Laiškai iš San Diego. Paukščiai

Kaip gi aš, self-appointed ornitologė ir nepakalbėsiu apie paukščiukus už jūrų marių. Man buvo didžiulis (teigiamas) šokas, kai pamačiau kad San Diego taip sakant net žvirbliai kitokie ((: WOW!

Visur vaikščiojau akis išpūtus ir bandžiau kuo daugiau skirtingų pastebėt. Ne visus pavyko ir fotoginklu įamžint, bet šiokių tokių laimikių turiu. Pradėsiu nuo paties-paties pačiausio. KOLIBRIS. Ta-daaaam! Kaip didelės musės zyzia aplink, va taip, šiaip sau, at belekokio medžio. Šakės (:

Bais’ pasisekė kad minutėlei zyst nustojo ir pritūpė ant šakos. Pačią pirmą San Diego matymo dieną pirmam parke. Būna gi, sekasi kartais (: Tiesa, koks čia konkrečiai kolibris tai aš taip ir nesugebėjau identifikuot, nes jų ten daug visokiausių rūšių yra..

O po to ėjom į pliažą (bet apie tai atskirai) tai porą vietinių jūrinių gyvių pagavau. Identifikuoti nelengva, bet bandysiu spėt.

Amerikoniškas Sidabrinis kiras (American Herring Gull)? Gudriau nesugalvoju, visi jie panašūs (:

Čia toks pats tik jaunesnis. Kirai pabaltuoja tik po 4 gyvenimo metų, o prieš tai visaip kaip margi būn (:

Buvom zoologijos sode, tai kartais kai nesimatydavo pagrindinių narvų gyventojų, gaudžiau vietinius žvirblius. Čia, spėju kad, yra Tironinių giminės paukščiukas, pvz Yellow-bellied Flycatcher arba Cordilleran Flycatcher, laba jau jie visi panašūs (: Beje, atradau nuostabų puslapį amerikietiškiems identifikuot – http://identify.whatbird.com – gali nurodyt kažkokius kriterijus pvz spalva, dydis, vieta, ir pan. ir atrenka tau daug paukščiukų, yay! ((:

Mourning Dove (leidau sau sukurti lietuvišką pavadinimą – Verkiantis balandis)

Pasiduodu, nežinau kas čia toks. Jau nuo peržiūrėtų paukščiukų galva sukasi ((:

Wood duck

Dar esu beveik 100% tikra, kad mačiau, bet nespėjau nufotografuoti California Towhee ir Song Sparrow ir Red-winged blackbird (kuosa raudonom plunksnom), kažkokią keistą juodą antį ir dar tą ir aną ir visokių kitokių! Bet kai nematyti tai sunku ir beatsimint viską… (: teks kitą kartą pasiimt su savim kokį žinyną “Amerikos paukščiai”. Dabar tai net nemačiau gyvai nei vieno knygyno kol San Diego buvau, tai ką padarysi…

Gero paukštingo savaitgalio visiems! O aš tuo tarpu keliu savo sparnus labai trumpam į Lietuvą [: ye ye.

Advertisements

Dienos paukštis – laukys

Pavasaris jėga. Paukščiai parskrido! Vietinis upeliukas priviso, 7 skirtingos rūšys murkdosi [: Todėl perspėju, kurį laiką šis  blog’as gali pavirst perdėm ornitologiniu. Bet tai ką daryt? Šitiek naujų pavadinimų išmokau, reikia pasidalint ((:

Naujas objektas numeris vienas – laukys (lot. Fulica atra, angliškai Eurasian Coot, švediškai Sothöna – suodina višta). Labai juokingas vištelinių šeimos paukštis. Pirmas susidūrimas – poravimosi ar teritorijos gynimo muštynės. Aišku aš iš to džiaugsmo puoliau fotkyt net nepažiūrėjus jog iš anksčiau buvo užsilikęs ISO800… (: Na tai įsivaizduokim, kad čia viskas labai meniška, be jokio triukšmo ir ne-netyčia:

Atsigulę ant nugarų, prisilaiko sparnais kad negrimztų ir mušasi kojomis bej protarpiu kapojasi snapais

“O ka čia darot? Dėl manes mušatės ar šiaip?”

Žinau, žinau, kokybė kaip iš praeito amžiaus pradžios žurnalų ištrauktų iš rūsio, savotiškas šarmas, hihi (: Bet kadangi daugiau nepasisekė pamatyt tokio reiškinio, tai ką padarysi.

Na gerai, nekankinu daugiau prastom nuotraukom, kai rankos ne kreivos tai laukys atrodo va taip:

Beje, pas juos kojos kažkokios ten ypatingos nes nėra plėvių. Todėl kai plaukioja tai turi dar ir visu kūnu stumtis į priekį kinksėdami galvą. Balsas – lyg vaikišku plastmasiniu plaktuku (na tuo, pamenat?) trankyt į grindis – trumpi pyp/kaukšt/cyptelejimai (:

Pasiskaičiau truputį, tai pasirodo labai agresyvūs paukščiai, daug mušasi ir savo jauniklius labai skriaudžia – jei tie per daug pradeda cypsėt ir prašyt valgyt, tai gauna snapu į kaktą. Brr (:

Tiek šiam kartui iš paukščiukų pasaulio!

Slidžių nublokšti

Taip, nepatikėsit, slidžių! Woo-hoo! (: Gerb Shiny pirmą kartą savo sąmoningo gyvenimo metu (neskaitant vaikystės paslidinėjimų miške prie namų) įsigijo slides ir su draugais iššliuožė į Žygį.

Ir kaip mums anksčiau nekilo mintis to išbandyt? hm… gal turbūt dėl to, kad sniego nebuvo iki kelių ((: Na bet jau šią žiemą tai būtų nuodėmė tik pasyviai džiaugtis! Ir šiaip, kodėl anksčiau niekam iš mūsų Linkopingo lietuvių šutvės nebuvo kilus geniali mintis kad slidžių neturėjimas – ne bėda? Kažkaip tik šiais metais atėjo suvokimas, jog galima gi tiesiog nueit į labdarynus ir secondhand’us ir pasičiupt kokias slidukes papigiai. Vaje. Žinot tą jausmą, kai staiga suvoki kažką absoliučiai akivaizdaus bet apie ką anksčiau niekad nebuvot pagalvoję? Va va (:

Neaišku kokio senumo lazdos, bet su gražiais odiniais dirželiais. Fancy!

Taigi, iki trečiadienio dar buvom be slidžių, o šeštadienį jau pilnai apsirūpinę iššliuožėm vietinių apylinkių patyrinėt per laukus, per miškus, į Tinnerö parką, kuriame tiesiog miškeliai, takeliai ir dirbtinis Rosenkällsjon ežeras (arba kaip aš sakau Rožinių kalsonų ežeras) su daug paukščių stebėjimo būdelių. Mano visa sportinė įranga kainavo 0, Brangiajam tik lazdas pirkom naujas (bo reikiamo ilgio neradom padevėtų), kolegė fizikė-žygeivė sugebėjo per du skirtingus secondhandus net suderint kad slidžių (90 SEK) ir lazdų (20 SEK) spalva sutaptų ((: Kiti du žygio dalyviai irgi panašiai sėkmingai ir nebrangiai apsirūpino. Tiesa, truputį atsiėjo slidžių priežiūros priemonės, kadangi mūsų gerokai nudrengtos buvo tai pirkom ir valiklį, ir gruntą kad jas atgaivint, o po to dar reikėjo tept sukibimo vašką ir slydimo marmalą. Pasirodo ten ištisas mokslas ir menas, kai pradėjom klausinėt pardavėjo tai aš tik stovėjau ir linksėjau didelėm akim klapsėdama, varge kiek ten specifikos, o jei turi pinigų tai kad ir pilną lagaminą gali prisikraut visokių ten findikliuškių su kuriom patogiau slides tept ir dar reik žinot kurią dalį kuom, nes per visą slidę tai eina tik gruntas, o visa kita tai ten pagal zonas, ir dar cha, priklausomai nuo to koks sniegas ir koks šaltis. Dėkojame buitinės chemijos pramonei, kuri nepamiršo visiškų čainikų ir padarė taip pat ir variantą “All types of snow” ((: Na, bet tiek to. Susirinktų resursų dabar turėtų kuriam laikui užtekt.

Ski master! Me!

Tai va. Pagrindinis mano asmeninis pasiekimas – likau GYVA. Nukritau gal tik kokius 3 kartus, ir visus tiesiog atsisėdimo į pusnį būdu (turint omeny, kad neslidinėjau kokius hm, beveik 15 metų?) ir net nuo vieno kalniuko nusileidau kontroliuojamai be stabdymo ar į šoną nukreivaliojimo ((: Stebintiems sakė buvo labai linksma, bo aš šaukiau “AAAAAAAAAAAAAAAAAAA” ir labai labai lėtai (netikiu, skriejau kaip vėjas) šliuožiau nuo kokių 4 metrų aukščio pakalnės. Na, ir ką, juokitės, svarbiausia kad man tai jau kaip slalomas buvo, daugiau ir nereikia ((: Labai savim didžiuojuos. Totaliai jėga.

Vienas didelis nustebimas dar buvo kad ateinančią dieną nieko neskaudėjo (o galvojau, kad negalėsiu iš lovos išsiridenti). Kolegė žygeivė nepatingėjo pamatuot kiek gi mes atstumo įveikėm, tai gavosi 12,5 km per maždaug 6 valandas (čia įskaičiuojant valanda pikniko su arbata prie laužo) – produktyvumas nelabai didelis, mes kai pesčiom keliaujam tai vidutinis greitis būna 3 km/h (irgi įskaičiuojant visus sustojimus), tai nežinau, jei vertint praktiškumą, tai įtartinai lėtas judėjimo būdas (: Iš kitos pusės – kai žygiuodavom, tai juk ne per pusnis iki kelių, tai gal tokiom pačiom sąlygom slidės ir turi pranašumą, kad batų neprisisemi beveik.

Labai grubiai ir turbūt ne visai tiksliai nubraižiau kaip judėjom. Sunku tiksliai atvaizduot nes a) žiemą šiaip viskas kitaip atrodo ir sunku susigaudyt kur esi b) čiuožėm kur radom kažkieno jau pračiuožta, tai nebūtinai atitiko tikrus takelius. Tiesiog eina per vidury apsnigto lauko kažkieno vėžės ir tiek. Vietomis teko ir keliu šliuožt – nelabai patiko nes susiplojęs ir slidus sniegas, kažkaip lėtai ant jo man sekėsi kabarotis. Bet vistiek, woosh! Paveiksliuką subjaurojimui pasiskolinau iš http://www.linkopingsekopark.nu/ – oficialus šio ažuolyno/ploto gamtos/parko/ puslapis (: O pačioj žygio pabaigoj Shiny dirbo traktorium nes pirma mynė vėžes ant žmonių išvaikščioto vienos pėdos pločio takiukpalaikio. Pavariau ((:

Šiaip tikėjausi kad bus daugiau laiko paamžint gamtą su savo nauju foto ginklu Canon Powershot SX20 IS, bet po to paaiškėjo kad kai jau šliuoži, tia šliuoži ir labai tingisi dažnai fotiką išsiiminėt, o tuo labiau su pirštinėm, o tuo labiau su slidžių lazdom rankose. O ir šiaip ką ten, šalta balta apsiniaukę tai ką ten labai vargt. Bet vistiek spėjau pasidžiaugt savo super turbo uber nais 20x optiniu zoomu, pasižavėkit ir jūs:

WOOOOOOOOOSH SUPER MEGA AWESOME! Teleskopas o ne fotikas, čia ((:

(Tikiuos kolegos šliuožėjai nesupyks labai už jų viešą demonstravimą)

Tai va. Apibendrinant, tai PUIKUS žygis! (: Manau dabar kai tik orai leis tai ir kartosim kol dar bus sniego. Nes nuostabu, nesudėtinga, geras sportas, ir šiaip baisiai fain. Visiems rekomenduoju. Susiraskit kokias belekokias slidukes ir marš į gamtą!

Dienos paukštis – geltonoji starta

Ėjimas į žygius tampa priklausomybe ((: Nors jau lapkričio vidurys, bet su kolege nesusitvardėm ir dar kartą išrūkom savaigtalį i 21+5 km žygį (oficiali trasa + lyriniai nukrypimai į visokius objektus). O ko neit, jei +9°C laipsniai, ir norvegai net buvo pažadėję saulutės išlindimą iš debesų…

Žygis buvo puikus, karts nuo karto švietė saulė, visą dieną rūkas kybojo palei žemę, smagiai pražygiavom “ilgiausia pasaulyje alėja” palei Göta kanalo krantą iš Borensgerg iki Berg (: Ir gyvių visokių prisižiūrėjom, vieni iš jų – pulkas geltonųjų startų. Galvojau gal žvirbliukai, bet po to pamačiau geltonas plunksnas tai  bais’ susidomėjau ir bandžiau nupaveiksluot (: och, ne taip lengva! Jos tik purpt ir nuskrenda ir pasislepia krūmuose. Na bet šis tas šiaip ne taip pavyko (: Woosh woosh! Paukštelis nėra labai retas, bet vistiek gana įdomus savo ryškia spalva.

Geltonoji starta – Emberiza citrinella – Yellowhammer

Va kai jau turėsiu savo 20x optinio zoomo ginklą, tai gal geriau pavyks tokius mažus padarėlius gaudyt…

Daugiau nuotraukų iš žygio – čia.

Dienos paukštis – Bjaurusis ančiukas

O gal žąsiukas? (:

Pagavom sekmadienį bežygiuodami iš Brokind į Rimforsa, lengvus 23 km idealiu oru (: Daugiau kadrų čia. Jau nusprendėm oficialiai apsivadint žygeivių klubu “Kukučiai”. Nuolatinių dalyvių skaičius: 3 (trys vienetai) ((: Tik turbūt jau paskutinis žygis šį sezoną. Ne dėl to, kad mes bijom prie +5 žygiuot, tik šiaip jau pradeda anksti temti, o tamsoj per šaknis ir akmenis miško takeliais labai jau neproduktyvu vaikščioti ((:

Ale bet kaip pastaruoju metu nėr ką rašyt shiny’ško.. Rootą jau senai turbūt užkniso mano gamtiniai su promaišiu kulinariniai papaistaliojimai, ką daryt? Universitete tik dirbu dirbu dirbu, bėgioju bėgioju, varžtukus sukioju, kabelius junginėju, sistema byra į gabalus – vos vieną galą pataisai, jau žiūrėk kitam kažkas nebeveikia. Šiandien bandinį šiaip ne taip po pusės valandos kankynių įstatėm – sukimasis streikuoja, o kad įdėt bandinį būtent ir reik sukiot. Och. O dar temperatūros kalibracijos nepavyko padaryt šiandien, nes su pirometru nematau bandinio per langelį… Kažkaip trečiadieniai manes nemėgsta (:

Taip ir gyvenam…

Šiemet obuolių nebus

O taip laukiau.. Juk turėjo po tokios keistos evoliucijos kažkas įdomaus atsitikt.. Matyt bičių pritrūko (:

ak, kaip dramatiška!

Vienas ūsas įtampos neatlaikė jau prieš geras dvi savaitės, bet aš dar buvau nepraradus vilties, kad na 1 iš 3 tai čia dar ne tendencija.. ((: Bet kai šiandien atėjus į darbą radau, kad dar vienas ūsas nusprendė nebesikultyvuot, tai jau matyt viskas aišku.

Kitais metais vasarai išvažiuodama pastatysiu kokį avilį ofise ir lauksiu obuolių vėl (:

Mini (maxi) ataskaita – Tai kaip gi visus tuos žingsnius nuėjau

Kaip gi shiny ir be statistikos, beigi grafikų (:

Žingsniavimo progresas buvo pakankamai stabilus, su nedideliais šoktelėjimais kai į žygį pažygiuodavom (:

Kasdieniniai pasiekimai…

Kartais patingėdavau, bet kartais prižingsniuodavau kaip reikiant (: Tuščiausios dienos buvo arba šiaip sekmadieniai kai nesugalvodavom ką veikt, arba pvz puseserės vestuvės kai prie suknelės visai nederėjo žingsniamačio mygtukų spalva, tai teko nusiimt ((:

Galvoju, visai būtų smagu man pačiai prisiminit produktyviausias dienas, tuo pačiu ir šiaip pasimaivyt kokia aš didė žygeivė ((:

2009 gegužės 16: 38816 žingsniai dviese. Dvi mergos sugalvojom eit per miškus palei Katrineholm.

2009 gegužės 21: 46093 žingsniai vėl vien dvi mergos nuo Bjärka Säby iki namų

Po to buvo šiek tiek pertrauka, neskaitant bastymųsi Islandijoj (kurios iki galo taip ir nepabaigiau aprašinėt ir nuotraukom girtis)

Vasaros atostogoms pasibaigus vėl kibom į švediškų takų nagrinėjimą (:

2009 rugpjūčio 15: 48178 žingsniai keturiese nuo Kisa iki Pinnarp, per Misterfall ir atgal į Kisa. Šitas žygelis gana žiaurus buvo vien dėl to kad paskutines tris valandas nykiai pylė lietus (dar savo turbo hifrofobiškos striukės neturėjau) ir skverbėmės per viržius, gailius ir šiaip pelkių pakraščius. Didžiausia atrakcija buvo keltas/valtis, kai atsisėdi ir pertempi save su virve į kitą sąsiaurio krantą, o taip pat pamatem a la didįjį kanjoną, švedišką versiją. Ledynai šliaužė ir išgraužė tokį siaurą tarpeklį, woosh (: O dar apsčiai bruknių prisirijom. Didžiausia nelaimė – kažkodėl and 640×480 dydžio nuotraukų nustatytas fotikas, to pasekoje matyt teks eit dar kartą ((:

2009 rugsėjo 13: 43029 žingsniai tryse. Keliavom iš Hästholmen (arklių kalva) į Ödeshög (vienišą aukštumą) palei vieną didžiausių Švedijos ežerų Vättern. Man tai šitas žygis pats gražiausias  buvo, nes beveik visą laiką ėjom atviromis uolomis palei pat ežerą, tai jau vaizdų, vaizdų prisižiūrėjom, ak! Hästholmen dar užmatėm blusų turgų iš  bagažinių tai kaip kvailiukai nusipirkom 4 gražius puodukus ir tempėm ant kupros visą kelią. Taip pat sutikom būrį narų, kurie kaip tik ruošėsi lipt į vandenį ((: Taip pat Brangusis pabaidė jo manymų žaliąją meletą, bet aš tai nemačiau, deja. Užtat aš radau čiobrelių! Taip pat apsišvietėm, kodėl kaikur uolos būna gludnios su įrėžimais, o kitur ne – pasirodo vėl ledynai pridirbo – šliaužė ir šlifavo, o kartais akmenį pagaudavo ir tas akmuo rėžį palikdavo. Atrakcija totali (: Dar matėm seną tiltą ir medinį vamzdį, beigi susipažinom su banda labai smalsių avių. Nepatiko tik kad į pabaigą žygio Brangusis susitrenkė kulną ir toliau teko šlubuot (nes bėgo nuo kalno ir tik paskutinę akimirką pamatė per kelią ištemptą elektros laidą kad avys nebėgtų iš ganyklos, tai teko vykdyt akrobatinį šuolį, iš kurio buvo nesėkmingai nusileista (: O po to dar ėmė ir dingo trasos žymėjimas, tai teko truputį lanką daryt per aplinkui nes papuolėm į nepraeinamą šabakštyną. Bet finale vistiek netgi spėjom į ankstesnį autobusą ir labai laimingi išvažiavom namo. Nuotraukos čia.

2009 rugsėjo 18: 18151 žingsniai ir 40+ km dviračiu tryse. Sakėm važiuosim grybaut, bet pakeliui planas išsipletė su bėgiojimais į paukščių stebėjimo bokštus, maknojimą per moliną maklynę, kurioje gerb. shiny sugebėjo išlipt iš bato, ir teko batą gelbėt iš molio kol visai nepaskendo, sutikom profesionalus ornitologus su “va tokiu” žiūronu, oooo… Net leido pažiūrėt, tai kažkokį ten sakalą ant pievos užmatėm, jėga. Dar ant pievos matėm nuo mūsų “bėgantį” žaltį, bandą stirnų pabaidėm, apžiūrėjom griuvėsius, o gale dar ir prisigrybavom nemažai (: Tiesa, turiu įtarimą, kad didžioji dalis žingsnių tai šiaip prisikratė per žvirkelius dviratį minant, na bet tai juk vistiek sportavom, tai negi minusuot dabar ((: Vaizdų nemažai, beje visi keisti grybai iš ten pat.

Dangus tai stebuklingas buvo, kai jau atgal mynėm. Šalta irgi tiesiog stebuklingai buvo, galvojau kojų pirštai nebeatsigaus ((:

Ai tiesa, nors konkursas ir pasibaigė, mes vis nerimstam.

Praitas sekmadienis (spalio 4) 49848 žingsniai penkiese… Söderköping – Eriksberg irgi su daug gerų vaizdų. Didžiausia laimė buvo kad spėjom į autobusą (sekantis būtų buvęs už dvieju valandų), nusipirkom medaus (o ten tai iš vis istorija – nusipirkom kažkokiam kaime ir keliaujam toliau. Po kurio laiko sutinkam tuos žmones su mašina ant keliuko mūsų laukiančius – pasirodo susirūpino, kad per mažą stiklainiuką padavė, tai išvažiavo patikrint… Jau šie švedai…), ant baisiai gražių uolų pasibuvom, lygiai kai lyt pradėjo radom pašiūrę, kurioje sausai papietavom, kilometrą ėjom visiškai tiesiu keliu, nes ten anksčiau buvo geležinkelio bėgiai, iš labai arti pabaidėm stirniną raguotą, na ir tt. Labiausiai nervavo kad daug kur nebuvo žymėjimo, ir daug laiko susigaišo klaidžiojimams per bruzgynus.

Rytoj einam iš Åtvidaberg į Falerum, bus trumpesnis žygis, gal tik 20km su trupučių, kas norit – prisijunkit ((:

Jėtau koks baisybiškai ilgas įrašas gavosi su per daug skirtingos info. Varge, varge. Ačiū už kantrybę jei skaitėt, nieko  baisaus jei ir neįdomu buvo, nes čia net labiau sau, nei kitiems (: Tiesiog vėl ir vėl džiaugiuos, kad “pas mus” Östergötland apskrity kažkas netingi karts nuo karto pereit per miškus su kibiru dažų ir pažymėt puikias trasas per visišką gamtą. Tiesa, jau nebedaug liko išvaikščiot tokių etapų kur paprasta savaitgaliu nuvažiuot ir grįžt (be mašinos).. Ką tada reiks daryt? Beliks tik Švedijos šiaurė, yeah baby [: