Laiškai iš San Diego. Kelionė, part 2

Tai va. Keliauju toliau (: Oro uoste susiradom kažkokį autobusą iki Union Station, pakeliui paaukojom švediškų pinigų kažkokiai ten labdarai. Union station pasiblaškę radom ir kur bilietus pirkt ir kur po to atsistot (sako eikit į Gate E. O kur tai yra?). Pasirodo vidury laukimo salės pratemptos virvelės, atskirta biznio klasė ir ekonominė ir turi ten stovėt kol ateis traukinio stiuardai ir nusives ten kur reikia. Keista sistema.

Taip, traukinio. Pacific Surfliner iš Los Angeles į San Diego. 80% trasos palei vandenyną. Skerspjūvis – vanduo, smėlis, traukinys, kalnai. Ar dar reik ką nors pridėti? ((: Sedėjau tik ir seilėjau langą ((:

Nežinau kaip kitur, bet Kalifornijoj viešas transportas labai gražus švarus ir iščiustytas (:

Visai netyčia išsirinkau teisingą traukinio pusę atsisėdimui

Antra nuotrauka – jau keliaujant atgal iš San Diego į Los Angeles. Lygiai taip pat gražu kaip ir važiuojant į priekį (:

Maždaug tuo momentu kai pyškinau šitą kadrą pasakiau sau, kad KAI turėsiu milijonus pinigų tai kraustysiuos į San Diego, pirksiu namą ant pliažo ir apsisodinsiu palmėmis (:

O dar keliaujant atgal nutiko neįtikėtinas dalykas – pamačiau garinį traukinį San Diego Steam Special II, kuris važiuoja tik maždaug kartą metuose. Pasirodo afigienai visiems patinkantis ir bais’ svarbus įvykis. Tada supratau, kodėl gi išilgai visos trasos taip daug žmonių palei bėgius buvo su kėdutėm, lietsargiais nuo saulės, daug alaus ir fotoaparatų ((: Konduktorius iš anksto visus perspėjo kad išpūstume akis, sedėjom visi ir laukėm (:

Ta-daaa! Psichodelika. O kaip kitaip iš prasilenkiančio traukinio? ((: Bet vistiek, mačiau!

Apibendrinant – jei jums kada reiks iš Los Angeles nusigaut į San Diego tai būtinai rinkitės šį puikų traukinį (: O visi kadrai pro truputį purvinus langus – albume!

Advertisements

Laiškai iš San Diego. Kelionė, part 1

Na va, grįžau gyva sveika, pasimetusi laike, erdvėje, temperatūroje ir šiaip. Po truputį braunuosi pro susikaupusius laiškus, darbus ir visokius deadline, bet labai jau norisi ir užrašyt šį tą, kol visi įspūdžiai neišblėso (:

Kelionė: 3 valandos miego, ankstyva kelionė į Linkopingo orouostą, 6:00-07:55 skrydis į Amsterdamą. Šaunus sumuštinis su a la pikantiška mišraine ir keista bandelė su kriaušėmis… Pasibastymas po oro uostą, labai apskanavimas ir apčiupinėjimas prie JAV security check (dar gerai kad mes su KLM skridom tai tik metalo detektorius ir rankinis apieškojimas, o ne su Delta airlines – tuos vargšelius visus po vieną varė į va tokį kūno skanerį) ir valanda ankštoje salėje kol dėl techninių problemų keitė lėktuvą (:

O tada… 11 valandų skrydis į Los Angeles! Pirmą kartą toks ilgas skrydis, pirmą kartą išskridau iš Europos, pirmą kartą tokiam dideliam lektuve, pirmą kartą pamatysiu JAV…

Visi 3-4-3 rinkiniais įsikniaubę į savo ekraniukus ieško ką žiūrėt.

Aš pirmyn+atgal skrydyje paveizėjau July&Julie, My name is earl, Shutter Island, Big bang theory, NCIS, CSI, Cold Case, …, pasimokiau ispanų kalbos, stebėjau skrydžio informaciją, pamiegojau, ratais pavaikščiojau, vandenuką siurbiau… Iš tikro tai tikėjausi kad baisiau bus ir labiau atsibos, bet ne taip jau viskas ir prailgo. Lyg labai tingus sekmadienis ant sofos, išskyrus tai kad čia ne sofa o ankšta ankšta kedutė ant kurios neįmanoma patogiai įsitaisyt ir apilnk daug daug žmonių ((: Bet gal neprailgo dar ir dėl to, kad nauja patirtis ir dar lengva rast kuom užsiimt ir žavėtis?

Dideliam mano liūdesiui beveik visą kelią pro langą buvo štai tokie vaizdai…

O pusę skrydžio neįmanomai plieskė saulė, todėl užsitraukėm žaliuzes (; Tik protarpiais vis patikrindavau, o gal gi kažkas ten wow.  Ir staiga prasidejo tikrai wow-wow-ach-och-vaje kaip gražu vaizdai. Kažkaip niekad nebuvau pagalvojus kad JAV tokios tuštumos neapsakomai gražios pilna (:

Šakės, tikrai. Sedėjau visai nutirpus, apsalus ir mintyse šokinėdama iš džiaugsmo ir laimės (: Visi skrydžio vaizdai albume.

Po to priartėjom prie Los Angeles. Ir skridom, skridom… Skridom, skridom ir dar skridom. Aš nesuprantu, kokio dydžio tas nesibaigiantis miestas (:

Galvot galėjau tik apie Desperate Housewives ((: Nieko keisto kad jie ten savo priemesčiuose iš proto visi kraustosi.

Tai va. Nusileidus privertė dar kokią valandą atstovėt ilgoje ilgoje lėtoje lėtoje eilėje prie pasų kontrolės kur teko atiduot savo pirštų atspaudus, veido atvaizdą, atsakyt į porą klausimų, priduot kažkokį popiergalį, atgaut jo gabaliuką begėdiškai su stepleriu įsegtą į mano dar dažais kvepiantį pasą, tada nukeliavau susirast savo nepasimetusio (yay!) bagažo ir maut lauk iš to biauraus betoninio pastato su negražiom priklijuotom lubom. Žmonės, ale gi kaip gražu  europietiškuose oro uostose, kad jūs žinotumėt ((:

Toliau sekė nusigavimas iki Union Station ir 2.5 h kelionė *traukiniu* vardu Pacific Surfliner (nu kaip gi nevažiuot tokiu) į San Diego! (: Bet apie tai – plius minus rytoj, o tai bus information overflow.

Laiškai iš San Diego. Bus!

Taip, taip, taip! Pagaliau! Saulėtoji Kalifornija ir pirma tarptautinė konferencija gyvenime! (: net vulkanas nesutrukdė, ketvirtadieni debiutuoju su savo pranešimu, tikėkimes vulkanas nesutrukdys ir parskrist namo.

Labai daug įspūdžių su palmėm, kolibriais, naktiniu žemės drebėjimu, nuo kurio pabudau bet galvojau kad užgliučino sapnas, o pasirodo kad ne, 9 valandų skirtumu (pas mane aštunta vakaro, Švedijoj 5-a ryto, LT – 6, labas rytas jums, tuoj labanakt man), daug amerikoniškumo ir viso kito. Ir labai mažai laiko bei jėgų apie viską parašyti (: Bet vistiek parašysiu, vos tik tai, tai iš karto (:

O kolkas tai tiesiog sėdžiu ant savo milžiniškos lovos su šešiom pagalvėm, repetuoju pranešimą, žiūriu pro langą į palmes ir pati sau pavydžiu (:

Slidžių nublokšti

Taip, nepatikėsit, slidžių! Woo-hoo! (: Gerb Shiny pirmą kartą savo sąmoningo gyvenimo metu (neskaitant vaikystės paslidinėjimų miške prie namų) įsigijo slides ir su draugais iššliuožė į Žygį.

Ir kaip mums anksčiau nekilo mintis to išbandyt? hm… gal turbūt dėl to, kad sniego nebuvo iki kelių ((: Na bet jau šią žiemą tai būtų nuodėmė tik pasyviai džiaugtis! Ir šiaip, kodėl anksčiau niekam iš mūsų Linkopingo lietuvių šutvės nebuvo kilus geniali mintis kad slidžių neturėjimas – ne bėda? Kažkaip tik šiais metais atėjo suvokimas, jog galima gi tiesiog nueit į labdarynus ir secondhand’us ir pasičiupt kokias slidukes papigiai. Vaje. Žinot tą jausmą, kai staiga suvoki kažką absoliučiai akivaizdaus bet apie ką anksčiau niekad nebuvot pagalvoję? Va va (:

Neaišku kokio senumo lazdos, bet su gražiais odiniais dirželiais. Fancy!

Taigi, iki trečiadienio dar buvom be slidžių, o šeštadienį jau pilnai apsirūpinę iššliuožėm vietinių apylinkių patyrinėt per laukus, per miškus, į Tinnerö parką, kuriame tiesiog miškeliai, takeliai ir dirbtinis Rosenkällsjon ežeras (arba kaip aš sakau Rožinių kalsonų ežeras) su daug paukščių stebėjimo būdelių. Mano visa sportinė įranga kainavo 0, Brangiajam tik lazdas pirkom naujas (bo reikiamo ilgio neradom padevėtų), kolegė fizikė-žygeivė sugebėjo per du skirtingus secondhandus net suderint kad slidžių (90 SEK) ir lazdų (20 SEK) spalva sutaptų ((: Kiti du žygio dalyviai irgi panašiai sėkmingai ir nebrangiai apsirūpino. Tiesa, truputį atsiėjo slidžių priežiūros priemonės, kadangi mūsų gerokai nudrengtos buvo tai pirkom ir valiklį, ir gruntą kad jas atgaivint, o po to dar reikėjo tept sukibimo vašką ir slydimo marmalą. Pasirodo ten ištisas mokslas ir menas, kai pradėjom klausinėt pardavėjo tai aš tik stovėjau ir linksėjau didelėm akim klapsėdama, varge kiek ten specifikos, o jei turi pinigų tai kad ir pilną lagaminą gali prisikraut visokių ten findikliuškių su kuriom patogiau slides tept ir dar reik žinot kurią dalį kuom, nes per visą slidę tai eina tik gruntas, o visa kita tai ten pagal zonas, ir dar cha, priklausomai nuo to koks sniegas ir koks šaltis. Dėkojame buitinės chemijos pramonei, kuri nepamiršo visiškų čainikų ir padarė taip pat ir variantą “All types of snow” ((: Na, bet tiek to. Susirinktų resursų dabar turėtų kuriam laikui užtekt.

Ski master! Me!

Tai va. Pagrindinis mano asmeninis pasiekimas – likau GYVA. Nukritau gal tik kokius 3 kartus, ir visus tiesiog atsisėdimo į pusnį būdu (turint omeny, kad neslidinėjau kokius hm, beveik 15 metų?) ir net nuo vieno kalniuko nusileidau kontroliuojamai be stabdymo ar į šoną nukreivaliojimo ((: Stebintiems sakė buvo labai linksma, bo aš šaukiau “AAAAAAAAAAAAAAAAAAA” ir labai labai lėtai (netikiu, skriejau kaip vėjas) šliuožiau nuo kokių 4 metrų aukščio pakalnės. Na, ir ką, juokitės, svarbiausia kad man tai jau kaip slalomas buvo, daugiau ir nereikia ((: Labai savim didžiuojuos. Totaliai jėga.

Vienas didelis nustebimas dar buvo kad ateinančią dieną nieko neskaudėjo (o galvojau, kad negalėsiu iš lovos išsiridenti). Kolegė žygeivė nepatingėjo pamatuot kiek gi mes atstumo įveikėm, tai gavosi 12,5 km per maždaug 6 valandas (čia įskaičiuojant valanda pikniko su arbata prie laužo) – produktyvumas nelabai didelis, mes kai pesčiom keliaujam tai vidutinis greitis būna 3 km/h (irgi įskaičiuojant visus sustojimus), tai nežinau, jei vertint praktiškumą, tai įtartinai lėtas judėjimo būdas (: Iš kitos pusės – kai žygiuodavom, tai juk ne per pusnis iki kelių, tai gal tokiom pačiom sąlygom slidės ir turi pranašumą, kad batų neprisisemi beveik.

Labai grubiai ir turbūt ne visai tiksliai nubraižiau kaip judėjom. Sunku tiksliai atvaizduot nes a) žiemą šiaip viskas kitaip atrodo ir sunku susigaudyt kur esi b) čiuožėm kur radom kažkieno jau pračiuožta, tai nebūtinai atitiko tikrus takelius. Tiesiog eina per vidury apsnigto lauko kažkieno vėžės ir tiek. Vietomis teko ir keliu šliuožt – nelabai patiko nes susiplojęs ir slidus sniegas, kažkaip lėtai ant jo man sekėsi kabarotis. Bet vistiek, woosh! Paveiksliuką subjaurojimui pasiskolinau iš http://www.linkopingsekopark.nu/ – oficialus šio ažuolyno/ploto gamtos/parko/ puslapis (: O pačioj žygio pabaigoj Shiny dirbo traktorium nes pirma mynė vėžes ant žmonių išvaikščioto vienos pėdos pločio takiukpalaikio. Pavariau ((:

Šiaip tikėjausi kad bus daugiau laiko paamžint gamtą su savo nauju foto ginklu Canon Powershot SX20 IS, bet po to paaiškėjo kad kai jau šliuoži, tia šliuoži ir labai tingisi dažnai fotiką išsiiminėt, o tuo labiau su pirštinėm, o tuo labiau su slidžių lazdom rankose. O ir šiaip ką ten, šalta balta apsiniaukę tai ką ten labai vargt. Bet vistiek spėjau pasidžiaugt savo super turbo uber nais 20x optiniu zoomu, pasižavėkit ir jūs:

WOOOOOOOOOSH SUPER MEGA AWESOME! Teleskopas o ne fotikas, čia ((:

(Tikiuos kolegos šliuožėjai nesupyks labai už jų viešą demonstravimą)

Tai va. Apibendrinant, tai PUIKUS žygis! (: Manau dabar kai tik orai leis tai ir kartosim kol dar bus sniego. Nes nuostabu, nesudėtinga, geras sportas, ir šiaip baisiai fain. Visiems rekomenduoju. Susiraskit kokias belekokias slidukes ir marš į gamtą!

Mini (maxi) ataskaita – Tai kaip gi visus tuos žingsnius nuėjau

Kaip gi shiny ir be statistikos, beigi grafikų (:

Žingsniavimo progresas buvo pakankamai stabilus, su nedideliais šoktelėjimais kai į žygį pažygiuodavom (:

Kasdieniniai pasiekimai…

Kartais patingėdavau, bet kartais prižingsniuodavau kaip reikiant (: Tuščiausios dienos buvo arba šiaip sekmadieniai kai nesugalvodavom ką veikt, arba pvz puseserės vestuvės kai prie suknelės visai nederėjo žingsniamačio mygtukų spalva, tai teko nusiimt ((:

Galvoju, visai būtų smagu man pačiai prisiminit produktyviausias dienas, tuo pačiu ir šiaip pasimaivyt kokia aš didė žygeivė ((:

2009 gegužės 16: 38816 žingsniai dviese. Dvi mergos sugalvojom eit per miškus palei Katrineholm.

2009 gegužės 21: 46093 žingsniai vėl vien dvi mergos nuo Bjärka Säby iki namų

Po to buvo šiek tiek pertrauka, neskaitant bastymųsi Islandijoj (kurios iki galo taip ir nepabaigiau aprašinėt ir nuotraukom girtis)

Vasaros atostogoms pasibaigus vėl kibom į švediškų takų nagrinėjimą (:

2009 rugpjūčio 15: 48178 žingsniai keturiese nuo Kisa iki Pinnarp, per Misterfall ir atgal į Kisa. Šitas žygelis gana žiaurus buvo vien dėl to kad paskutines tris valandas nykiai pylė lietus (dar savo turbo hifrofobiškos striukės neturėjau) ir skverbėmės per viržius, gailius ir šiaip pelkių pakraščius. Didžiausia atrakcija buvo keltas/valtis, kai atsisėdi ir pertempi save su virve į kitą sąsiaurio krantą, o taip pat pamatem a la didįjį kanjoną, švedišką versiją. Ledynai šliaužė ir išgraužė tokį siaurą tarpeklį, woosh (: O dar apsčiai bruknių prisirijom. Didžiausia nelaimė – kažkodėl and 640×480 dydžio nuotraukų nustatytas fotikas, to pasekoje matyt teks eit dar kartą ((:

2009 rugsėjo 13: 43029 žingsniai tryse. Keliavom iš Hästholmen (arklių kalva) į Ödeshög (vienišą aukštumą) palei vieną didžiausių Švedijos ežerų Vättern. Man tai šitas žygis pats gražiausias  buvo, nes beveik visą laiką ėjom atviromis uolomis palei pat ežerą, tai jau vaizdų, vaizdų prisižiūrėjom, ak! Hästholmen dar užmatėm blusų turgų iš  bagažinių tai kaip kvailiukai nusipirkom 4 gražius puodukus ir tempėm ant kupros visą kelią. Taip pat sutikom būrį narų, kurie kaip tik ruošėsi lipt į vandenį ((: Taip pat Brangusis pabaidė jo manymų žaliąją meletą, bet aš tai nemačiau, deja. Užtat aš radau čiobrelių! Taip pat apsišvietėm, kodėl kaikur uolos būna gludnios su įrėžimais, o kitur ne – pasirodo vėl ledynai pridirbo – šliaužė ir šlifavo, o kartais akmenį pagaudavo ir tas akmuo rėžį palikdavo. Atrakcija totali (: Dar matėm seną tiltą ir medinį vamzdį, beigi susipažinom su banda labai smalsių avių. Nepatiko tik kad į pabaigą žygio Brangusis susitrenkė kulną ir toliau teko šlubuot (nes bėgo nuo kalno ir tik paskutinę akimirką pamatė per kelią ištemptą elektros laidą kad avys nebėgtų iš ganyklos, tai teko vykdyt akrobatinį šuolį, iš kurio buvo nesėkmingai nusileista (: O po to dar ėmė ir dingo trasos žymėjimas, tai teko truputį lanką daryt per aplinkui nes papuolėm į nepraeinamą šabakštyną. Bet finale vistiek netgi spėjom į ankstesnį autobusą ir labai laimingi išvažiavom namo. Nuotraukos čia.

2009 rugsėjo 18: 18151 žingsniai ir 40+ km dviračiu tryse. Sakėm važiuosim grybaut, bet pakeliui planas išsipletė su bėgiojimais į paukščių stebėjimo bokštus, maknojimą per moliną maklynę, kurioje gerb. shiny sugebėjo išlipt iš bato, ir teko batą gelbėt iš molio kol visai nepaskendo, sutikom profesionalus ornitologus su “va tokiu” žiūronu, oooo… Net leido pažiūrėt, tai kažkokį ten sakalą ant pievos užmatėm, jėga. Dar ant pievos matėm nuo mūsų “bėgantį” žaltį, bandą stirnų pabaidėm, apžiūrėjom griuvėsius, o gale dar ir prisigrybavom nemažai (: Tiesa, turiu įtarimą, kad didžioji dalis žingsnių tai šiaip prisikratė per žvirkelius dviratį minant, na bet tai juk vistiek sportavom, tai negi minusuot dabar ((: Vaizdų nemažai, beje visi keisti grybai iš ten pat.

Dangus tai stebuklingas buvo, kai jau atgal mynėm. Šalta irgi tiesiog stebuklingai buvo, galvojau kojų pirštai nebeatsigaus ((:

Ai tiesa, nors konkursas ir pasibaigė, mes vis nerimstam.

Praitas sekmadienis (spalio 4) 49848 žingsniai penkiese… Söderköping – Eriksberg irgi su daug gerų vaizdų. Didžiausia laimė buvo kad spėjom į autobusą (sekantis būtų buvęs už dvieju valandų), nusipirkom medaus (o ten tai iš vis istorija – nusipirkom kažkokiam kaime ir keliaujam toliau. Po kurio laiko sutinkam tuos žmones su mašina ant keliuko mūsų laukiančius – pasirodo susirūpino, kad per mažą stiklainiuką padavė, tai išvažiavo patikrint… Jau šie švedai…), ant baisiai gražių uolų pasibuvom, lygiai kai lyt pradėjo radom pašiūrę, kurioje sausai papietavom, kilometrą ėjom visiškai tiesiu keliu, nes ten anksčiau buvo geležinkelio bėgiai, iš labai arti pabaidėm stirniną raguotą, na ir tt. Labiausiai nervavo kad daug kur nebuvo žymėjimo, ir daug laiko susigaišo klaidžiojimams per bruzgynus.

Rytoj einam iš Åtvidaberg į Falerum, bus trumpesnis žygis, gal tik 20km su trupučių, kas norit – prisijunkit ((:

Jėtau koks baisybiškai ilgas įrašas gavosi su per daug skirtingos info. Varge, varge. Ačiū už kantrybę jei skaitėt, nieko  baisaus jei ir neįdomu buvo, nes čia net labiau sau, nei kitiems (: Tiesiog vėl ir vėl džiaugiuos, kad “pas mus” Östergötland apskrity kažkas netingi karts nuo karto pereit per miškus su kibiru dažų ir pažymėt puikias trasas per visišką gamtą. Tiesa, jau nebedaug liko išvaikščiot tokių etapų kur paprasta savaitgaliu nuvažiuot ir grįžt (be mašinos).. Ką tada reiks daryt? Beliks tik Švedijos šiaurė, yeah baby [:

Pirmas pasitrainiojimas po Reikjaviką

Taigi, ne didelių problemų iš orouosto nusigavom į savo guesthouse (svečių namai skamba kažkaip neaiškiai), numetėm daiktus ir nubėgom miesto žiūrėt. Žiūrėt iš tikro nėra labai daug ką, nes visos Islandijoj gyvena tik 300,000 žmonių, tai nors ir du trečdaliai glaudžiasi Reikjavike bei jo priemiesčiuose, vistiek nelabai didelis kiekis. Atitinkamas ir miesto dydis (:

Pagrindinis pasididžiavimas turbūt yra labai aukšta bažnyčia, kuri mūsų nelaimei kaip tik buvo rekonstruojama truputį

Na vistiek pakankamai įdomiai ir kitoniškai atrodė. Didelė aukšta bažnyčia labai praverčia kai truputį pasiklysti, lengva susiorientuoti kur esi.

Beje oras buvo puikus, vaikščiojom su maikutėm tik praktiškai visą dieną. Pasigrožėję statybų pastoliais nutipenom iki vandenio, kur dar vienas pagrindinių Reikjaviko objektų/simbolių – kažkoks metalinis laivo griaučių motyvais paremtas daiktas (:

Pasedėjom, pasigrožėjom ir nuėjom toliau.

Reikjaviko centras susideda iš pusantros pagrindinės gatvės su visom parduotuvėm ir kavinėm, dar yra rotušė, prūdas, biški statulų, ir pan. Visai gal ir neblogai (:

Prūdas. Apie islandiškus paukščius bus atskiras įrašas, bet aišku kad paparacinau visokius skraiduolius (: Kaip kitaip.

Taip ir malėmės. Radom kabaką kur duoda sriubos duonos kepaliukyje, prisikirtom. Kainos maisto kaip Švedijoj, gal net pigiau viskas, bet ypatingo tokio jau super pigumo nepastebėjau. Rūbai, batai tai vis dar daugianulės kainos, nelabai suviliojo. Tai baisu pagalvot kokios ten tos nežmoniškos kainos buvo prieš kr*zei prasidedant ((: Tikiuosi liks tokios kaip dabar iki kito karto kai ten ilgesniam laikui lėksiu dar ir Brangųjį savo prigriebus.

Beje, kadangi vasarą Islandijoj nelabai ir sutemsta, tai laiko ir paros meto klausimu buvo nuolatinis pasimetimas. Bet šiaip smagu, kai visada šviesu. Ir miegot tada ne taip norisi, labai ilgai tekdavo smegenis įtikinėt kad tikrai jau puse pirmos nakties ir reiktų gult ((:

Pirma porcija Islandijos

Vos grįžus į Švediją taip užpuolė darbai ir popieriai, kad nėr kada prisėst, atsipalaiduot ir maloniai prisimint kaip gi gražu toje Islandijoje buvo (: Tai štai  nors kiek vaizdų pradžiai – pro lėktuvo langą.


nuo kranto iki kranto… mėnulis čia (:

Beje į priekį skridau “Economy comfort” klase, bo žiopla buvau ir per vėlai užsisakiau tai jau paprastų “Economy” nebebuvo likę. Aišku aš dėl to nesigailiu labai [: Platūs odiniai krėslai, pagalvėlė, davė užkandžių ir pietus (vis dėlto skrydis 3 valandos, ne juokai), sėdėjau beveik pačiam priekį tai galejau grožėtis vaizdais neužstotais lėktuvo sparnų ar turbinų, pasaka. O šiaip Icelandair baisiai pažangūs, visų krėslų nugarose įmontuoti lietimui jautrūs ekranai, ir gali ten filmus žiūrėt, apie islandiją skaityt, mokytis kalbos arba gyvai stebėt žemėlapyje kaip skrenda lėktuvas, kokiu greičiu, kokiam aukštyje, ir panašiai. Super puper, užskaitau [:

kažkokios neaiškios uolos ir kalnai ir sniegai ir debesai ir swooosh!

Priartėjus arčiau prie žemės nežemiškumo jausmas dar labiau sustiprėjo (: jokių medžių anei ko – akmenai ir samanai…

Na va, sąžinę apraminau (: laukite tęsinio!