Tai-gi-taigi-taigi. Trečias mūsų vokiško periodo gruodis Juodojo miško aka Schwarzwald papėdėse tai jau manau galim išdidžiai pradėt vadintis vietinių kalėdinių mugių ekspertais kadangi, kaip totalūs durneliai, kiekvieną gruodžio savaitgalį visur blaškomės ir bandom kuo daugiau Glühwein išdegustuoti. You’re welcome. Such sacrifice. Beje, funny story apie Glühwein – aš kol nepersikrausčiau į Vokietiją nuoširdžiai galvojau kad tai vadinama Glückwein, nes kažkaip Lietuvoj visi sako gliukveinas. Tai va, ne. Sužinojom aišku iš pokalbio su vokiete kaimyne, tai biški apsidurninom, bet ką padarysi. Man gliukveinas buvo žiauriai logiška nes Glück kaip ir laimė, nu tai geri karštą vyna ir nuotaika gerėja ((: bet dabar jau išmokom, tai viskas ok.

Tai va. Jei labai įdomu, šitas žemėlapis available paspaudus čia. Gal.
Anyway, pasiblaškėm kaip reikiant, ir dabar mūsų to-do sąraše nebelabai kas liko, jau šiemet kai kurias muges kartojom nes patiko iš anksčiau. Iš tikro dabar kiek buvom, tai jau supratom, kad pagrindinis absoliučiai visų vietinių kalėdinių mugių požymis yra tai, kad kiekvienais metais viskas yra identiška, t.y., jei buvo moliniai nameliai tarp bulvinių blynų ir muilo stendų, tai taip jau ir bus visada. Kas gerokai palengvina mūsų dalią, nes vieną kartą pasiblaškius ir atsirinkus, kur čia skaniausias karštas vynas ar kas, po to jau žinai ir tiesiog ten eini. Iš kitos pusės – nelabai didelė motyvacija kelis kartus explorint tą pačią mugę nes nelabai ką ten naujo pavyks rast. Pagrindiniai momentai, ta pačia tvarka kaip žemėlapyje, bet šiaip numeriukus dėjau random iš atminties, čia ne top-10:
- Freiburg (schemoj 11 ir 1 biški persiklojo) – kad jau čia gyvenam, tai šitos mugės keliai geriausiai praminti. Sakyčiau, kad šita yra prie mažiausiai džiuginančių, apart to, kad toli eit nereikia – labai daug žmonių, labai šiaip sau maistas, mugė išbarstyta per tris mažas aikštes tai nėra to vientiso žmonių judėjimo. Daugiau komercinė. Kulinarinis highlight yra prie lentos vinukais prikalta lašiša kurią lėtai kepa šalia malkom kurenamo laužo atrėmę, tai ji tokia pusiau kepta pusiau karštai rukyta, nu gerulė tikrai. Kulinariniai pravalai buvo ant medinio mini-kočėlo užvyniota tešla kuria nelabai iškepa ir gauni tokį liūdną vamzdį pusžalės tešlos kuri viduj dar šalta nes nu kas iš to medinio kočėlo? Antras daiktas buvo a la sausainis-kamuolys sniečka apipilta visokiais stuff kur atrodė gardžiai bet tešla buvo akmens kietumo ir ar jūs bandėt kada graužt maždaug teniso kamuoliuko dydžio daiktą kuris visas trupa? Anyway, dabar mes jau kaip papindėję žmonės einam kartais karšto vyno paragaut tiesiai į Alte Wache Haus der badischen Weine vyninę kuri net ne mugėje o šiaip senamiestyje prie katedros įsitaisiusi, tai ten “su suaugusiais” kultūringai pastovim ir nereik stumdytis (:
- Ebnet – kaimuky kuris kaip ir Freiburg dalis, bet ne visai, ir kur galima praktiškai pėsčiom palei upę nupėdint. Veikia tik vieną savaitgalį Ebnet Schloss dvaro kieme. Dvaras tai toks didelis namas patrupėjęs. Prekeivių nedaug, pagrinde rankų darbo stuff a la bobučių megztos kepurės, visokie daiktai iš veltinio, papuošalai, etc. Nebuvo labai kuom ypatinga tiek kad labai cozy ir pagrinde vietiniai žmonės o ne turistai. Dalis mugės buvo po stogu tai buvo smagu šiltai mugintis. Matėm du asilus o taip pat matyt viso Ebnet bendruomenės pastangom buvo sukonstruota didelė prakartėlė su labai daug statulėlių, medelių ir t.t. Paragavom tradicinį saldų daiktą Striebele – po biški į karštą aliejų pilama blynų tešla tai gaunas tokia raizgalynė-lizdas, kurį po to dar apipurto cukraus pudra. Na nebuvo kažkoks much amazing dalykas, bet visai fun tekstūra. Tai kaip paįvairinimui, miela vietinė mugė negurmanams kartais irgi yra gerai.
- Kirchzarten – šita mums 2015 metais buvo pirmoji “išvažiuojamoji” mugė kai dar nieko nežinojom kas ir kaip. Lengvai pasiekiama traukiniu, organizuojama irgi prie kažkokio dvaro/savivaldybės pastato uždaram kieme. Gėrėm karštą vyną iš bato formos puodukų – fun every time. Pačiam dvare vyko visokie vietinių vaikų dainavimo ir grojimo įvairiais instrumentais pasirodymai. Sukramtėm skanų Flammkuchen – picos ir spirgučių padažo vaiką, kuris yra vienas iš mano mėgstamiausių vietinių patiekalų. Jeigu ką. Buvo pora prekeivių su visokiais egzotiškais afrikietiškais ir indiškais dalykais tai buvo smagu įsivaizduot kad aš čia kokais viduramžiais lankausi pasaulio nemačius ir kur paslaptingi pirkliai iš tolimų šalių atvežę keistų dalykų parodyt (: O šiaip tada buvo labai šalta ir šlapia, tai labai ilgai neištvėrę sprukom namo.
- Ravennaschucht – mugių mugė. Ou-em-džy. Įsivaizduokit – miškai, kalnai, du skardžius jungiantis 40 m aukščio senobinis plytinis geležinkelio tiltas super aukštom arkom a la Harry Potter. Po tiltu 11 mėnesių per metus nieko nėra, šalia kažkoks tradicinis restoranas ir gegučių laikrodžių parduotuvė. Bet gruodį… Gruodį, tiltas nušviečiamas visų spalvų prožektoriais, ratu potiltinio miško aikštėje pastatomi mediniai prekeivių nameliai, įskeltuose blukiuose užkuriama ugnis, kurią vietiniai kažkodėl vadina švedišku fakelu, o švedai neigia kuom nors prisidėję. Paslaptinga, pasakiška, ypač jei pasiseka su žiemišku oru ir būti ten jau sutemus. Laužo dūmai, daug žmonių, ir karts nuo karto virš galvos pradundantis traukinys, ko daugiau reikia (: Kulinarinis amazeballs buvo lėtai keptas ir visiškai burnoj tirpstantis gabalas Spanferkel paršelio. Šita mugė yra žinomiausia ir tuo pačiu brangiausia ir kupina turistų, bet tikrai verta dėmesio. Lengvai pasiekiama traukiniu (Hinterzarten arba Himmelreich), nuo kur daveža autobusai, bo tikrai ta vieta yra middle of nowhere. Su savo mašina reikia parkingą rezervuotis turbūt kokį rugsėjį, ir gauni sau konkrečią diena konkrečiu metu trijų valandų langą ten tą mašiną pasidėt, briedas :D Būtume kaip tik šiandien ten važiavę, bet pradėjo lyti ir pūst stiprus vėjas, tai taupom kitam savaitgaliui, gal bus geresnės oro sąlygos. Tai tik dėl to dabar va sėdžiu į pledą susivyniojus ir rašau ir jau seilės pradėjo kauptis apie tą paršelį galvojant, reik baigt ((:
- Gengenbach – super jauki mažo miestelio mugė kur viskas gražiai trijose gatvėse išsidėstę ir tos gatvės visos sueina į vieną tašką ties jų rotušės pastatu. Lyg tyčia, pastatas turi 24 langus, tai kažkas kažkada genialiai sugalvojo kad gi galima Advento kalendorių ant langų padaryt, how cool is that! Taigi, kiekvienais metais yra kažkokia konkreti tema, pvz Harry Potter, arba Anderseno pasakos, arba šiemet gana random Andy Warhol pasirinktas, prigeneruoja 24 paveikslus ir kiekvieną dieną iškilmingai vis po vieną paveikslą ant lango atidengia. Buvom čia jau du kartus, abu kartus nepavyko dalaukt 18 val kai naujas paveikslas atidengiamas nes sušalom biški, gal pavyks kitais metais… Tiesa, šiemet Andy Warhol my ass, buvo labai labai labai ankstyva jo kuryba surinkta, a la ryškiai rūžavas putlus angeliukas ryškiai žaliam fone, tai dar ne Pop Art, people. Apart gal nelabai meniško meno šiemet, mugė džiugina gyva muzika ir karštu vyšniniu belgišku kalėdiniu alum ir šiaip viskas ten gerai. Gana nesudėtingas susisiekimas traukiniais. Bonusas – mieste dar yra užgavėnių karnavalo bobausių Narren muziejus/bokštas vardu Narrenmuseum Niggelturm, tai ir disturbing kaukių galima pažiūrėt, ir tuo pačiu iš bokšto apylinkėm pasigrožėt. Praeitą kartą buvo bonusas – palei upę skraidė tulžiai (čia paukščiukai tokie. gražūs. duh)
Creepy. Yikes! Ajazau! Ir taip kiekvieną vasario mėnesį… Gerų košmarų! Narri-Narro! - Colmar (Prancūzija) – prasčiausia ir labiausiai nuvylusi mugė. Šiaip tam mieste esam buvę ne kartą nes gana lengvai pasiekiamas, very much Alsace, ir pvz Velykinė mugė ten labai cool. Bet kalėdos… Gluhwein atitikmuo buvo šlykščiai saldus ir tiekiamas labai liudnose plastmasinėse stiklinėse (Vokietijoj priimta pilstyti į stiklinius arba molinius puodukus, už kuriuos sumoki užstatą ir po to atiduodi atgal), maistas kažkoks neapetitnas, prekės nykios, nu žodžiu – į Colmar reik važiuot kitom progom.
- Ribeauville (Prancūzija) mugė tuo tarpu mums labai patiko nes buvo visiškai kitokia, čia viskas vyksta viduramžių stilium, tai mažai komercijos, daug show, daug prekeivių keistom kepurėm ir apsiaustais, drakonai and stuff. Man atrodo vėliau vakare būna kažkoks paradas/procesija nes vis tarpuvartėse matėm labai keistų transporto priemonių su skeletais, čiuptuvais ir kitais sunkiai apibūdinamais dalykais. Buvom vakar, tai įspudžiai dar labai švieži. Kulinarinis highlight nr1 buvo ant laužo kepamas šernas, nuo kurio kažką nupjausto ir tau bulkoj duoda. Highlight nr2 buvo visiškai nesofistikuotos sraigės prie mūsų akių kišamos ir traukiamos iš krosnies, prie kurių gaunį tik medinį pagaliuką ir biški batono sviestui ir česnakui įsisavinti. Bet žmonių šitoje mugėje buvo tiek, kiek mes net Vokietijos mugėse nematę, arba bent jau taip atrodė, nes pagrindinė senamiesčio gavė labai siaura tai buvo nuolatinė grūstis. Karštą vyną samčiu iš puodo pilstė juodu gobtuvu apsogobęs ir akis liepsnom apsidažęs personažas. Žodžiu, puiki mugė, tik gal reik kažkaip bandyt taikyt kokią nepopuliarią dieną kad taip labai nesistumdyt.
- Emmendingen mums reiks dar kartą nuvažiuot matyt, nes tam mieste didelė mugė vyksta tik vieną savaitgalį ir mes tą momentą netyčia praleidom, o kitu laiku jie apsiriboja ~10 kioskų išdėstytų aplink ledo čiuožyklą tai nelabai kažką. Beje, vienintelė vieta kur matėm ledo čiuožyklą, už tai gauna už tai ekstra taškų.
- Bollschweil dvaro mugė po visų kitų mugių triukšmų ir minių mums patiko tuo, kad buvo mažiukė ir su nedaug lankytojų. Galbūt kai ką atbaido mokamas įėjimas, ir atoki vieta, bet matyt dvaro savininkams trūksta pinigų tą dvarą išlaikyt, jie ten ir žiemą ir vasarą kažkokius renginius/muges organizuoja vis ir viskas mokama. Anyway, buvo labai skoninga, mažai prekeivių bet su biški prašmatnesnėm prekėm skirtom dvarininkams turbūt (: Nusiaubėm vieno italo Pecorino sūrio degustacinį padėklą ir dar namo kalną sūrio parsivežėm nes tokio skanaus niekur nebuvom ragavę nei prieš nei po. Daugiau labai kažko ypatingo nebuvo, bet gražiai praleidom dieną kultūringoj aplinkoj. Kaip reta.
- St. Blasien. Labai gražus mažas miestukas su gigantiška neoklasikinio stiliaus katedra kurios super duper tokio tipo kupolas yra trečias pagal dydį Europoje, tai labai keista kai vidury Schwarzwaldo tokį užtinki. Jautėsi, kad ten medžiotojų kraštas, nes buvo apstu ir medžiotojų muzikantų ir visokių šernienos dešrelių. Dar pirmą kartą vokiškoj kalėdinėj mugėj radom šašlykų, keistas jausmas buvo ((: puiki atmosfera, ne per daug žmonių, pagrinde vietiniai. O geriausias dalykas tai buvo vaikų kepami vafliai, jau tešla tokio tirštumo ir macnumo buvo, kad ojojoj. Manau mes čia dar užsuksim.
- Feierling Brauerei Freiburge vieną savaitgalį apart pagrindinės mugės vyksta dar ir mažiukė advento mugė jų uždarame alaus gėrimo kiemelyje kur būna baisiai gardaus karšto obuolių sulčių punšo. Mažai vietos, daug žmonių ir dar koks gaisrininkų orkestras. Yra toks vokiškas žodis gemütlich – kuris reiškia jauku, malonu, miela, šilta ir t.t. Tai va šitai mini-mugei labai tinka.
- Breisach – paskutinė sąraše, bet tikrai ne paskutinėje vietoje pagal gerumą. Pati mugė yra labai maža – tiek kiek telpa jų muziejuje stalų padėlioti tarp eksponatų, bet tai ir užtenka, o tuo pačiu ir muziejų galima aplankyti ir sužinoti apie miesto istoriją ir kaip ten anksčiau viskas atrodė. Mums labai pasisekė ten būt tuo metu kai atėjo St.Nicolaus – vokiškas kalėdų senelis ir jo juodai nudažytas evil pagalbininkas kuris turbūt muša blogus vaikus or something? Tai va, visi dainavo, tai ir mes apsimetėm kad dainų žodžius žinom, hah, smagiai. O pačiam mieste tai tik maistas ir gėrimai ir daug muzikos. Čia valgėm skaniausią ever Flammkuchen, kurį prie mūsų akių minkė, tepė, barstė ir kepė tėčio ir trijų vaikų komanda, tikrai jautėsi, kad su meile gamintas.
Uf. Tiek žinių. Prizas daskaičiusiems (ar bent prascrollinusiems) iki pabaigos – mano labai, labai gražus koliažas iš kelių atsitiktinių, per tris metus susikaupusių nuotraukų, kuriame sunku susigaudyt nebent patys tas muges esatę aplankę (:
Visiems linkių gražių šiltų švenčių, kad ir kur per jas būsite! Skanios silkės, biški dovanų, ir daug mielų žmonių aplink.