Naujas ofiso gyventojas – magic bean!

Most epic and magic woosh woosh bean! Stengiuosi būt madinga ir neatsilikt nuo jaunosios kartos, radau telefone kažkokių durnų stickerių, tai va jums, prašom ((:

Magic bean! Nepraėjo nei 10 metų nuo tada kai šitą magišką skardinę gavau dovanų because cities.totl.net (yo lastaiaiai ir redapples, jis vėl po trijų metų tylos veikia) browserinis žaidimas kažkada buvo labai geras daiktas. Bet kažkaip taip jau gavosi kad ta skardinė ilgai ir pagarbiai stovėjo lentynoje laukdama savo momento. Tai kai mano ofisinis baisiai gražus Kangaroo paw nebeištvėrė mano rūpesčio… po ilgo kalėdinio nerūpesčio… ir prieš tai buvusio sekretorės ekstra rūpesčio praeitą vasarą… Žodžiu, ilga liūdna istorija. Beje, sakyčiau jau kaip Australijos stepių pelkių kokių ten lygumų augalėliui tai labai jau lepus vandens kiekiui pasitaikė. Kad ir koks gražus būtų. Net žydėjo pats savarankiškai ir vienu metu labai intensyviai naujus stiebus leido, ne taip kaip dažniausiai būna kai nusiperki žydintį daiktą, bet po kurio laiko lieka tik lapai ir nebepavyksta atkartot pradinės būsenos. Na o bet tačiau, jei dar pirkčiau tai a) neduočiau vasarą sekretorei ir b) pajungčiau automatinį laistymą per ilgesnes atostogas, visokių gudrių dabar yra, ir su moliniais zondais, ir vazonų kurių dugne virvė į skyrių su vandeniu, oh the possibilities!

Kangaroo paw visam gražume kai tik parsinešiau iš parduotuvės, ech. Kažkaip Švedijoj geriau sekėsi darbe augalus gyvus išlaikyt. Dar beje turiu tris kaktusus iš IKEA, tai anie visai neblogai laikosi dar, tfu tfu tfu tris kartus galva į medį.

Ta-daah! Grožėkitės progresu maždaug mėnesio bėgyje. Pirmas dvi savaites tai šiaip kaip durnelė jaučiaus nes laisčiau skardinę keistų kvadratinių pjuvenų ir nieko nevyko tai jau buvau beveik praradus viltį, o bet tačiau vieną gražią dieną žiūriu – pūpso kažkas. Pirma išlindo pupa su rudu kevalu. Tada tas kevalas po truputį nukrito ir liko tik žalia pupa, ant kurios, o dievai, vienos pusės parašyta “happy birthday”, o ant kitos nupiešta raketa. Arba kardas. No idea. Ir no idea kaip jie visą tai įkišo į augalą iš vis, nu žodžiu tikrai labai magic bean. Tada galvoju, ok pupa, viskas. Pasirodo ne! Prasiskėtė pupa o ten lapas! Ir dar vienas! Po to jau kaip įsibegėjo tai ne dienom o valandom. Ir tą žalią pupą su gražiu užrašu kaip ir suvalgė pats augalas, matyt ten daug maistingų medžiagų buvo. Gal čia šiaip labai normalus procesas kaip augalai auga, bet šitas man labai patiko dėl to kad ta pupa gana didelė tai viskas buvo makro o ne mikro skalėje ir buvo galima labai viską gerai apžiūrėti.

Sąžininga dokumentacija

Tiesa, instrukcijoj nebuvo nei žodžio apie tai, kad apatinis dangtelis visai nesandarus vandeniui, tai atleiskit už tą negražią plastmasinę dežutę, į kurią skardinė įdėta, nes jau kas buvo ofise po ranka tą ir naudojau, nes palaisčius praktiškai visas vanduo kiaurai pjuvenas prabėga ir išbėga lauk, tai  biški estetinį vaizdą gadina. O dar beje už pupos turite retą galimybę pasigrožėti vaizdais pro mano ofiso langus kur po truputį nenoriai kyla naujas pastatas laboratorijoms. Tiesa, kol kas tai tik daug triukšmo ir vieną dieną žvyro krūva vienoj pusėj kiemo, kitą dieną – kitoj pusėj kiemo, trečią dieną žvyras išrūšiuojamas pagal rūpumą, ir taip jau mėnesį laiko… Tai čia dar turbūt ilgai užtruks.

Tai va, o paskutinėse nuotraukose augalo viršaus nesimato, nes kaip pati tikriausia magiška pupa, šita labai noriai lipa į viršų. Svyravo svyravo toks ūsas palaidas kol netyčia atrado žaliuzių virvelę ir ją apsivyniojo, wow, how cool is that! Tai dabar kiekvieną dieną matau ūso pailgėjimą bent kokiais 5 cm! Įdomu kas bus, kai pasieks lubas… Laukiu tos dienos, kai ateisiu ryte į darbą po savaitgalio,  o ofise totalios džiunglės, be to pupa įgijo intelektą ir pati sau žaliuzes nusprendė reguliuoti, yes please ((:

Pabaigai tai tik norėjau padėkoti visiems tiems kas kažkada prieš šimtą metų šitą užmatė ir sugalvojo kad čia gi puiki dovana for Shiny. Nors ir pavėluotai bet labai daug džiaugsmo!

PS Jei per du mėnesius nebus naujo įrašo, skelbkite paiešką, gali būti kad aš jau suvyniota pupos vijoklių kažkur. Just saying. It’s magic.

Paukščiukai kasdieniniai

Pastaruoju metu taip daug darbo, kad net savaitgaliais nėr kada išlyst į gamtą pasigrožėt nei vaizdais, nei paukščiais (: Reik juk prieš vasarą prisiaugint bandinių tiek, kad rudenį užtektų ką veikt, nes neturėsiu priėjimo prie didelių aparatų. Eh, gerai, kad atostogos greitai.
Bet, pasirodo, visai nebūtina kažkur toli važiuoti, norint pamatyt daug paukščiukų. Tuo man šie padarai ir patinka – jų daug įvairių, jie visur, ir kai pradedi žvalgytis, suvoki, kad ne tik žvirbliai ar balandžiai aplink skraido. Iš tikro labai įdomiai tas paukščių pastebėjimas vystosi. Pradžioj atrodo, kad nieko įdomaus nėra. Po to, kai jau pastebi kokią naują rūšį, tai po to ją nuolat visur matai. Kaip jie ten atsirado, kur jie buvo anksčiau? ((: Palaipsniui atsiveria akys.

Tai va, bandžiau paskaičiuot, kiek skirtingų paukščiukų galiu pamatyt vien pakeliui iš namų į darbą. Na gerai, šiek tiek gal mano situacija geresne nei vidutinio žmogaus, nes važiuoju per diiidelę diiidelę pievą su daug gyvybės, netoli namų yra upelis, o kartais kai pučia vėjas tai minu per miškelį. Bet vis tiek, manau kad galima ir be tokių sąlygų daug ką pamatyti.

Paskaičiuokim, ką gi jau mačiau prie namų arba pakeliui…

  1. Karklinis žvirblis
  2. Paprastas žvirblis
  3. Varna
  4. Kuosa
  5. Šarka
  6. Kovas
  7. Varnėnas
  8. Rudagalvis kiras
  9. Paprastasis kiras
  10. Rudagalvis kiras (o gal juodagalvis? O gal Bonaparto? Reiks atidžiau pastebėt)
  11. Antis (kadangi netoli upelis, tai antys kaip kokios benamės katės slankioja aplink namus ir gulinėja ant pievučių)
  12. Pempė
  13. Kregždė
  14. Juodasis strazdas
  15. Smilginis strazdas
  16. Strazdas giesmininkas
  17. Bukutis
  18. Kikilis
  19. Žaliukė
  20. Mėlynoji zylė
  21. Didžioji zylė
  22. Sniegena
  23. Kėkštas
  24. Baltoji kielė
  25. Geltonoji starta
  26. Vieversys
  27. Dagilis

Jei įskaičiuot dar nuėjimą prie upelio karts nuo karto, prisideda:

Gulbė, Kanadinė berniklė, Laukys, Klykuolė, Dančiasnapis, Upinė žuvėdra, Kormoranas

Na va, nei daug nei mažai, visi 34! Ir galimybė pamatyt – praktiškai kasdien. O kiek dar paukščiukų, kurie taip greit purpteli ir nuskrenda, kad dar nespėjau suprast ką mačiau? (: Ir tikrai nepradėjau visų iš karto pastebėt… Va pavyzdžiui praeitais metais irgi daug pro tą patį lauką/pievą dviračiu mindavau, bet kažkokia akla buvau, šių metų naujiena – tam lauke gausiai veisiasi vieversiai ir pempės. O šiandien buvo didi diena, nes pirmą kartą pamačiau dagilius. Iškarto tris. Baisiai gražūs, beje. Ir dabar nuoširdžiai tikiu, kad nuo šiol juos matysiu daug dažniau (: Keistai tos smegenys veikia… Bet iš kitos pusės – nuolatinis atradimo džiaugsmas ir adrenalino pliūpsniai, kai staiga pamatai kažką naujo… Jėga (: Pabandykit!

Nuotrupos kasdieninės, balandis-gegužė

O gi tikrai, jau gegužė! Kaip greitai bėga laikas (: Tuoj vasara!

Pastebėjau, kad feisbukas yra blogis – tuom, kad anksčiau kai kas įvykdavo įdomaus pirma mintis būdavo “O, į blog’ą parašysiu!”. O dabar, pakeiti statusą ir viskas… Tai ka bepasakot? Bet va šiaip ne taip, pritaupiau visokių niekelių, kam nepatinka nerišlūs įrašai su daug skirtingų nesusijusių įvykių – geriau neskaitykit (:

  • Aną ketvirtadienį kartą gyvenime valgiau obuolį važiuodama dviračiu! Ou-je! Aš sužavėta savo gabumais ((: Iš tikro tai skubėjau namo nes jau buvo 20:00, bet tuo pačiu ir valgyt jau labai norėjau… Bet nenusiverčiau! Tiesa, nepaisant to, kad Švedijoj vos ne kasdien minu dviratį jau nuo 2007 metų, vis dar nemoku važiuot be rankų, ir nuo vairo drįstu atitraukt tik dešiniąją (gi kairė svarbesnė)… Be rankų tik sapnuose važinėju ir vis būna mintis, o tai kaip dabar atgal tas rankas prie vairo nutiest?
  • Kalbant apie dviračius, tai išklibo mano mielojo Mingo pedalai, kas reiškia klypt-klypt girgžt-girgžt kiekvienam apsisukime, pradeda erzint. Gal reiks kokį naujesnį metalinį žirgą susirast? (: Vasara turėtų būt geras laikas tam, kadangi visi erasmus išvažiuoja ir atsikrato savo transporto priemonių, tai gal bus neblogas pasirinkimas. Woosh. Mingo 2, Turbo X! ((:
  • Mano nuostabusis ofiso augaliukas “Happy Bean” visai nugeltonavo, lapų galiukai pajuodo, kiti apskritai nukrito, ir atrodo ne-kaip. Tai tris žalias šakeles nulaužiau, sumerkiau į vandenį, pradėsiu iš naujo (: Įtariu kad tiesiog vazonėlis jau per mažas pasidarė. Aišku, normalus žmogus gal persodintų visą augalą, bet aš, panelė “sodininkė” pagalvojau, kad paprasčiau į tą patį puodą mažiukus sukišt… Apsimetu, kad matyt tokia normali šio augalo gyvavimo trukmė… Užteks kankint (:
  • Tęsiant apie sodininkystės džiaugsmus, tai pagaliau pribrendom ir nusipirkom virtuvės palangei pailgą cinkuotą vazoną prieskoniams and stuff. Jau auga bazilikai, čiobreliai ir kalendra. Ką turėjau tą pasėjau, neišdygo tik meirūno lysvė, nors galiu prisiekt – vakar įžiūrėjau ten naują mikrodaigelį, tai gal ir bus! Pats aukščiausias sodininkavimo lygis bus jei įvaldysim dar ir balkoną – viena bendradarbė sugeba ir salotų ir morkų visokių užsiaugint, tai kuom aš prastesnė?

Vakar “nuėmiau” pirmą derlių – nuskyniau 8 baziliko lapelius ir paslėpiau karštuose sumuštiniuose, mmm (: Nuotrauka jau tampa šiek tiek neatitinkanti tikrovės, nes auga viskas ne dienom, o valandom!

  • Aišku, balkone bent kolkas kažkaip nedrąsu sodint, maža ką, gal ims ir užsnigs vėl? Žinau, Lietuvoj irgi snigo, bet tik kai savo akim pamatai gegužės mėnesio pūgą tik tada ir sureaguoji kaip reikiant (:

(“pavogiau” iš Brangiojo, printscreen nuo feisbuko, hah)

  • Kurybinės kančios rašant savo pirmąjį tikrą mokslinį straipsnį (jaunystės kūryba Lietuvos fizikų žurnalui nesiskaito) – pagaliau! Ir pagaliau būsiu pirma autorių saraše (reik dviejų straipsnių kur aš pirma arba antra, kad apsigint pusę doktorantūros)! Norim kad priimtų į Journal of Applied Physics, tai čia tipo kietai, jeigu ką (: Tik labai jau sunkiai į priekį stumiuosi, reik aprašyt TEM paveiksliukus, tai pajaučiau kad žodyno tam trūksta. Na, bet kaip nors! Vienas netikėtas džiaugsmas – kadangi prireikė tuos visus paveiksliukus klijuot į vieną, stumdyt, skales perpiešinėt ir panašiai, gavau į darbinį kompą Photoshop CS5 licenziją, pirmą kartą legaliu naudojuosi gyvenime (gėda, žinau, bet gi brangus, o man dažnai nereikia). Šakės, kaip daug visko pasikeitę… O ir šiaip aš jau beveik pripratus prie nemokamo Paint.NET, tai dabar viską vos ne iš naujo tenka. Bet tai vaje kaip smagu! Taip ir niežti nagus ne rašyt o kokį meną daryt (žr. daržo nuotraukas). Procrastination visu pajėgumu.
  • Per Velykas Švedijoj laisvadienių gaunasi nuo ketvirtadienio iki pirmadienio – kalnas! Ta proga jau atidarėm nakvynės palapinėje sezoną, labai romantiškai su Brangiuoju nužygiavom į absoliučiai middle of nowhere esančią pelkę/buvusią aviacijos šaudynių pratybų vietą, kur artimiausias autobusas – už 10 km ir savaitgaliais važiuoja kartą į dieną ir visą naktį klausėm per miegus pempių, gervių o svarbiausiai – tetervinų skleidžiamų garsų. ŠAKĖS kaip jėga buvo. O diena miške tylu tylu, kai palygini kas ten naktį dedasi, vaje. Aišku tie +2° gal ir nebuvo labai laikas pradėt nakvot miške… Bet užsitempus vilnonę kepurę ant nosies buvo visai pakenčiama. Žiūroną dar kart išbandėm, matėm kaip tetervinai viens prieš kitą uodegas išpūtę šokinėjo, vai vai.

Nuotrauka, kur daug vaizdo – maksimaliai su mano 20x fotiko zoomu pritraukta (: labai įsižiūrėję galit pamatyt keturis taškučius – va ten yra tie paukščiukai ((: Iš viso kokių dvylika suskaičiavom. Keisčiausiai atrodė vienišas tupintis liaunam medely, labai jau netiko jam ant šakos būt, daug gražiau šie paukščiai atrodo ant žemės. Daugiau visokių nuotraukų: pirma diena, antra diena

  • Grįžau augint bandinių ir daryt eksperimentų į senąjį didįjį Ragnarök, my good old friend! Jessie šiuo metu okupuotą žmonių auginančių visokius ten bismuto oksidus, tai mano nitridams ten ne vieta, deguonis tfu tfu tfu, blogis (: Tai va, dabar senai pamiršti seni gliukai, nauji “know-how”, vaje kiek adrenalino (: šiandien vieną bandinį pamečiau (blogai pritvirtinau bet pastebėjau kad kabaliuoja jau kai valandą laiko kaitinau, tai teko atvėsint, o po to kol ištraukinėjau tai ir prapuolė safyro gabaliukas), bet vieną šiaip ne taip pavyko užaugint, tikiuos sėkmingai. Labai pasimiršta įgūdžiai per 2-3 metus, šakės, tai gerai kad yra kolegų instrukcijos ant sienos pakabintos…
  • Tai va, žygiuoju atgal į laboratoriją, paruošiu bandinį rytojui ir sąžinės graužimui prigriebus porą mokslinių straipsnių apie panašius dalykus, tam atvejui, jei prieš miegą kils įkvėpimas ir bus jėgų skaityt ne science-fiction (šiuo metu braunuosi per 1000 lapų Neal Stephenson “Anathem” – cyberpunk, kvantinė mechanika ir filosofija viename!) ir tada jau keliausiu namo (: Kaip smagu kad nebetemsta anksti, bet vis dar negaliu priprast ir laike nebesigaudau!

Jei iki čia perskaitė kas nors, tai džiugu ((: ačiū už dėmesį, gero vakaro ir laukite tęsinio…

Ornitologiškas žiūrono debiutas

Pavasaris! Paukščiukai! Yeah! (: Prieš porą savaičių nepabūgom vėjuotų -2°C, nusprendėm kad jau LAIKAS ir susirinkę visą stebėjimo ir fotografavimo įrangą, stovus, knygas, termosą su arbata išmynėm link Roxen ežero pasilipt į paukščių stebėjimo “bokštelį” ir pažiūrėt, ar jau kas nors grįžo.

O šiaip pagrindinis tikslas buvo pagaliau išbandyti dar praeitais metais gimtadieniui iš Brangiojo gautą 60x didinimo ŽIŪRONĄ. Ou-je (:

Va jis, kaltininkas

Viską mačiau, cha! Vienintelis dalykas prie kurio reik priprast ir dar trūksta praktikos – žiūrint iš viršaus gana sunku nutaikyt žiūroną į norimą objektą, ypač jei objektas yra pempė ir sugalvoja nuskrist, jau nekalbu apie plėšriuosius, kuriuos ant žemės retai pamatysi… Be šansų kolkas (: Reik kokius žiūrono taiklumo kursus praeit turbut, ir daug praktikuotis, heh. Apart to – na gi tikrai puikus žiūronas, kai nutaikai į vieną tašką ir stebi… Vat kad dar fotikas tiek trauktų, tai iš vis gerai būtų (:

Žąsys žąsys žąsys GULBĖ žąsys žąsys žąsys ANTIS ((:

Pastebėtas laimikis: gulbė giesmininkė, gulbė nebylė, baltaskruostės ir kanadinės berniklės, pilkosios ir baltakaktės žąsys, turbūt dančiasnapiai, klykuolės, kormoranai, varnėnai ir pagrindinė atrakcija – pempės! Tas labiausiai norėjosi fotoginklu pagaut bet sunkiausiai ir sekėsi – tiek dėl jų skraidymo greičio, tiek dėl sustingusių pirštų ir didelio atstumo iki mažų paukščiukų ((: Bet šiaip nieko labai egzotiško nepamatėm, na gal tik tos baltakaktės žąsys nematytos buvo, o šiaip gulbių, kanadinių berniklių, klykuolių, kormoranų ir dančiasnapių pas mus prie namų upelyje visada yra… Na bet tikram ornitologui kiekvienas žvirblis – džiaugsmas! Tuo ir guodžiuosi (:

Yeah, pempė!!!

Pučiant lediniam vėjui einančiam kiaurai rūbų ir kaulų nepasidavėm ir tais pačiais kuo toliau tuo labiau sustingusiais pirštais fokusuodami žiūroną bei fotografuodami iškentėm net kokią valandą. Aš mumis didžiuojuos ((: Bet po to visos tos žąsys užkniso, nelabai įdomus paukštis stebėjimui, truputį nusivylėm jų gausa ir kitų paukščių ne-gausa, ir jau kai buvo per šalta net pasedėt arbatos išgert patraukėm namo, šį kart bent dviračiams pavėjui buvo, ak koks malonumas. O dar minant namo kaip bonusas/paguodos prizas dar ir nebaikščios stirnos ant lauko ganėsi:

Įdomu, ką jos ten valgomo randa?

Tai va. Išvados – žiūronas jėga, po tokio priartinimo jau fotoginklas su savo 20x nebetenkina nes norisi viska nufografuot ką matai. Būna kietesnių žiūronų kur prie okuliaro galima primontuot kokią muilinę, bet čia ne tas atvejis (: ir šiaip, kol tik pradžia rimtesnių stebėjimų tai neverta labai daug investuot, pirma reik pradėt labiau gaudytis kas yra geras žiūronas ir kokio būtent reikia… O dar ateičiai: nevažiuot prie ežero prie vėjuotų -2°, išmokt žiūronu sekt greit judančius objektus… Na, svarbiausia ekstremaliai kažkaip, bet sakyčiau pakankamai sėkmingai debiutavom ir panaudojom žiūroną. Iš kitos pusės – po tokių patyrimų kitą kartą jau niekas nebus baisu! ((:

Pavasario vėjai

…jau atpūtė žibučių (: Uuuu, valio! Dabar jau tikrai pavasaris!

Na, antras požymis turbūt tai kad švedai be maikių jau ant suoliukų deginasi ir būtinai ką nors vakarais kepa. Bet čia ne apie tai (:

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”…
(Iš H.Radausko “Gėlė ir Vėjas”)

O jau kalbant apie vėjus, tai gerai įsipūtę čia pas mus buvo, 2-3 savaites iš eilės, kartais vos paeit buvo įmanoma, ką jau kalbėt apie važiavimą dviračiu. Tai šiaip pralinksmino vaizdai, iš ko pažinsi, kad vėtra siaučia. Lietuvoj vėjas medžius varto, o Švedijoj – dviračius… ((:

Su pavasariu!

(gal) Paskutinis žiemos pasispardymas

Baisiai fainai šalta buvo praeitą savaitę… Mylių tą tikrąją žiemą, kai gurgžda sniegas, nosis šarmoja ir sausa sausa… Mmm! Daugiau taip! Taip, taip, žinau, jau kovas (su pavasariu, tarp kitko)! Bet ką aš kalta, jei vieną dieną -20°C, o sekančią jau mat viskas tirpsta (: aš dar nespėjau prisitaikyt ir šalčiais atsidžiaugt…

Tai va, o kartais, kai jau visai visai šalta, tai prasideda tokie nerealūs žieminiai rūkai, kurių pasekoje viskas gražiu šerkšnu apsitraukia. Ne kartą ir ne du jau mačiau tokius vaizdus šią žiemą, bet vos spėjau įamžint, gerai kad nustojau sau sakyt “ai, taigi dar bus tų šalčių”

Na kaip galima žiema nesidžiaugt, kai va tokie vaizdai? Paprasta neišvaizdaus gyvatvorės krūmelio šakelė staiga pavirsta į galingą medį…

Visokių gluosnių-alksnių sėkliukės aplimpa gražiausiom struktūrom, ak ak (: Šerkšnas kaip kokia bakterija apkrečia visus paviršius, dauginasi, stato miestus, o po poros valandų geriau pašildžius saulutei tyliai ištirpsta ir pradingsta, ir nei ženklo nelieka iš tokio šedevro. Ir gaila, ir žavu, kad net laikini dalykai būna tokie gražūs. Gamta nuostabi (:

Ledukinis grožis

Kad jau pūga už lango (pagaliau!), tai galvoju reik žiemine tematika menu pasidalint (: Sekmadienį išlindom su Brangiuoju pasivaikščiot, tai kelių pakraščiuose prisižiūrėjom reto grožio leduko.

Niekad anksčiau nebuvau mačius tokių keistų struktūrų (: Po apačia – tuščia, ir lyg koks trafaretas – sienelės storos, o tarp jų lengva net pirštu išmušt ploną ploną leduką

Dar šiek tiek pašliaužiojus pakelėmis radom ir užgimimo momentą (:

Mano teorija: kažkokiu būdu pradeda kauptis šerkšnas ant ledo ir matyt tą dieną buvo nuotaika šerkšnuotis trikampėmis struktūromis. Specifinis pradinių sąlygų, drėgmės, vėjo, temperatūrų svyravimo ir kitų parametrų derinys? O po to, matyt kai pašyla, pašąla, tarpuose išplonėja, sijos sustorėja, apačioj iš vis viskas dingsta ir va tai tau ta-daam (:

Beje, turbūt pirmą kartą man gerai suveike “Auto level” funkcija Paint.NET programoje (freeware Photoshop alternatyva) ir nuotraukos tapo daug dramatiškesnės, nei originalai. O dar kol tvarkiau nuotrauka (o siaube, darbo metu), ir pro šalį ėjo kolega doktorantas, tai jo pirmas klausimas buvo ar čia savo bandinio nuotraukas iš mikroskopo žiūriu ((: žodžiu, beveik išsisukau, gaila, kad meluot nemoku. Nes jei auginčiau kokius nanosiūlus (nanorods), tai beveik panašu… Ar pvz minerologija žavėčiausi…

Gamta yra jėga (:

Laiškai iš San Diego. Paukščiai

Kaip gi aš, self-appointed ornitologė ir nepakalbėsiu apie paukščiukus už jūrų marių. Man buvo didžiulis (teigiamas) šokas, kai pamačiau kad San Diego taip sakant net žvirbliai kitokie ((: WOW!

Visur vaikščiojau akis išpūtus ir bandžiau kuo daugiau skirtingų pastebėt. Ne visus pavyko ir fotoginklu įamžint, bet šiokių tokių laimikių turiu. Pradėsiu nuo paties-paties pačiausio. KOLIBRIS. Ta-daaaam! Kaip didelės musės zyzia aplink, va taip, šiaip sau, at belekokio medžio. Šakės (:

Bais’ pasisekė kad minutėlei zyst nustojo ir pritūpė ant šakos. Pačią pirmą San Diego matymo dieną pirmam parke. Būna gi, sekasi kartais (: Tiesa, koks čia konkrečiai kolibris tai aš taip ir nesugebėjau identifikuot, nes jų ten daug visokiausių rūšių yra..

O po to ėjom į pliažą (bet apie tai atskirai) tai porą vietinių jūrinių gyvių pagavau. Identifikuoti nelengva, bet bandysiu spėt.

Amerikoniškas Sidabrinis kiras (American Herring Gull)? Gudriau nesugalvoju, visi jie panašūs (:

Čia toks pats tik jaunesnis. Kirai pabaltuoja tik po 4 gyvenimo metų, o prieš tai visaip kaip margi būn (:

Buvom zoologijos sode, tai kartais kai nesimatydavo pagrindinių narvų gyventojų, gaudžiau vietinius žvirblius. Čia, spėju kad, yra Tironinių giminės paukščiukas, pvz Yellow-bellied Flycatcher arba Cordilleran Flycatcher, laba jau jie visi panašūs (: Beje, atradau nuostabų puslapį amerikietiškiems identifikuot – http://identify.whatbird.com – gali nurodyt kažkokius kriterijus pvz spalva, dydis, vieta, ir pan. ir atrenka tau daug paukščiukų, yay! ((:

Mourning Dove (leidau sau sukurti lietuvišką pavadinimą – Verkiantis balandis)

Pasiduodu, nežinau kas čia toks. Jau nuo peržiūrėtų paukščiukų galva sukasi ((:

Wood duck

Dar esu beveik 100% tikra, kad mačiau, bet nespėjau nufotografuoti California Towhee ir Song Sparrow ir Red-winged blackbird (kuosa raudonom plunksnom), kažkokią keistą juodą antį ir dar tą ir aną ir visokių kitokių! Bet kai nematyti tai sunku ir beatsimint viską… (: teks kitą kartą pasiimt su savim kokį žinyną “Amerikos paukščiai”. Dabar tai net nemačiau gyvai nei vieno knygyno kol San Diego buvau, tai ką padarysi…

Gero paukštingo savaitgalio visiems! O aš tuo tarpu keliu savo sparnus labai trumpam į Lietuvą [: ye ye.

Dienos paukštis – laukys

Pavasaris jėga. Paukščiai parskrido! Vietinis upeliukas priviso, 7 skirtingos rūšys murkdosi [: Todėl perspėju, kurį laiką šis  blog’as gali pavirst perdėm ornitologiniu. Bet tai ką daryt? Šitiek naujų pavadinimų išmokau, reikia pasidalint ((:

Naujas objektas numeris vienas – laukys (lot. Fulica atra, angliškai Eurasian Coot, švediškai Sothöna – suodina višta). Labai juokingas vištelinių šeimos paukštis. Pirmas susidūrimas – poravimosi ar teritorijos gynimo muštynės. Aišku aš iš to džiaugsmo puoliau fotkyt net nepažiūrėjus jog iš anksčiau buvo užsilikęs ISO800… (: Na tai įsivaizduokim, kad čia viskas labai meniška, be jokio triukšmo ir ne-netyčia:

Atsigulę ant nugarų, prisilaiko sparnais kad negrimztų ir mušasi kojomis bej protarpiu kapojasi snapais

“O ka čia darot? Dėl manes mušatės ar šiaip?”

Žinau, žinau, kokybė kaip iš praeito amžiaus pradžios žurnalų ištrauktų iš rūsio, savotiškas šarmas, hihi (: Bet kadangi daugiau nepasisekė pamatyt tokio reiškinio, tai ką padarysi.

Na gerai, nekankinu daugiau prastom nuotraukom, kai rankos ne kreivos tai laukys atrodo va taip:

Beje, pas juos kojos kažkokios ten ypatingos nes nėra plėvių. Todėl kai plaukioja tai turi dar ir visu kūnu stumtis į priekį kinksėdami galvą. Balsas – lyg vaikišku plastmasiniu plaktuku (na tuo, pamenat?) trankyt į grindis – trumpi pyp/kaukšt/cyptelejimai (:

Pasiskaičiau truputį, tai pasirodo labai agresyvūs paukščiai, daug mušasi ir savo jauniklius labai skriaudžia – jei tie per daug pradeda cypsėt ir prašyt valgyt, tai gauna snapu į kaktą. Brr (:

Tiek šiam kartui iš paukščiukų pasaulio!

Slidžių nublokšti

Taip, nepatikėsit, slidžių! Woo-hoo! (: Gerb Shiny pirmą kartą savo sąmoningo gyvenimo metu (neskaitant vaikystės paslidinėjimų miške prie namų) įsigijo slides ir su draugais iššliuožė į Žygį.

Ir kaip mums anksčiau nekilo mintis to išbandyt? hm… gal turbūt dėl to, kad sniego nebuvo iki kelių ((: Na bet jau šią žiemą tai būtų nuodėmė tik pasyviai džiaugtis! Ir šiaip, kodėl anksčiau niekam iš mūsų Linkopingo lietuvių šutvės nebuvo kilus geniali mintis kad slidžių neturėjimas – ne bėda? Kažkaip tik šiais metais atėjo suvokimas, jog galima gi tiesiog nueit į labdarynus ir secondhand’us ir pasičiupt kokias slidukes papigiai. Vaje. Žinot tą jausmą, kai staiga suvoki kažką absoliučiai akivaizdaus bet apie ką anksčiau niekad nebuvot pagalvoję? Va va (:

Neaišku kokio senumo lazdos, bet su gražiais odiniais dirželiais. Fancy!

Taigi, iki trečiadienio dar buvom be slidžių, o šeštadienį jau pilnai apsirūpinę iššliuožėm vietinių apylinkių patyrinėt per laukus, per miškus, į Tinnerö parką, kuriame tiesiog miškeliai, takeliai ir dirbtinis Rosenkällsjon ežeras (arba kaip aš sakau Rožinių kalsonų ežeras) su daug paukščių stebėjimo būdelių. Mano visa sportinė įranga kainavo 0, Brangiajam tik lazdas pirkom naujas (bo reikiamo ilgio neradom padevėtų), kolegė fizikė-žygeivė sugebėjo per du skirtingus secondhandus net suderint kad slidžių (90 SEK) ir lazdų (20 SEK) spalva sutaptų ((: Kiti du žygio dalyviai irgi panašiai sėkmingai ir nebrangiai apsirūpino. Tiesa, truputį atsiėjo slidžių priežiūros priemonės, kadangi mūsų gerokai nudrengtos buvo tai pirkom ir valiklį, ir gruntą kad jas atgaivint, o po to dar reikėjo tept sukibimo vašką ir slydimo marmalą. Pasirodo ten ištisas mokslas ir menas, kai pradėjom klausinėt pardavėjo tai aš tik stovėjau ir linksėjau didelėm akim klapsėdama, varge kiek ten specifikos, o jei turi pinigų tai kad ir pilną lagaminą gali prisikraut visokių ten findikliuškių su kuriom patogiau slides tept ir dar reik žinot kurią dalį kuom, nes per visą slidę tai eina tik gruntas, o visa kita tai ten pagal zonas, ir dar cha, priklausomai nuo to koks sniegas ir koks šaltis. Dėkojame buitinės chemijos pramonei, kuri nepamiršo visiškų čainikų ir padarė taip pat ir variantą “All types of snow” ((: Na, bet tiek to. Susirinktų resursų dabar turėtų kuriam laikui užtekt.

Ski master! Me!

Tai va. Pagrindinis mano asmeninis pasiekimas – likau GYVA. Nukritau gal tik kokius 3 kartus, ir visus tiesiog atsisėdimo į pusnį būdu (turint omeny, kad neslidinėjau kokius hm, beveik 15 metų?) ir net nuo vieno kalniuko nusileidau kontroliuojamai be stabdymo ar į šoną nukreivaliojimo ((: Stebintiems sakė buvo labai linksma, bo aš šaukiau “AAAAAAAAAAAAAAAAAAA” ir labai labai lėtai (netikiu, skriejau kaip vėjas) šliuožiau nuo kokių 4 metrų aukščio pakalnės. Na, ir ką, juokitės, svarbiausia kad man tai jau kaip slalomas buvo, daugiau ir nereikia ((: Labai savim didžiuojuos. Totaliai jėga.

Vienas didelis nustebimas dar buvo kad ateinančią dieną nieko neskaudėjo (o galvojau, kad negalėsiu iš lovos išsiridenti). Kolegė žygeivė nepatingėjo pamatuot kiek gi mes atstumo įveikėm, tai gavosi 12,5 km per maždaug 6 valandas (čia įskaičiuojant valanda pikniko su arbata prie laužo) – produktyvumas nelabai didelis, mes kai pesčiom keliaujam tai vidutinis greitis būna 3 km/h (irgi įskaičiuojant visus sustojimus), tai nežinau, jei vertint praktiškumą, tai įtartinai lėtas judėjimo būdas (: Iš kitos pusės – kai žygiuodavom, tai juk ne per pusnis iki kelių, tai gal tokiom pačiom sąlygom slidės ir turi pranašumą, kad batų neprisisemi beveik.

Labai grubiai ir turbūt ne visai tiksliai nubraižiau kaip judėjom. Sunku tiksliai atvaizduot nes a) žiemą šiaip viskas kitaip atrodo ir sunku susigaudyt kur esi b) čiuožėm kur radom kažkieno jau pračiuožta, tai nebūtinai atitiko tikrus takelius. Tiesiog eina per vidury apsnigto lauko kažkieno vėžės ir tiek. Vietomis teko ir keliu šliuožt – nelabai patiko nes susiplojęs ir slidus sniegas, kažkaip lėtai ant jo man sekėsi kabarotis. Bet vistiek, woosh! Paveiksliuką subjaurojimui pasiskolinau iš http://www.linkopingsekopark.nu/ – oficialus šio ažuolyno/ploto gamtos/parko/ puslapis (: O pačioj žygio pabaigoj Shiny dirbo traktorium nes pirma mynė vėžes ant žmonių išvaikščioto vienos pėdos pločio takiukpalaikio. Pavariau ((:

Šiaip tikėjausi kad bus daugiau laiko paamžint gamtą su savo nauju foto ginklu Canon Powershot SX20 IS, bet po to paaiškėjo kad kai jau šliuoži, tia šliuoži ir labai tingisi dažnai fotiką išsiiminėt, o tuo labiau su pirštinėm, o tuo labiau su slidžių lazdom rankose. O ir šiaip ką ten, šalta balta apsiniaukę tai ką ten labai vargt. Bet vistiek spėjau pasidžiaugt savo super turbo uber nais 20x optiniu zoomu, pasižavėkit ir jūs:

WOOOOOOOOOSH SUPER MEGA AWESOME! Teleskopas o ne fotikas, čia ((:

(Tikiuos kolegos šliuožėjai nesupyks labai už jų viešą demonstravimą)

Tai va. Apibendrinant, tai PUIKUS žygis! (: Manau dabar kai tik orai leis tai ir kartosim kol dar bus sniego. Nes nuostabu, nesudėtinga, geras sportas, ir šiaip baisiai fain. Visiems rekomenduoju. Susiraskit kokias belekokias slidukes ir marš į gamtą!