Paskutinio bandinio prakeikimas

Good news, everyone – pagaliau žinau, kada ginsiuos doktorantūrą, valio! Whoop-whoop, it’s happening! Oponentė – check, auditoriją užrezervavau (o tai kas kad keturis mėnesius iš anksto), na beliko tik pačia disertaciją parašyt ((: Na bet šiaip tai jei kas Linkopingo apylinkėse malsitės ***2014-02-21***, tai nepasididžiuokit ir užsukit paklausyt ką aš ten vapėsiu ir kaip nuo oponentės ginsiuos. Ta-daah, omg omg.
Aišku, žinant kaip man viskas sekasi, ir kadangi dabar pasigyriau, tai būtinai kas nors nueis velniop, nespėsiu logikškų straipsnių parašyti, oponentę užsnigs, aš laptopą su visa disertacija numesiu nuo laiptų dieną prieš spausdinant, prezentacijos metu įsijungs gaisro aliarmas, ir t.t. Tampu worst-case scenarijų generavimo eksperte ir specialiste. Gal kam reikia? Nebrangiai.

On the not so bright side – paskutiniam straipsniui damušt trūksta trijų bandinių. Tik trijų suvargusių bandinių! Paskutiniai-paskutiniai-paskutiniai bandiniai, po kurių nebereiktų eit į labę ir stresuot po 3 valandas non-stop, juos užauginus pradėtų 24/7 šviesti saulė, per kalėdas ant eglių suptųsi kukučiai, na ir tiesiog giesmės skambėtų kur bepasisukčiau. Ir aišku, kaip žinia, pasak 99% senovės išminčių, actekų legendų ir druidų runų, ir šiaip Merfio dėsnių, kuo arčiau pabaigos, tuo labiau nesiseka, kol galų gale iš vis net aparatai neįsijungia ((: Atrodo, man iki tos stadijos jau nebetoli:

Jau pradedu pamest skaičių, bet berods trečią kartą bandau pabaigt. O gal ir ketvirtą, vienas šen-ten.

Pirmą kartą taikinys įskilo (iš šiaip pirmą kartą gyvenime taikinys įskilo, jeigu ką) ir tiesiog numirė, teko atidarinėt mieląjį Ragnaroką. O Ragnaroko atidarymas tai irgi, žinote, projektas, beveik savaitės trukmės. Nes po atidarymo, po to tenka ilgai pumpuot, krūvą visokių daikčiukų numontuot, pastatyt turbo mega “orkaitę” aplink (nors pyragus ne kiekvieną kartą kepam, bet atrodo va taip), kept tris dienas tris naktis, po to kol atvėsta ir vėl visus daikčiukus atgal užmontuoji tai dar pusantros dienos prabėga.

Na gerai, atidarėm, uždarėm, pakepėm, sutvarkėm. Paleidžiu naują taikinį pasiplazmint apsivalymui, ogi po pirmų 15 minučių iš kažin kur apibyra visokiom mini-šiukšlytėm ir užtrumpina. Telekinezės jėgų pas mus katedroj niekas neturi, tai ką, reiktų vėl atidaryt. Kadangi šis procesas vyko tamsų ir liūdną sekmadienio vakarą, prisipažinsiu – entuziazmas ir visos viltys kažkur dingo, rankos nusviro, ir sakiau aikit sau, I need a break, nedarysiu nieko, einu rašyt disertacijos ir kita prasminga veikla užsiimt, tegu kolegos dirba, kurių taikiniai neapibyrėję ir jiems viskas labai gerai sekasi.

Mėnesiuką pailsėjau, pamiršau tą gūdų nevilties jausmą, vėl atidarėm, pakeitėm išsibaigusius taikinius, šiukšlytes nuvalėm, vėl uždarėm, vėl numontavom, vėl kepėm, vėl sumontavom, vėl visą savaitgalį kalibracinius bandinius kepiau kaip blynus, viskas buvo super. Bet va kai jau vėl bandžiau padaryt tuos labai nelemtus tris paskutinius tai aišku – sklendė užsikirtinėja, plazma ilgiau 5 minučių nesilaiko, na tikrai, beliko tik kad koks dujų vamzdis pratrūktų ar šiaip kas užsidegtų.

Tai va. Išvados tik tokios, kad empiriniu būdu patikrinau prakeikimo efektyvumą. Jis tikrai veikia! (adaptuota iš magnetinio jogurto reklamos (c) Aistros pramušti). Ir jei net iš trečio karto trys bandiniai nesigauna, be to kiekvieną kartą bėdų vis daugiau ir jos prasideda vis greičiau, tai ar verta bandyt dar kartą? ((: Belieka rast labai išradingą būdą kaip be jų apsieit rašant straipsnį, taip kad niekas nepastebėtų…

Galvoju, reik gal dar moksliškiau prakeiksmo tyrimą iliustruoti, here you go.

Bet šiaip tai pagrinde norėjau pasirodyt, kad gyva ir pasigirt, kad jau visai nebedaug liko iki kol galėsit visi mane vadint dr.Shiny :] yah! su tuo save ir sveikinu.