Hop hop, o štai ir praskrido jau net du metai kaip kasdien turiu progą matyti Schwarzwaldo viršūnes, maitintis Butterbrezel ir bandyt suprast vietinį badišką dialektą, kuris skamba kaip kad kokie Vokietijos suvalkai, tik dar bulvę burnon susidėję! Waš machšt du? Štai jums daug padriko teksto. Su paveiksliukais!
Šiandien galvojau, o kodėl aš taip visai neberašau nieko į blog’ą? Na, apart akivaizdžių priežasčiu, tokių kaip Facebook, kur įmeti vieną sakinį, kokį gražų paveiksliuką, na ir kaip ir jau pasireiškei, feedbacko gavai, ir užtenka. Bet kad jau du metai praėjo, tai galima biški pakontempliuot, ką pavyko per tiek laiko nuveikti (: Gi nėra, kad Vokietija būtų nuobodi ir čia nieko nevyktų. Freiburge visą laiką kažkas vyksta. Tik aš dažniausiai nelabai suprantu kas. Nes jie neturi įpročio renginių plakatuose trumpai ir aiškiai parašyt kas ir kaip. Arba iš vis renginys plakatų neturi. Arba jei protestas tai būtinai su kilometriniais pareiškimais ar kažkokiais gudriais žodžių žaismais, kur pro šalį einant nežinai ar tu už ar prieš. Daugiausiai sužinau kai po fakto perskaitau vienintelį pakenčiamą portalą apie miesto gyvenimą www.fudder.de, nes nu kam anonsuot kažką ir reklamuot, gi geriau apžvalgą po to parašyt, doh! ((: Anyway, kol kas diagnozė tokia: kai jau gyveni ne pirmoj užsienio šaly, matyt jau kampai visi gerai pašlifuoti ir nebesiparini dėl kiekvieno menko kultūrinio skirtumo ir nebegalvoji kad verta raportuot. Much adult, so experience! Tiek kad dabar prie nostalgijos Lietuvai dar prisidėjo ir nostalgija Švedijai, pasireiškianti dažnu Ikea lankymu ir visokių tradicinių švediškų bandelių kepimu atitinkamomis progomis. Kurių niekad nekepdavau, kol gyvenau Švedijoj, of course. Taip pat vis dar kiekvienais metais žiūrim švedišką Melodifestivalen (Eurovizijos atranką), gerai kad dar švedų kalbos įgūdžius vokiečiai ne visai sunaikino, tai va bent tiek naudos kad supranti visus vedėjų bajerius. Ech, tas švedų mokėjimas iš savęs pasijuokt, nesusireikšmint ir atvirai pripažint visas klišines situacijas. Jätte kul!
Šiaip kasdienybė tai gal tikrai mažiau exciting negu buvo Erasmus ar šiaip Linköping laikais, bo ten gyvenimo tikslas buvo PhD, kas reiškė, kad buvo normalu sekmadienį aštuntą vakaro sedėt labėje ir tuo džiaugtis (arba labai norėti įspirti aparatui, maždaug 50/50). Buvo normalu mosuoti veržliarakčiais rakinėjant good old Ragnarök, vynioti vakumines mašinas ar dulkių siurblio vamzdį ar savo rankoves į aliuminio foliją, kartais iškepant dar kokį pyragą, ir šiaip tiesiog mirkti toj biški išprotėjusių žmonių pilnoj akademinėj aplinkoj. Tuo tarpu Freiburge būnant group leader Fraunhofer institute viskas kažkaip sėsliau, namai – tramvajus – darbas – tramvajus – namai. Tramvajus!! Kasdien! And did I mention tramvajus? Be to savaitgaliais net nelabai ir galima kažką darbe daryt, čia jums ne kažkokia hipių akademinė įstaiga, čia jums rimtas vokiškas taikomųjų mokslinių tyrimų institutas, kur ryte ir vakare kaip kokiam silkių fabrike su čipu pasižymi kada atėjai ir išėjai, tikslas yra šimtas milijonų pinigų iš pramonės o ne kokie tais fundamentiniai tyrimai because science. Tai žodžiu, įdeda tave į tokią tvarkingą dėžutę ir sedėk ten kaip varžtelis. Labai įdomi patirtis, priverčianti kitu kampu pažiūrėt į mokslą ir mokslo santykį su realiu pasauliu išlipant iš akademinio šiltnamio, kuriame realiai praleidau visą savo gyvenimą iki išsikraustymo į Freiburgą.
Taigi, per du metus darbe užgyvenau: du studentus, kuriuos pasamdžiau pati, du studentus, kuriuos man permetė vykstant departamento reorganizacijai, vieną techniką mosuojantį veržliarakčiais, vieną didelį ir labai shiny aparatų clusterį, susidedantį iš Evos, Wally (kultūriniai skirtumai – kai kiniečiui pasakai Eva, tai vietoj biblijinių asociacijų gauni multikus) ir beveidžio SPM-3, tris kaktusus, ir vieną Kangaroo paw augalą, kurį jau spėjau ir nužudyt neprilaistymo/sekretorės-perlaistymo/damušimo-rūpesčiu būdu. Prispausta prie sienos parašiau tris marketinginius iš tuščio į kiaurą blabla, iškepėm jau 200+ bandinių (kai kurie iš jų net visai nieko), šiek tiek mokslinių straipsnių, apturėjau didelę garbę kviestinę prezentaciją nitridų konferencijoj Floridoj daryt, ir net jau beveik dažniausiai žinau kada kokį beprasmį popierių reiks pildyt, yeah! Projektas vėluoja kaip nežinau kas, nes kol visus shiny aparatus nuperki ir sumontuoji tai jau žiūrėk pusantrų metų ir nėr. Bet dabar jau lyg viską ko mums reikia turim, cituojant FF dėstytojus “beliko suintegruoti” ((: yeah… good luck with that.
Na dar laisvalaikiu čia paropinėjam po kalnus o taip pat vynuogynus, pavažiuojam karts nuo karto į Prancuziją beigi Šveicariją… You know, the usual stuff (; Kur bepasisuktum, labai gražu, nežinai žmogus kur dėtis nuo tiek visko aplink. Žieminiai žygiai: 3 vnt, žygiai kur turėjo būt pavasaris, o bet kalnuose staiga tapo žieminiu: 1 vnt, grybų medžioklė: 5 vnt, iš jų 3 net actually su grybais. Iš pradžių su Brangiuoju buvom labai pasimetę kur gi čia tų grybų ieškot, gi kalnų šlaitai labai statūs, ir šiaip viskas visokiais nevykusiais bukmedžiais apaugę po kuriais grybai nelabai veisiasi. Finale dedukcija įvyko pamačius random alaus išvežiojimo sunkvežimį, ant kurio tento puikavosi baravykas, na tai ir nuvažiavom tos alaus daryklos kryptim. Tai jau kitiems metams medžioklės plotai žinomi ((: Tuo tarpu paukščių stebėjimas yra šiek tiek apleistas, apart to, kad miesto upėje gyvena pilkieji garniai ir vandens strazdai ir net kažkokios geltonos kielės, naktį pro langą ataidi iš kalnų pelėdų ūkavimai, o darbe virš lauko skraido rudasis peslys. Arčiausiai paukščių stebėjimo turbūt buvom praeitą pavasarį, kai sužinojom, kad Kaiserstuhl vynuogynuose veisiasi bitininkai ir mano svajonių paukščiai kukučiai. Tai bitininkus visai neblogai pavyko pamatyt, o kukutį tai tik išgirst, pirmą kartą gyvenime (oh, the excitement). Reiks bandyt dar kartą.
Speaking of vynuogynai, tai įdomus čia toks kraštas, kur nuo Prancūzijos skiria tik Reinas, tai reiškia, kad vietiniai gyventojai tokie biški ne visai tikri vokiečiai. Labai daug visokių pavasario ir rudens vyno švenčių, aibė vietinių vyndarių, o smagiausia tai aišku kad tie vynuogynai neužtverti, visur galima vaikščioti, pamatyti kuo skiriasi skirtingų rūšių vynuogės, fun fun fun.
Taip, apie ką aš čia… Geriausias naujas išmoktas meteorologinis reiškinys yra inversija, kai nuo kalnų į mūsų slėnį nusileidžia rūkas ir viskas yra totalioj migloj, tuo tarpu biški palipus į kalnus atsiduri virš debesų, kur šviečia saulė ir labai labai toli matosi. Jau du lapkričius iš eilės taip ir buvo. O dar šiemet kaip šilčiausiam Vokietijos miestui, tai kažkaip žiemos nepagailėjo, kol mes per Kalėdas tamsiai ir šlapiai sedėjom Vilniuj, pasirodo Freiburg buvo balta balta kur dairais, naktimis spaudžia net iki kokių -10°C tai čia žinote ne juokai! Rašymo momentu irgi čia šalčiau negu Lietuvoj, kažkodėl. Vietiniai tokie irgi biški pasimetę kas čia kaip. O bet tačiau žiūrėti į baltus laukus o ne pernykštę žolę ir dirvonus yra daug smagiau.
Nepaisant to, kad vietiniai kalba labai keistai ir nuolat prieš kažką protestuoja, tai turi jie ir gerų ypatybių aišku. Mieste visi labai draugiški ir atsipūtę, labai daug mėgstančių vaikščiot basomis, labai daug kokybiškų gatvės muzikantų, visi labai stengiasi rūšiuot ar bent jau antrą kartą panaudot kažkokius daiktus – dėl to juos kalnais palieka suverstus ant gatvės, mol kam reiks tas pasiims. Taip jau mūsų namie atsirado greitpuodis, pintas krepšys ir net pora vokiškų receptų knygų. Patys irgi kažką ko nebereik, bet gal dar kas gali panaudot esam išdelioję, tai jau labai oriai jautėmės ((: Krepšį (ir uzboną) tiesa radom kaip tik kai pernai ėjom pasivaikščiot palei Dreisam upę ir netyčia užėjom ant savitarnos gėlių lauko – parašytos kainos, pinigam įmest yra betone giliai giliai kažkokia dėžė paslėpta (na pasitiki žmonėmis, bet ne naivūs gi), skink pats ką nori kiek nori, va dar jums peiliukas. Apsitulpinom tą kartą kaip reikiant, fainai kažkaip kai gali sau susikomponuot šviežiai nuo pievos (: Taip pat geras būdas gaudytis kada kas žydi, nes ten pradedant tulpėm ir narcizais, per bijūnus, irisus ir gladioles viskas pasibaigia saulėgražom, now I know. O tas nuo gatvės gautas krepšys dabar kiekvieną šeštadienį yra pagarbiai nešamas į turgų, kur perkam viską, ką vietiniai ūkininkai moka ir gali užaugint. Džiaugsmo labai daug kiekvieną kartą (:
Pabaigsiu šį padriką įrašą labai netikėta atomazga, kodėl vis dėlto po dviejų metų tylos aš pasiryžau vėl čia kažką paskrebenti. O gi įvyko tam tikras fazinis virsmas mūsų gyvenime, kai staiga supratau, kad jau matyt mes tikrai pilnai įsiintegravom į vietinę visuomenę – pagaliau įsigijom Tortenbutler tortų nešiotuvą!!! Man atrodo čia yra pagrindinis privalomas buities rakandas kurį turi absoliučiai visi mano Freiburge sutikti vokiečiai. Pastoviai tramvajais ir dviračiais (tramvajus!) visur juos tamposi, dažniausiai pilnus vokiško Käsekuchen, bet nebūtinai. Mano atveju, darbe inicijuoto “bake-off” pyragų kepimo a la konkurso dėka teko išbandyt savo jėgas kepant austrišką klasiką Sachertorte kurio nu niekaip kitaip nebūčiau galėjus transportuoti, ir nors mano tūpa orkaitė buvo labiau nusiteikus kept švedišką Kladdkaka variantą skystu vidum, bet gavosi supermega šokoladinis omg koks tortas, tai nelabai liūdėjau nors ir taškų per daugiausiai negavau. Bet tai va, grįžtant prie Tortenbutler – integracija į naują šalį vis dėlto užtrunka šiek tiek. Bet kai jau pasieki šio keisto daikto pirkimo laiptelį, gali sau oficialiai pasakyt – this is home now (:
You say I must be something before I'm thirty 
Ooo tik dabar užmačiau, kad Shiny blogas gyvas ir perskaičiau viską nuo viršaus iki čia :)
Very random awesome experience, pasiilgstu tų ilgesnių tekstų.
Dar supratau, kad kažko neachievinau gyvenime, nes Website skilties prie komentaro negaliu užpildyt, bet notify’us užsisakiau :)
LikeLiked by 1 person
Yep, blogas prisikėlė! Nors jau šiaip niekas blogų neberašo tai kaip kokia pensininkė čia širdį lieju ((: O tau tai niekada nevėlu pradėt rašyt, hohoho ;) Beje man atrodo tu pirma kuri per šitą naują platformą užfollowino, tai labai ačiū, man net emailas apie tai atėjo, oh the pressure!
LikeLike