Vokiškų parašų skaičiavimas

Gera savaitė – šiandien penktadienis 13-a, o rytoj – nuostabioji PI diena, 3.14. Mmmm, pie

Na, kad jau ką tik užpildžiau eilinį vokišką trijų puslapių blanką tam kad gaučiau leidimą savo privačiam tapšnafone sinchronizuoti darbinį kalendorių, galvoju, kol dar atsimenu, reik paskaičiuot kiek kartų uždėjau savo autografą, kiek blankų užpildžiau ir kiek medžių per mane buvo nukirsta per maždaug pirmą mėnesį naujoj šaly ((: Ir visa tai tilpo į vieną sakinį!

Formatas parašai x lapų skaičius vienoje kopijoje

* Gyvenamos vietos registracija, 2×1
* Darbo kontraktas 3×3
* Banko sąskaita 3×4, 2×1 ir dar pora šen bei ten
* Internetinė bankininkystė ar ten kažkas 2×1
* Soc.draudimas 2×2
* Darbuotojo anketa 1×5
* Anketa apie draudimą, mokesčius and stuff 1×2
* Telefono sutartis 3×4, numerio perkelimas 3×2, ir dar 1×1, kodėl gi ne
* Visokie “taip aš išklausiau darbų saugos, elektros saugos, vakuuminių sistemų saugos, antikorupcijos, etikos, ir IT saugos instruktažus” 5×1, 1×10
* Taip, gavau savo ofiso raktą 1×1 ir po to dar kartą 1×1 nes ne tą raktą padavė o po to dar ir spyną keitė
* Komandiruotės prašymas 1×1 (Šveicarija+Lichtenšteinas, whoop)
* Raportas po komandiruotės 1×2
* Prašau leist darbinį kalendorių turėt telefone 1×3 (ir po to reik laukt direktoriaus parašo, srsly)
* Buto nuoma 3×14
* Sutinku, kad dabartinis buto stovis aprašytas teisingai ir taip, gavau 6 raktus and stuff 2×4

Maždaug 38 parašai ir 130 lapai popieriaus, nors turbūt dar popieriaus lapų daugiau prisideda kažkur, nes kartais pasirašai vieną formą, o gauni iš kompanijos 5 lapų sutartį ir dar kopiją to ką pasirašei, varge varge (:

Jei skaičiuot per http://conservatree.org/learn/EnviroIssues/TreeStats.shtml pateiktus duomenis, tai jau būdama Vokietijoj sunaudojau ~1,5% standartinio medžio. Kas gal ir nedaug, bet kai pagalvoji, kiek žmonių keičia darbus, kraustosi į naujas šalis, ypač jei į tokias popierių mylinčias kaip Vokietija tai gaunasi miškas ant miško…

O tuo pačiu metu, kaip bebūtų keista, buto draudimas, internetas ir elektra yra tvarkomi telefonu, diktuoji jiems ten savo banko sąskaitos numerius ir jie patys savarankiškai iš taves po to nuskaičiuoja pinigų kiek jiems reikia, kas yra žiauriai creepy tai dabar nuolat tikrinu balansą sąskaitoje nes toks jausmas kad gali betkam sudiktuot betkieno sąskaitą ir ramiai sau gyvent, brr (:

Pirmas mėnuo Vokietijoje – check!

Guten Morgen, guten Morgen!

Lauke +6.9°C, pučia 1.7m/s vėjas, saulė generuoja 311 W/m^2 (http://www.mif.uni-freiburg.de/stationlive/), vietinė universiteto radio stotis Echo FM groja šaunų reggie apie Freiburg ir šiaip gyvenimas gražus (:

Taip jau pasisuko viskas, kad sausio 26 susipakavau visą savo švedišką turtą (ar tiksliau, tiek kiek tilpo į du lagaminus ir labai-rimtos-mokslininkės-portfelį) ir persikrausčiau į Freiburg im Breisgau – šilčiausią Vokietijos miestą Juodojo miško papėdėje, oh yeah.

O viskas buvo taip: vasaros pabaigoj vyko nitridų konferencija Wroclawe. Vieną dieną pakeliui namo konferencijos dalyvių prikimštame tramvajuje su vienu užsimezgė standartinis pokalbis “Iš kur tu? a.. O aš iš … Kuo užsiimi? – O, kaip įdomu. Aš? Aš darau tą ir aną o konkrečiau tai su skandžio aliuminio nitridu blabla“. Dažniausiai šitoj vietoj keistai į mane pažiūrima, nes nu kam į gražius tyrus Al, Ga ir In nitridus kišt kažkokius brudus tokius kaip skandis ir itris? Bet o tačiau, nuo čia pokalbis biški netikėtai pasisuko “ScAlN, ane? O, geras, mūsų institutas kaip tik pradeda dirbti su šita medžiaga ir dar nelabai turim informacijos. -Tai aš jum galiu atsiųst viską viską, gi negaila, duok kontaktus! -Tralialia kaip gerai, va mano kortele oj jau mano stotelė na tai atia“. Labai geras totally random pokalbis, po kurio papuoliau į Fraunhofer instituto radarą, atsiminė mane kokią savaitę iki “Fraunhofer Attract” granto deadline, spėjom parašyt ir paduot, tada važiavau į Miuncheną projekto mokslinės prasmės apgint ir atsakinėt į visokius human resources do you think you are a good leader blabla klausimus, kažkaip aš juos ten labai aišku sužavėjau ir štai aš jau čia, Fraunhofer Institute for Applied Solid State Physics Freiburge! Da project leader dr shiny ((:

Vis dar bandau suprasti, kad viskas, dabar gyvensim čia, bent jau ateinančius penkis metus. Labai keista buvo palikt Linköpingą ir suvokt kad ten kaip ir nebegrįšiu, nebent aplankyt draugų, tik trumpam, tik į svečius. Dar buvo labai keista kai vasario pabaigoj Brangusis visą visą mūsų turtą kartu su krovikais supakavo į sunkvežimį, ir daugiau Švedijoj jokių daiktų nebeturim ir mūsų švediškų namų niekada nebepamatysiu… Atia Švedija, it’s been fun. Kiekviena šalis turi savų privalumų ir trūkumų, ir per tuos 7 metus radau ir vienų ir kitų, bet tikrai nesigailiu ten kadaise iškeliavus (:

Bet užtat kaip idomu dabar atrasti naują miestą, prisijaukinti jo mažyčiais akmenukais grįstas gatves ir vandens latakus, tramvajus ir spalvotus senamiesčio fasadus, naują butą ir naują darbą! Manau pavyks ir čia kažkokias šaknis suleist, nusprendėm, kad nereikia galvoti apie tai kur teks keliauti po to, reikia gyventi dabar, įsikurti ir jaustis kaip namie. Gal kiekvieną kartą kraustantis tampa vis lengviau?

Aišku, apart romantiško senamiesčio ir kalnų visur aplink yra ir labiau buitiškų reikalų – visokie kvaili vokiški popierizmai ir taisyklės, darbe kitokie tempai ir neįprasta sistema, ryškus kalbos žinių trūkumas ir paprasčiausi bandymai nusipirkti ką nors valgomo ((: Ar žinojote, kad dickmilch yra kaip lietuviškas gabaluotas rūgpienis? Dabar ir mes žinom! O grūdėta varškė pagal vokišką logiką priklauso sūrio skyriuje… Eh… Warum nicht, oder? Na, bent kalbos žinios tai gerėja ne dienom, o valandom, tikrai spaudimas ir poreikis didesnis negu pas švedus (:

We will survive. Genau. Sekantis gyvenimo nuotykis prasideda!..

Gavau PhD. O ką dabar?

(paskutinė doktorantūros memuarų dalis, prisiekiu, na tikrai, kiek galima?)

Kaip greit bėga laikas ir kaip lėtai rašosi memuarai (: nuo doktorantūros gynimo praėjo jau beveik metai, omg, o aš vis dar bandau atsipeikėt ir suprast, kad viskas – aš nebe studentė. Nelankysiu kursų, nelaikysiu egzaminų, nekaupsiu kreditų. Einant miegot ir atsikėlus nebereiks galvot kaip pabaigti kažkokį studijų etapą ir kaip tai padaryti. Nebegalios studentiškos nuolaidos (: Keista. Kai praktiškai visą savo sąmoningą gyvenimą praleidi ant akademinių laiptų ir štai staiga – viskas. Aš tai padariau. Em… O tai ką dabar? ((:

Na taip, akademiniais laiptais dar yra kur pasilipt – docento kvalifikacija, profesūra. Bet tai jau nieko bendro su studentavimu nebeturi, tiesiog karjera, the grown-up stuff.

Ales Stenar
Ales Stenar – švediškas stonehenge. Žmonės vaizde dėl mąstelio. Apsilankymas Švedijos pietuose turėjo būt dalis PhD dovanos nuo mano katedros, bet kadangi vėjas pūtė iš neteisingos pusės, tai parasparniu (!) pasklandyt nepavyko, teko pasitenkit labai gražiais vaizdais šiaip (: skrydžiai to be continued, turėsiu kažką nuveikt savo naujuose namuose…(dramatiška pauzė) …Vokietijoj!

Tai va. O PhD gynimas iš tikro nebuvo labai baisus. Ypač po visų questų su plaktukais. Aišku, nepaisant to, gynimo dienos rytas prasidejo 5:00, tiesiog nebegalėjau užmigt, didelėm didelėm akim spoksojau į lubas ir omg omg kaip neapsipazorint prieš tautą ((: Švediškas formatas gana paprastas – yra ~30min prezentacijos (tikrai tilpau į kokias 35min!), tada oponentė taršo, maniškė buvo ypatingai smalsi, tai užtruko biški ilgiau negu įprasta, kokios pusantros valandos, tada dar komisijos nariai biški pakamantinėjo kokį pusvalanduką, pora klausimų iš publikos ir viskas. Per daug nesusimoviau, tik vienu metu sinapses užgliučino ir nežinojau ką pasakyt dėl EDX (energy-disperssive x-ray spectroscopy) jautrumo sunkiems/lengviems elementams (duh!), nors net ant viršelio naudoju EDX paveiksliuką, oh the irony.. Komisija eina tartis į slaptą kambariuką, jiems turbūt administratorė slapta neša slaptą kavą ir slaptus keksiukus, o visi kiti alkani nerimaudami stoviniuoja ir padeda iš dežių išpakuot Ikea “Svalka” šampano taures, nes nu ką čia, net jei neduos laipsnio, vis tiek galima ant tuščio skrandžio šampės su čipsais įkalt ((:

Aišku, finale, komisijos nariai matyt neatsilaikę prieš mano žavesį ir neapsakomą išprusimą ir slaptus keksiukus, suprato, kad nieko nebus, ir teks mane pripažint mokslų daktare. Kaip tarė taip ir padarė, buvo labai daug džiaugsmo ir palengvėjimo, kad yes, done, woohoo, šampanas, galima lengviau atsipūst. Gerb. Dr. Shiny in da house!

Vakare party party, kitą dieną išlydėjom palaikymo komandą iš Lietuvos (tėvai ir sesė pagaliau atrado progą aplankyt mane švediškam užkampy) namo, išsikuopėm, nepraėjus nei savaitei susirinkau visas šmutkes iš savo nuostabiojo nuosavo ofiso, išdalinau kaimynams savo vazonus su visokiais happy bean ir kitais augaliukais, gal neištručys. Ką tik išmokai wordpresse linką į ankstesnį įrašą per kažkokią gudrią sistemą įdėt, yay me. Bet aš jau visai nukrypstu. Žodžiu, esmė kad apsigini doktorantūrą ir tave išmeta iš to nuostabiojo burbulo/šiltnamio. Persikraustai į ofisą be langų kur daliniesi nevedinamo oro resursais su dar 4 nelaimėliais. Kur būsi už trijų mėnesių kai pasibaigs kontraktas – no idea. Visi pradeda su tavim kalbėt apie visokius grant proposals, nes nu, iš kažko gyvent tai reikia, welcome to the jungle kur kolega yra tavo konkurentas, bo jei ano projektas gaus pinigų, tai tavo turbūt ne. Eh. Ir tada supranti, kad parašyt ir apsigint tą nelemtą baisiają doktorantūrą buvo niekai. Nes jei jau laiku pasiekei auditoriją, vidury savo prezentacijos nepabėgai, ir neapmėtei komisijos supuvusiais pomidorais tai 99% tikimybė, kad apsiginsi ir daktaro laipsnį gausį, ir gal net kokie 5 žmonės perskaitys tavo disertaciją toliau negu “acknowledgements” puslapis, kur atrandi savo lyrišką pusę, apima nostalgija, ir puoli dėkoti visiems darbartiniams ir buvusiems darbo vadovams, bendraautoriams, nuostabiems kolegoms, laboratorijos santechnikams ir šiaip ak ak kaip viskas buvo fainai tra lia lia ((:

Taip kad jei kas šiuo metu yra pakeliui į daktaro laipsnį ir vietoj to kad dirbtų, kchem kchem, skaito mano blog’ą tai žodž, nesiparinkit, viskas bus gerai, apsiginsit, nėra taip baisu kaip galvojat. Tiksliau viskas yra gerai dabar, džiaukitės kol galit, nes kai pabaigsit na tai ha-ha, pamatysit ((: prasideda nauji patyrimai, naujas požiūris, daugiau atsakomybės ir daugiau kovojimo už išgyvenimą. Kas šiaip tai visai nėra blogai. Tiesiog truputį more complicated.

Kadangi ir taip jau čia sprindžių belenkiek prirašiau, tai apie actual karjeros posūkius – kitą kartą. O, bet kaip džiaugiuos persikrausčius į wordpress (:

Virtualus persikraustymas

Panižo nagai vėl kažką rašyti, gal net reguliariai! Bet blogas.lt jau manes visai nebedžiugina, tai nusprendžiau persikraustyt į kokią patikimesnį ir vis dar neapleistą aparatą…

…Tad tolesnius Shiny nuotykius apie gyvenimą po doktorantūros ir šiaip, o taip pat naują seriją naujų įspūdžių pavadinimu “Shiny goes Deutschland!”, jei dar kam įdomu, rasite SoooShiny.wordpress.com (bo shiny aišku jau užimtas, o vaizduotės trūksta, eh), o taip pat toliau veiks mano labai super duper kietas domenas www.shiny.lt, permes ten kur reikia, magic! (:

Iki, vėžliškasai blogas.lt, ačiū už lietuviškos blogosferos palaikymą, it was fun while it lasted. So long and thanks for all the fish! (c) D.Adams.

 

 Follow my blog with Bloglovin

Disertacija parašyta ir prikalta. Belieka apsiginti.

Čia matot FINLANDija ėmė pasakot kaip aš tapau daktare, pasikėliau, ir neberašau, tai neapsisprendžiu ar patvirtint ar paneigt ((: Bet kadangi Ragnarökas manęs vėl nemyli, ir nusprendė, kad transfer tube turbo pump laikas sustoti būtent tada kai aš vėl kupina įkvėpimo ir entuziazmo grįžau į labę… Reik kažkaip gi laiką prastumt iki pietų. Tai here you go: daktarės memuarai, antra dalis. Pirma dalis čia.

O jei rimtai, tai kai bemosuojant magišku plaktuku, staiga tapo panašu, kad tikrai tuoj baigsiu doktorantūrą ir tapsiu Dr. Shiny, pasidarė kažkaip ir gerai ir baisu tuo pačiu metu. Woo-hoo o gi kaip man tai pavyks?! Bet šiaip tai pagaliau. Nes kažkaip ilgokai aš čia užsisedėjau, su visokiais nutrauktais projektais ir kitais vargais, neatsiejamais nuo fizikinių eksperimentų, kaip kad epiniai mūšiai su Ragnarok ir Jessie. Ir kuo ilgiau kapstaisi, tuo mažiau motyvacijos ir entuziazmo lieka. Tai džiaugiuos, kad pavyko su paskutiniais entuziazmo likučiais pabaigt.

Tai va. Prikalus disertaciją prie medžio belieka trys savaitės pasiruošti gynimui. Ir suorganizuot party-party, su sąlyga, kad vis dėlto gynimas bus sėkmingas (įdomu, ką daro visi tie žmonės kuriems apsiginti nepavyksta, o party-party jau kaip ir suorganizuotas? Oh wait, Švedijoj net dėdė Ūsas gavo PhD, ir patenkintas išvažiavo atgal į Pakistaną… Pusė instituto žiauriai pasipiktino tokiais minkštakeleniais skystakiaušiais komisijos nariais, nes dabar visi Linkopinge gauti PhD diplomai verti lygiai tiek kiek Ūso.). Ai, prieš ginantis, aišku reik išdalint savo disertaciją į kairę į dešinę, kas nori, kas nenori gaut, jų problemos, reik gi kažkaip tais 200 egzempliorių atsikratyt… ((: O dar visiems ir parašai ką nors gražaus ir asmeniško, arba jei jau visai nežinai ką, nes koridoriuj tik pasisveikini, nors ir priklausai tai pačiai division, tai kiss of death yra “good luck with your research”, čia kaip iš Buffy “have a nice summer“. Ir kaip puiku, kad šiuolaikinis jaunimas nifiga nesupras, kas ta Buffy ir prie ko čia vampyrai, bet man tai yra kultinis serialas, kurį aš vėl iš naujo nusprendžiau pažiūrėt ir jau sėdžiu 5-am sezone. Vis dar epic.

Ar nepanašu, kad PhD gavimas stipriai padidina lyrinių nukrypimų kiekį tekste? Turbūt viskas dar ir kažkam kažkaip proporcinga, galėčiau dar ir grafiką kokį nupiešt, bet tai dar labiau nukeliaučiau į lankas, tai reik dabar kažkaip šitą minčių laivą apsukt. Gerai, kad penktadienis, nes šiaip galvotumėt kad visai jau Shiny ku-ku. Bet penktadieniais galima.

Anyway. Prikaliau. Nutirpusia ranka ir prisitrynus mazolius pasirašiau belekiek ten egzempliorių, visiems į pašto stalčiukus sukaišiojau, radau kur maistą užsakyt party-party, sudizaininau nerealius pakvietimus su kolbom and stuff, išsiunčiau visiems, užsiregistravau į visokius portalus su savo kuklia CV nes staiga suvokiau, kad gi tuoj baigsiu čia viską, o ką toliau veikti – neįsivaizduoju, net fancy pancy kompanija man paskambino su darbo pasiūlymu dieną po CV įkėlimo (finale jie pasamdė kažką savo kompanijos viduj, tai nežinau kam man galvą suko), ir visaip kitaip stūmiau laiką, bet galų gale išsisėmė pašaliniai darbai ir teko imtis prezentacijos ir šiaip, dar kartą perskaičiau savo disertaciją, bandžiau sugalvot sau kokių nors gudrių klausimų, ir į juos ieškojau atsakymų, ir visaip kitaip ruošiausi tam baisiajam gynimui… O dienos vis tirpo, ir nesustabdomai artėjo tas lemiamas momentas…

…Irrrrr, paliksiu čia visus kabot dviem piršais už uolos krašto pasikabinus, kol dar per kokius tris mėnesius susikaupsiu trečiai memuarų daliai! Cha, evil me. Ant disertacijos gynimo metinių žiūrėk gal jau viską ir būsiu parašius! Stay tuned!

post-phd
Kaip kompensaciją pridedu gražų paveiksliuką, su įrašu turintį bendro nebent tiek, kad čia rodau kaip atseit “there’s life after PhD” ((:

Magical quest – prikalk disertaciją prie medžio

Dr Shiny in da house, yo. Whassup!

(Daktarės memuarai, pirma dalis)

O buvo taip. Seniai seniai, kai jau norėdavo koks švedas viešai paskelbt kažką baisiai svarbaus, nueidavo ir prikaldavo pranešimą prie oficialaus pranešimų medžio. Ir faktas, kad jau XXI amžiaus antras dešimtmetis baigia įpusėt yra visai ne priežastis tokią ilgametę tradiciją vardu spikning nutraukt. O kadangi negalima kalti belenkaip belenkur ir kada panorėjus, tai turėjau atlikti labai magišką ir sudėtingą quest’ą…

  • Sąlygos pradėti – ofise stovinčios keturios dėžės disertacijų ir liko (tik) trys savaitės iki gynimo.
  • Dvi kopijos disertacijos turi speciales skyles kampe atitinkančias vinio skersmenį.
  • Levelis – aukštas
  • Aplankytų vietų skaičius – didelis
  • Atlygis – plaktukas, vinis, dekano autografas sidabriniu arba auksiniu flomasteriu.

Pasak labai paslaptingo rankraščio, kelionė prasideda institute, tenka paaukoti keturias disertacijos kopijas instituto dievams ir laukti jų malonės. Krauju užrašytas ir fėjų dulkėmis antspauduotas pergamentas per dvi valandas materializuojasi pašto kambary.

Antras pergamentas – žiniuonių tvirtovėje, t.y. Universiteto bibliotekoje. Pirmas NPC – jauna vaidilutė, kuri dar nieko nežino, ir kartu su ja klaidžiojame labirintais, kol randam pagrindinės žiniuonės kabinetą. O bet tačiau, kaip kitaip, pagrindinė žiniuonė dienas leidžia tamsiame rusyje, archyve už sunkių nedegančių ir atominiams sprogimams atsparių durų. Gerai, kad bent neužsirakinus buvo. Žinoma, kaip ir priklauso, žiniuonė yra maždaug 1,4m ūgio babulytė, kuriai visai nesvarbu kokia kalba su ja kalbi ar ką konkrečiai jai sakai. Šypsosis ir veblens švediškai kažką ten sau pozityvaus. Aukoju dar dešimt kopijų disertacijos. Babulytė aktyvuoja savo tūkstančio metu senumo stakles ir spaudžia man pergamentą nr du. Pasirašo fenikso plunksna.

Trečias etapas – nešina dar nenudžiūvusiais raštais ir trimis kopijomis disertacijos, žygiuoju į paslaptingą ir legendomis apipintą Origo tvirtovę kur sėdi visi dekanai ir kitos mistinės būtybės. Pasiklystu tik kokį kartą, runas žemėlapyje ne taip perskaičiau. Pagaliau susipažįstu su technical faculty dekanu. Visai nebaisus, gerai kad šarvus paslėpiau po megztiniu. Prasideda apklausa. Pagrindinė užduotis – per 5 minutes papasakoti ką nuveikiau per paskutinius 6 metus, ir kad tikrai nusipelniau už tai gauti daktaro laipsnį, žmogui neturinčiam fizikos išsilavinimo. Labai tricky užduotis, reik stebėti kai jau akys blausiasi ir tada iškart keist intonaciją, taip ir matai kaip progress bar lenktyniauja su mana-energy. Bet surinkau pakankamai taškų, kad būtų įvyktų magiškų flomasterių skrynios spynos desintegracija. O flomasteriai irgi ne tokie jau ir paprasti, kiekvieno tikimybė kad dar turi savyje aukso/sidabro dulkių permaišytų su vienaragio ašaromis yra maždaug 20%. Šiaip ne taip, didelės imties dėka, statistika nugalėta, parašas uždėtas.

Siaurais tiltais virš bedugnių esu dekano palydima iki plaktukų ir vinių saugyklos. Elfas išvykęs atostogaut, tai tenka pačiam dekanui nerti į po devyniais užraktais paslėptą skladuką ir ištraukt man plaktuką. Įtariu, kad kai plaktukus traukia elfai, tai nuo jų prisilietimo plastmasinė rankena trumpam virsta į riešutmedį, bet dekanas tokių galių neturi. Kad būtų išlaikytas visatos masės ir energijos tvermės dėsniai, viena pasirašyta disertacijos kopija ir visi pergamentai paliekami elfams ant stalo.

Vinis kišenėj, auksu ir sidabru sutepta disertacija kairėje, plaktukas dešinėje ir liuoksi Shiny su tapkėm per pusnis į paskutinę, epinę, questo dalį – susiremti su kadaise sumedžiotu ir nelaisvėje laikomu ažuoliniu Entu. Paskui atslenka ir kraujo ištroškę bei pasilinksminimų alkani kolegos. Prasideda epic battle. Akylai stebint kokiam 30 žmonių būriui reikia ne tik kad nenusimušt pirštų, bet dar ir sukalt visą vinį vargšui Entui tarp šonkaulių per protu suvokiamą laiko tarpą. Ir taip kaliau, ir kitaip, o tas vinis niekaip nenorėjo susmigt iki kaklo. Žinoma, būtų padėję nepamiršt, jog esu kairiarankė, ir nemosuot klišai su dešine kurį laiką. Nes po minutės visiems kaip ir atsibosta, ypač Entui. Typical me. Finale gavau +1566 XP taškų, –60 reputation, +21 intelligence ir atrakinau nauja skill “hammering things”. Belieka tikėtis, kad pravers naujoj karjeroj…

Na, o kai jau questas įvykdytas, tai instituto smuklėje kaip ir privaloma visus dalyvius prigirdyt portveinu ir duot ką nors skanaus pavalgyt, tai aš nebūčiau aš, ir prie savo violetiniai-žalio disertacijos viršelio priderinau nuostabios spalvos šokoladinius muffinus su burokėliais bei žalios arbatos milteliais pagardintus obuolinius muffinus, labai adaptuotus iš čia. Nieks aišku nepastebėjo kol nepasakiau, bet tada iškart atgavau savo +60 reputation.

Ir staiga atėjo toks Suvokimas, kad čia jau rimtai epochos pabaiga ir niekaip neišsisuksiu, teks tuoj gintis disertaciją. This just got real. The end.

Tiesa, po prikalimo užtruko kokią savaitę atsigaut ir susikaupt ruošimuisi pačiam disertacijos gynimui ((: Bet apie tai – daktarės memuarų antroje dalyje, jau greitai!

Follow my blog with Bloglovin

Paskutinio bandinio prakeikimas

Good news, everyone – pagaliau žinau, kada ginsiuos doktorantūrą, valio! Whoop-whoop, it’s happening! Oponentė – check, auditoriją užrezervavau (o tai kas kad keturis mėnesius iš anksto), na beliko tik pačia disertaciją parašyt ((: Na bet šiaip tai jei kas Linkopingo apylinkėse malsitės ***2014-02-21***, tai nepasididžiuokit ir užsukit paklausyt ką aš ten vapėsiu ir kaip nuo oponentės ginsiuos. Ta-daah, omg omg.
Aišku, žinant kaip man viskas sekasi, ir kadangi dabar pasigyriau, tai būtinai kas nors nueis velniop, nespėsiu logikškų straipsnių parašyti, oponentę užsnigs, aš laptopą su visa disertacija numesiu nuo laiptų dieną prieš spausdinant, prezentacijos metu įsijungs gaisro aliarmas, ir t.t. Tampu worst-case scenarijų generavimo eksperte ir specialiste. Gal kam reikia? Nebrangiai.

On the not so bright side – paskutiniam straipsniui damušt trūksta trijų bandinių. Tik trijų suvargusių bandinių! Paskutiniai-paskutiniai-paskutiniai bandiniai, po kurių nebereiktų eit į labę ir stresuot po 3 valandas non-stop, juos užauginus pradėtų 24/7 šviesti saulė, per kalėdas ant eglių suptųsi kukučiai, na ir tiesiog giesmės skambėtų kur bepasisukčiau. Ir aišku, kaip žinia, pasak 99% senovės išminčių, actekų legendų ir druidų runų, ir šiaip Merfio dėsnių, kuo arčiau pabaigos, tuo labiau nesiseka, kol galų gale iš vis net aparatai neįsijungia ((: Atrodo, man iki tos stadijos jau nebetoli:

Jau pradedu pamest skaičių, bet berods trečią kartą bandau pabaigt. O gal ir ketvirtą, vienas šen-ten.

Pirmą kartą taikinys įskilo (iš šiaip pirmą kartą gyvenime taikinys įskilo, jeigu ką) ir tiesiog numirė, teko atidarinėt mieląjį Ragnaroką. O Ragnaroko atidarymas tai irgi, žinote, projektas, beveik savaitės trukmės. Nes po atidarymo, po to tenka ilgai pumpuot, krūvą visokių daikčiukų numontuot, pastatyt turbo mega “orkaitę” aplink (nors pyragus ne kiekvieną kartą kepam, bet atrodo va taip), kept tris dienas tris naktis, po to kol atvėsta ir vėl visus daikčiukus atgal užmontuoji tai dar pusantros dienos prabėga.

Na gerai, atidarėm, uždarėm, pakepėm, sutvarkėm. Paleidžiu naują taikinį pasiplazmint apsivalymui, ogi po pirmų 15 minučių iš kažin kur apibyra visokiom mini-šiukšlytėm ir užtrumpina. Telekinezės jėgų pas mus katedroj niekas neturi, tai ką, reiktų vėl atidaryt. Kadangi šis procesas vyko tamsų ir liūdną sekmadienio vakarą, prisipažinsiu – entuziazmas ir visos viltys kažkur dingo, rankos nusviro, ir sakiau aikit sau, I need a break, nedarysiu nieko, einu rašyt disertacijos ir kita prasminga veikla užsiimt, tegu kolegos dirba, kurių taikiniai neapibyrėję ir jiems viskas labai gerai sekasi.

Mėnesiuką pailsėjau, pamiršau tą gūdų nevilties jausmą, vėl atidarėm, pakeitėm išsibaigusius taikinius, šiukšlytes nuvalėm, vėl uždarėm, vėl numontavom, vėl kepėm, vėl sumontavom, vėl visą savaitgalį kalibracinius bandinius kepiau kaip blynus, viskas buvo super. Bet va kai jau vėl bandžiau padaryt tuos labai nelemtus tris paskutinius tai aišku – sklendė užsikirtinėja, plazma ilgiau 5 minučių nesilaiko, na tikrai, beliko tik kad koks dujų vamzdis pratrūktų ar šiaip kas užsidegtų.

Tai va. Išvados tik tokios, kad empiriniu būdu patikrinau prakeikimo efektyvumą. Jis tikrai veikia! (adaptuota iš magnetinio jogurto reklamos (c) Aistros pramušti). Ir jei net iš trečio karto trys bandiniai nesigauna, be to kiekvieną kartą bėdų vis daugiau ir jos prasideda vis greičiau, tai ar verta bandyt dar kartą? ((: Belieka rast labai išradingą būdą kaip be jų apsieit rašant straipsnį, taip kad niekas nepastebėtų…

Galvoju, reik gal dar moksliškiau prakeiksmo tyrimą iliustruoti, here you go.

Bet šiaip tai pagrinde norėjau pasirodyt, kad gyva ir pasigirt, kad jau visai nebedaug liko iki kol galėsit visi mane vadint dr.Shiny :] yah! su tuo save ir sveikinu.