Kulinarinė geometrija pagal vokiečius, pirmas lygis

Savotiška čia ta vietinė pietų-vakarų Vokietijos virtuvė, tokia biški pasimaišiusi su šveicarais, austrais ir prancūzais. Pagrinde aišku bulvės, kiaulė ir kopūstai, bet dar visokie specifinio kvapo sūriai prisideda, kaštainai ir didelė meilė moliūgams, all good! Dar pridėkime vietinį badų (badisch) dialektą, kuris maždaug kaip žemaičia bet vokiškai, tai rezultate atsikrausčius teko labai daug keistų žodžių mokytis, nes šimtai skirtingų pavadinimų neatitinkančių “normalios” vokiečių kalbos, kaip kad pvz Brägele yra keptos bulvės (koks dar Bratkartofel, baikit, gi neįdomu keptų bulvių patiekale minėti bulves!). Tai nueini į kokią vietinę knaipę arba į mėsinę, pakrapštai sau galvą ir kartais aklai kažką išsirenki. Ir gauni tada pvz sultinį su jame plaukiojančiais blyno gabalais. Arba balandėlių dydžio koldūnus prikimštus kažinko. Mėsinėje tai iš vis advanced level  reikia nes pusės dalykų pavadinimai anei kainos niekur neparašytos, kam reikia – tas žino. Tai va labai džiaugiausi kai išmokau paprašyt Leberwurst (dešros formos paštetas, rušių dažniausiai bent 4) ir Frühstuckspeck (mmmm, bacon), visa kita lieka paslaptim… Bet kadanors! Kadanors!

Nelabai vykę koldūnai aka Maultasche, nesupratau ką valgiau iš vis
Nelabai vykę koldūnai aka Maultasche, nesupratau ką valgiau iš vis

Šiaip pirmas žingsnis bandant susigaudyti painiuose kulinariniuose labirintuose yra suprast kad visų pirma, šitų stebuklingų sudurtinių terminų paskutinis pridurtinis priklauso nuo formos. Kai jau žinau kokios formos daiktą nori valgyti, gali pradėt galvot apie tai iš ko jis padarytas, ta dalis bus dažniausiai antra nuo galo. O jei dar kažkokių specialių ypatybių tas daiktas turi, tai nuo to žodis ir prasidės. Easy-peasy! ((:

Vokiškas vaišingumas – kol vidury miškų trobelėje/restorane lauki šnicelio tai gauni appetiziriams vermišelių sriubos. for the win

Tai va, visi dabar žinokit – jei negalit išsirinkti tarp Leberkäse vs Leberwurst vs Leberknödel, čia gi pasirodo stačiakampis gretasienis (Quader), cilindras (Zylinder) ir sfera (Kugel)! Taisyklė galioja 100% atvejų.

Vuolia, Leberkäse mit Brägele.  Yumm!
Vuolia, Leberkäse mit Brägele. Yumm!

Beje realybėje tai viskas kas *käse (kas atskirai paėmus būtų sūris) tai bus a la šlapiankės konsistencijos masė iškepta pailgoje stačiakampėje formoje. Pirmus metus čia gyvenant tai vis mane pramušdavo pagalvojus apie mėsos-sūrį, arba kepenų-sūrį, o bet tačiau kadangi pirmą kartą paragavus (buvom vedini tikros vokietės, ačiū jai) supratom kad labai skanu tai va cha cha, galiu dabar pati iš savęs pasijuokti. Tai dar paaiškinama ir tuom, kad vokiečiai vis dar myli labai tuos visus mistinius prieskonių mišinius su vegeta ir kitokiais gliutamatais, bet čia tema kitam ilgam liūdnam įrašui. Pasiilgstu švediško minimalizmo, eh. Wurst kaip žinia yra dešra, bet taip suprask kad dzin, kas į tą dešros apvalkalo formos pakuotę sudėta – ar dešra, ar minkštas paštetas… Knödel mane kol kas mažiausiai sužavėjo, nes ten buna per pus sena duona per pus kažkas kito suvoliota į rutuliuką, meh.

Žymusis Schwarzwalder Kirchtorte - šokoladinis biskvitas gausiai sulaistytas vyšnių degtine ir daug plaktos grietinėlės. Degustuotas žymiajame kasmetiniame Schwarzwälder Kirschtorten festivalyje @ Todtnauberg, oh yes
Random food picture! Žymusis Schwarzwalder Kirchtorte – šokoladinis biskvitas gausiai sulaistytas vyšnių degtine ir daug plaktos grietinėlės. Degustuotas žymiajame kasmetiniame Schwarzwälder Kirschtorten festivalyje @ Todtnauberg, oh yes

Žodžiu, skanaus ir gero savaitgalio su verbom, riestainiais ir piktimaisis Kaziuko muge (: aš kadangi paskutinį kartą toj mugėj buvau nežinau kada, prieš kokius 10-15 metų, tai man viskas ten labai patiko. Noriu verbos ir riestainių! Man atrodo jei būtų visų gražesnės palapinės vienodo stiliaus, a la Kalėdų miestelis buvo, tai ir bambėjimų būtų mažiau.

Ah tie smaližiai švedai

Praeitą savaitę traukdama iš orkaitės septintą skardą pyragėlių su rabarbarais pagalvojau, kad gi niekada nerašiau apie švedišką Friday cake ir bendrai apie Fika fenomeną (: Šventas reikalas, ne kitaip! Švedai sugebėjo kavos pertraukėlę pakelt į 10 lygį ir dar su visokiais power-upais apšlakstyti. Tai va. Fika. Kiekvieną dieną, maždaug 9 ir 15 val gyvenimas universitete trumpam sustoja, nei vienos administratorės ar techniko nerasi jų darbo vietose, tas pats galioja visiems gatves tvarkantiems, namus statantiems ir tiesiog bet kokį darbą kolektyve dirbantiems, na ir paprasti mirtingieji tokie kaip doktorantai irgi jei eksperimentai nesvyla tai čiumpa savo puodukus, prisipila kavos ir bėga socializuotis tam skirtoje vietoje. Kada jie spėja dirbt, nežinau, nes neužilgo po fikutės 11val jau žiūrėk ir pietauti laikas, o 16 valandą ramiai šiaušia namo. Realiai, labai pravartu įsiminti tikslias valandas kuriomis kas mėgsta fikint žmonės su kuriais turi reikalų, nes kaip taisyklė, jei jau fikini 14:30, tai visą gyvenimą ((: o jei tuo metu taip jau ištiko, kad esi mieste tai tiesiog garbės dalykas eit į kavines, nuo to ir pavadinimas kilo, nes kažkodėl ankščiau “Fika” reikšdavo kavinę.

Jei fika vyksta 100% taip kaip priklauso sekant 18 amžiaus tradicijas, tai būtinai prie kavos bus dar ir kokių sausainių ar kitų saldžių kepinių. Bet ne per daug. Oriai. Po vieną sausainį per žmogų, nei daugiau nei mažiau ((: Gi turi būt tvarka, pagaliau!

Pagrindinė problema – kad taip įlenda į žodyną ir sąmonę tas dalykas, kad jau nebesakai “einam arbatos išgert”. Vietoj to mes, kalbos komisijos neprižiūrimi švediški lietuviai, išdidžiai tariam “einam pasifikint” ((: Baisu, baisu su tais barbarizmais. Niekaip neiškrapštysi. Jei tik atsiduri situacijoj kur gersi karštus gėrimus ir vartosi saldžius pyragus tai kitaip niekaip ir nebegali pavadint.

Aišku, antra problema – padidėjęs saldumynų vartojimas. Man atrodo prie cukraus priprantama. Nes prieš atvažiuojant į Švediją man skaniausias tortas buvo rukyta dešra, o dabar jau tikrai dažnai save pagaunu pagalvojant “kad taip ką saldaus sumaumojus”, vargeli… They got me. Man atrodo iš dalies norint pažabot tą kasdieninį sausainių ir pyragų triauškimą ir atsirado išvestinė tradicija – Friday cake. Na, gali būt ir Monday cake, ir Wednesday cake, nesvarbu, kiekviena kartu besifikinanti (see what I did just there? užkrėsiu ir jus) grupė nusprendžia kurią dieną bus rimto pyrago, taip kad už savaitę užtektų. Sudaro tvarkarštį kada kas atsakingas. Ir nedrįsk praleist savo eilės, raudonuosi dvi savaites ir visi ilgam atsimins kaip tu savo pagrindinę, pagrindinę! pareigą apleidai, nedorėli. Turėsi nešt atsiprašymo pyragą ((: Tai va, taip ir gyvenam nuo pyrago iki pyrago, ir lauki kol technikui fika pasibaigs kad galėtų kokį vamzdį pataisyt.

Grįžtant prie pradžioj paminėtos septintos skardos pyragėlių – taip, buvo mano eilė vaišinti 40-50 žmonių būrį. Mūsų katedra baisiai didelė, tai mes net du atsakingus už pyragą turim kiekvieną savaitę, kitaip nei tų 7 skardų neužtektų ((: Iš tikro, kas man patinka šitoj tradicijoj tai proga išbandyt jėgas su didesniais kiekiais pyragų ir šiaip kažką naujo iškept. Nes suvartojimui namie, na taip, gali iškept viską ką kur skanaus nužiūrėjai, bet tai tada visai į rutulį su diabetu pavirstum. O dabar va ir į darbą nuneši ir dar patiems lieka, bet ne per daug. Dažniausiai aš iškepu vieną didelę skardą ko nors su obuoliais ar kitais vaisiais ar uogom (kažkada skaičiavau apvalios formos plotą, ir lyginau su stačiakampės formos plotu ir matematiškai išvedžiau kad receptus reik daugint iš 2-4 kartų), bet kažkaip šį kartą pagalvojau kad pyragas neįdomu, reik kažką kito išbandyt. Ir kaip tik mano mėgstamas smittenkitchen.com publikavo tuos pyragėlius. Ir dar su rabarbarais. Ir nuotraukos tokios gražios…

Kalbant apie gražias nuotraukas – nors nušauk, žiauriai nemoku “skaniai” nupaveiksluot maisto. Ypač kai esu iki ausų tešloje ir jau penkta skarda orkaitėje, ir tik tada pajuntu norą įamžinti šitą reikalą. Kaip gerai kad dabar pilnas telefonas visokiu “Vintage camera” kur po spec efektais ir klišom spalvom galima užmaskuoti savo nemokšiškumą ((: Dar pridedi picasa collage mozaiką ir voilá, revoliucija mano maisto fotografijoje, ye! Viršutiniame dešiniajame paveiksliuke trūksta poros trejeto pyragėlių, jie tapo mano vakariene, o taip pat reikėjo gi pakalibruot proceso parametrus, he-he. Ir velnias, tik dabar pastebėjau tą tešlos buožgalvį ((: žavingas

Šiaip viskas gavosi kaip ir neblogai, tik darbo daug. Tešlą ir rabarbarus paruošiau dieną prieš (ačiū dievui, kokia aš protinga), bet vistiek po to tris valandas ten kočiojau, montavau ir šakute kraštus spaudžiau ((: Originalus receptas pasak autorės duoda 24 kvadratinius pyragėlius. Padvigubinau visus kiekius ir dariau apvalius su stikline nes neturiu kvadratinės formelės. Gavosi 82 pyragėliai – jergutėliau – vat jums ir septynios skardos, teko palikt dalį namie ((: sukausi kaip fabrike. Rabarbarų įdaro liko belekiek, tepam ant batono ir šlamščiam, bo labai skanus. Creamcheese įdaras gavosi labai skystas ir visai taip gražiai stangriai nesilaikė kaip priklauso, gal ten reikėjo mikseriu išplakt? Nes man pusė šaukštelio ant tešlos klestėjus tas kremas per sekundės dalį pavirsdavo į didelę apvalią balutę. Pirmos skardos kažkaip porą minučių nedakepiau (gerai kad paragavau!), tai rekomenduočiau kept iki kol jau taip gerai apskrudę atrodo. Bet skonis buvo geras, ypač tešlos ir ypač patiks tiem kas mėgsta rūgštų rabarbarų įdarą. Bendradarbiai valgė, atgal nespjovė, ir po antrą net kaikurie ėmė. Geras ženklas, muset. Man kažkuo priminė vaikystę, ypač antrą dieną kai pagulėjo uždaryti dežutėje ir biški apminkštėjo. Na, tik buvo skanesni prieš suminkštėdami.

O šiaip begamindama tai tik svajojau, kaip būtų faina, jei šis kartas, kai mano eilė atitempt pyrago, būtų paskutinis, ir kad kai naują tvarkaraštį sugeneruos aš jau būsiu dr.shiny (: Ne dėl to, kad nepatinka kept, o dėl to kad jau būtų laikas pabaigt, kiek galima. Na, kaip sako svajot nedraudžiama, darau ką galiu, tai jei metų bėgyje tą pavyks įvykdyti bus labai gerai. Tokia puikia pozityvia gaida ir pabaigsiu!

PS Visiškai ne į temą – ar yra dar kas nors, kas naudoja windows live writer ir per jį publikuoja į blogas.lt sistemą naudojant visokius ten fancy pancy xml atom rpc šmpc thingy? Nes man anksčiau (t.y. prieš metus, du) veikė, o dabar kažkaip nebe. Ir linką lyg teisingą parašau, http://shiny.blogas.lt/xmlrpc.php?rsd nužiūrėjus, ir viską, bet sako 405 Method not allowed. Suggestions?

Keista japoniška Miso sriuba

Ten kažkada senai senai, prieš beveik metus iš Japonijos parsivežiau ne tik įspūdžius apie baisųjį drebėjimą, bet grįžau ir susižavėjus japonišku maistu (: Sušius aš ir anksčiau labai mėgau, bet dabar buvo proga paragaut visokių tikrai nematytų, negirdėtų dalykų. Vienas iš jų, ir labiausiai patikęs, buvo Miso sriuba. Gaudavau jos pusryčiams, pietums ir vakarienei, kur benueitum, visur mažą dubenėlį prie maisto atnešdavo, visur skirtinga, bet tokia pati (: Ir tikrai gardu, nors pakankamai savotiškas skonis.

Tai kai jau pasiekiau Švediją sugalvojau, kad reiktų tą sriubą pabandyt atkartot. Kad ir ne tris kart per dieną, bet vistiek smagu karts nuo karto tą keistą skonį pajaust… Visų pirma reikėjo susirankiot ingredientus. Ne juokai. Sriubą sudaro dvi dalys – dashi sultinys ir priedai.

Pasiskaičiau, kad dashi sultinys verdamas iš dashi Kombu dumblių ir džiovintos Bonito žuvies, o po to įdedama Miso pastos. Ok!… er… What? ((: Googlinam toliau… Kombu tai tokie dideli plokšti dumbliai, kuriuos japonai ir kiti azijiečiai augina ant virvių jūroj. dashi reiškias, kad dumbliai džiovinti. O šiaip atseit daug savyje turi skonio “umami”. Žuvis irgi kažkokia stebuklinga, ją džiovina, fermentuoja, rūkina ir po to į atplaišas suplėšo. Miso pasta – fermentuotos sojų pupelės, rezultatas – toks rudas sūrus marmalas su specifiniu prieskoniu.

Tai va, pagaliau galėjau nueit į vietines azijietiškų produktų parduotuves žinodama ko ieškau, yeah, ne kasdien taip! (Nes kitaip tai ten jauties lyg kitoj planetoj, pilnos lentynos stiklainiukų kažko, maišelių kažko, tai pasivaikštai didelėm akim, nusiperki wasabi čipsų ir bėgi lauk). Dumblius gavau, Miso pastą irgi, o žuvis pasirodo deficitas… Po to paskaičiau, kad galima ir be tos žuvies apsieit, tai taip ir dariau (:

O po to viskas labai paprasta – dumbliai (A) paverdami vandeny pora minučių. Prieš tai juos dar kažkaip reik nušluostyti bet jokiu būdu neplauti, bo visas skonis nusiplaus. Išėmus apvirusius dumblius sudedama Miso pasta (B), pamaišoma, bet neužvirinama ir… Viskas! ((: Ir dėl tiek aš čia blaškiausi?? Tuos dumblius žinoma galima pasmulkinti ir atgal į sriubą sudėti, bet skonis sakyčiau toks gana guminis/medinis. Vietoj to nusipirkau dar kitokių jūržolių/dumblių (C), kurie šiaip turėtų būti Wakame, bet tokių mūsų kaime nėra…

Tai va. Visas sriubos gražumas, kad pagaminus sultinį po to jau į jį galima mest beleką – džiovintas jūržoles, tofu, ridikėlius, svogūnų laiškus, nūdlus, etc. To, ką dėdavausi į sriubą Japonijoj turbūt niekada neatgaminsiu, nes ten buvo kokie 5 bliūdeliai su KAŽKUO džiovintu ir/ar marinuotu, fig pariši ((:

O šiaip naminė sriuba pagal skonį gavos beveik-beveik tokia kaip ir turėtų būti. Įtariu, kad ta papigiaiska miso pasta  buvo nepakankamai kruopščiai sutrinta, nes vis pasitaikydavo kažkokių gabaliukų, tai šiaip turbūt galima būtų perkošt. Labai dažnai neverdu nes panašu, kad patinka tik man vienai ((: Bet apart to tai mmmm, miiiisooo. Tikiuos pavyks grįžt į Japoniją kadanors ir vėl tris kartus per dieną maitintis šitu keistu patiekalu.

Nuotrupos kasdieninės, balandis-gegužė

O gi tikrai, jau gegužė! Kaip greitai bėga laikas (: Tuoj vasara!

Pastebėjau, kad feisbukas yra blogis – tuom, kad anksčiau kai kas įvykdavo įdomaus pirma mintis būdavo “O, į blog’ą parašysiu!”. O dabar, pakeiti statusą ir viskas… Tai ka bepasakot? Bet va šiaip ne taip, pritaupiau visokių niekelių, kam nepatinka nerišlūs įrašai su daug skirtingų nesusijusių įvykių – geriau neskaitykit (:

  • Aną ketvirtadienį kartą gyvenime valgiau obuolį važiuodama dviračiu! Ou-je! Aš sužavėta savo gabumais ((: Iš tikro tai skubėjau namo nes jau buvo 20:00, bet tuo pačiu ir valgyt jau labai norėjau… Bet nenusiverčiau! Tiesa, nepaisant to, kad Švedijoj vos ne kasdien minu dviratį jau nuo 2007 metų, vis dar nemoku važiuot be rankų, ir nuo vairo drįstu atitraukt tik dešiniąją (gi kairė svarbesnė)… Be rankų tik sapnuose važinėju ir vis būna mintis, o tai kaip dabar atgal tas rankas prie vairo nutiest?
  • Kalbant apie dviračius, tai išklibo mano mielojo Mingo pedalai, kas reiškia klypt-klypt girgžt-girgžt kiekvienam apsisukime, pradeda erzint. Gal reiks kokį naujesnį metalinį žirgą susirast? (: Vasara turėtų būt geras laikas tam, kadangi visi erasmus išvažiuoja ir atsikrato savo transporto priemonių, tai gal bus neblogas pasirinkimas. Woosh. Mingo 2, Turbo X! ((:
  • Mano nuostabusis ofiso augaliukas “Happy Bean” visai nugeltonavo, lapų galiukai pajuodo, kiti apskritai nukrito, ir atrodo ne-kaip. Tai tris žalias šakeles nulaužiau, sumerkiau į vandenį, pradėsiu iš naujo (: Įtariu kad tiesiog vazonėlis jau per mažas pasidarė. Aišku, normalus žmogus gal persodintų visą augalą, bet aš, panelė “sodininkė” pagalvojau, kad paprasčiau į tą patį puodą mažiukus sukišt… Apsimetu, kad matyt tokia normali šio augalo gyvavimo trukmė… Užteks kankint (:
  • Tęsiant apie sodininkystės džiaugsmus, tai pagaliau pribrendom ir nusipirkom virtuvės palangei pailgą cinkuotą vazoną prieskoniams and stuff. Jau auga bazilikai, čiobreliai ir kalendra. Ką turėjau tą pasėjau, neišdygo tik meirūno lysvė, nors galiu prisiekt – vakar įžiūrėjau ten naują mikrodaigelį, tai gal ir bus! Pats aukščiausias sodininkavimo lygis bus jei įvaldysim dar ir balkoną – viena bendradarbė sugeba ir salotų ir morkų visokių užsiaugint, tai kuom aš prastesnė?

Vakar “nuėmiau” pirmą derlių – nuskyniau 8 baziliko lapelius ir paslėpiau karštuose sumuštiniuose, mmm (: Nuotrauka jau tampa šiek tiek neatitinkanti tikrovės, nes auga viskas ne dienom, o valandom!

  • Aišku, balkone bent kolkas kažkaip nedrąsu sodint, maža ką, gal ims ir užsnigs vėl? Žinau, Lietuvoj irgi snigo, bet tik kai savo akim pamatai gegužės mėnesio pūgą tik tada ir sureaguoji kaip reikiant (:

(“pavogiau” iš Brangiojo, printscreen nuo feisbuko, hah)

  • Kurybinės kančios rašant savo pirmąjį tikrą mokslinį straipsnį (jaunystės kūryba Lietuvos fizikų žurnalui nesiskaito) – pagaliau! Ir pagaliau būsiu pirma autorių saraše (reik dviejų straipsnių kur aš pirma arba antra, kad apsigint pusę doktorantūros)! Norim kad priimtų į Journal of Applied Physics, tai čia tipo kietai, jeigu ką (: Tik labai jau sunkiai į priekį stumiuosi, reik aprašyt TEM paveiksliukus, tai pajaučiau kad žodyno tam trūksta. Na, bet kaip nors! Vienas netikėtas džiaugsmas – kadangi prireikė tuos visus paveiksliukus klijuot į vieną, stumdyt, skales perpiešinėt ir panašiai, gavau į darbinį kompą Photoshop CS5 licenziją, pirmą kartą legaliu naudojuosi gyvenime (gėda, žinau, bet gi brangus, o man dažnai nereikia). Šakės, kaip daug visko pasikeitę… O ir šiaip aš jau beveik pripratus prie nemokamo Paint.NET, tai dabar viską vos ne iš naujo tenka. Bet tai vaje kaip smagu! Taip ir niežti nagus ne rašyt o kokį meną daryt (žr. daržo nuotraukas). Procrastination visu pajėgumu.
  • Per Velykas Švedijoj laisvadienių gaunasi nuo ketvirtadienio iki pirmadienio – kalnas! Ta proga jau atidarėm nakvynės palapinėje sezoną, labai romantiškai su Brangiuoju nužygiavom į absoliučiai middle of nowhere esančią pelkę/buvusią aviacijos šaudynių pratybų vietą, kur artimiausias autobusas – už 10 km ir savaitgaliais važiuoja kartą į dieną ir visą naktį klausėm per miegus pempių, gervių o svarbiausiai – tetervinų skleidžiamų garsų. ŠAKĖS kaip jėga buvo. O diena miške tylu tylu, kai palygini kas ten naktį dedasi, vaje. Aišku tie +2° gal ir nebuvo labai laikas pradėt nakvot miške… Bet užsitempus vilnonę kepurę ant nosies buvo visai pakenčiama. Žiūroną dar kart išbandėm, matėm kaip tetervinai viens prieš kitą uodegas išpūtę šokinėjo, vai vai.

Nuotrauka, kur daug vaizdo – maksimaliai su mano 20x fotiko zoomu pritraukta (: labai įsižiūrėję galit pamatyt keturis taškučius – va ten yra tie paukščiukai ((: Iš viso kokių dvylika suskaičiavom. Keisčiausiai atrodė vienišas tupintis liaunam medely, labai jau netiko jam ant šakos būt, daug gražiau šie paukščiai atrodo ant žemės. Daugiau visokių nuotraukų: pirma diena, antra diena

  • Grįžau augint bandinių ir daryt eksperimentų į senąjį didįjį Ragnarök, my good old friend! Jessie šiuo metu okupuotą žmonių auginančių visokius ten bismuto oksidus, tai mano nitridams ten ne vieta, deguonis tfu tfu tfu, blogis (: Tai va, dabar senai pamiršti seni gliukai, nauji “know-how”, vaje kiek adrenalino (: šiandien vieną bandinį pamečiau (blogai pritvirtinau bet pastebėjau kad kabaliuoja jau kai valandą laiko kaitinau, tai teko atvėsint, o po to kol ištraukinėjau tai ir prapuolė safyro gabaliukas), bet vieną šiaip ne taip pavyko užaugint, tikiuos sėkmingai. Labai pasimiršta įgūdžiai per 2-3 metus, šakės, tai gerai kad yra kolegų instrukcijos ant sienos pakabintos…
  • Tai va, žygiuoju atgal į laboratoriją, paruošiu bandinį rytojui ir sąžinės graužimui prigriebus porą mokslinių straipsnių apie panašius dalykus, tam atvejui, jei prieš miegą kils įkvėpimas ir bus jėgų skaityt ne science-fiction (šiuo metu braunuosi per 1000 lapų Neal Stephenson “Anathem” – cyberpunk, kvantinė mechanika ir filosofija viename!) ir tada jau keliausiu namo (: Kaip smagu kad nebetemsta anksti, bet vis dar negaliu priprast ir laike nebesigaudau!

Jei iki čia perskaitė kas nors, tai džiugu ((: ačiū už dėmesį, gero vakaro ir laukite tęsinio…

Mūsų pirmasis Tiramisu

Na va, net vasaris neatėjo, o jau rašau pirmą šių metų įrašą ((: Šaunuolė aš! Pradėsiu metus saldžiai.. Tai arba mums gerai bus, arba dantisas džiaugsis daug darbo gavęs, bus matyt.

Ogi sugalvojom tamsų šeštadienio vakarą su Brangiuoju pasilepint Tiramisu. Namie gamintą esu ragavus tik vieną kartą, kaip gaminamas teoriškai žinojom, žodžiu piece of cake. Ir gi tikrai buvo lengva, greita ir baisiai skanu. Rekomenduoju!


Aišku, padarius vieną nuotrauką išsikrovė fotoginklo elementai, bet tai negi dabar bėgsi kraut, kai toks skanumas ant stalo…

Tiesa, panaršę interneto platybes supratom, kad recepto variacijų – milijonai. Vieni deda tik trynius, kiti ir baltymus, vienur pila alkoholio į kremą, kitur ne. Vieni sumaišo ir viskas, kiti dar bliūdą į karštą vandenį įmerkę maišo kol tirštės, ir tt. Proporcijos kremo su sausainiais irgi skiriasi, vienur 6 sausaniai, kitur tokiam pačiam kiekiui 12 (: Pasiblaškėm, pasiblaškėm ir išsirinkom paprastą maksimalistinį variantą su viskuo – ir su baltymais, ir su alkoholiu, ir su daug sausainių, o kaitint patingėjom, tai tiesiog viską sumaišėm ir užpylėm. Sustingo, viskas gerai buvo, dubenėlius net išlaižėm iš to skanumo (: Nėra pigus desertas, bet verta kartais pasilepinti.

Na gerai, be tolesnių gražbyliavimų, reikės va ko:

250g Maskarponės (kažkur perskaičiau, kad galima pakeisti varškės kremu+plakama grietinėle, bet nebandžiau)
2 kiaušiniai
2 šaukštai cukraus pudros (arba kokie 4 paprasto cukraus, bet su pudra geriau)
~12 “Savoiardi” sausainių – konsistencija, kaip biški padžiūvusio labai saldaus biskvito, tai iš bėdos turbūt galima pakeist arba savo keptu, arba kur būna pirkt pertepimui paruošti (:
1,5-2 dl šaltos stiprios kavos
2-3 šaukštai alkoholio (originale Amaretas arba Marsala vynas, mes naudojom Bailey’s – super puper tiko)
(nebe)Slaptas ingredientas – Rigas Balsams
Papuošimui – kakava

  1. Užplikyt stiprios kavos ir atšaldyt, perpilt į kokią sriubinę lėkštę
  2. Trynius išplakt su cukrum iki kreminės konsistencijos
  3. Baltymus išplakt iki standumo
  4. Maskarponę išsukt su alkoholiu iki vientisos konsistencijos (iš pradžiu išsigandom, kad sutraukė, bet po to viskas vėl gražiai pasiskirstė)
  5. Trynius ramiai permaišyt su maskarpone, ir po to atsargiai sudėt plaktus baltymus ir dar ramiai pamaišyt. Kiek skaičiau – svarbiausia nepersistengt stipriai makaluojant nes po to gali nesustingt.
  6. Nebūtinai, bet mums patiko: Į kavą šliūkštėlt truputį Rigas Balsams, kiekis pagal skonį. Mes kokių 30ml gal pilstelėjom, vis paragaudami ar ne per daug.
  7. Na, o dabar – įdomiausia dalis – sukompiliavimas (: Mes darėm į mažus vienos porcijos dubenėlius, bet galima ir vieną didelį indą daryt. Tiesiog pagalvojom kad gražiau bus, jei nereiks šaukštu iš bendro pasemt, viskas išsimakaluotų.
    Sausainius (jei maži dubenėliai, laužt per pusę, kad tilptų) 1-2 sekundem pamerkt dugnu į kavą. Labai greit prisigeria skysčio tie sausainiai ir pradeda byrėt, taip kad neužsisvajokit šitam žingsny. Pamirkytus sausainius dėt vienu sluoksniu į pasirinkto indo dugną, tada padengti kremu, vėl sausainiai, vėl kremas. Mes darėm dviejų sluoksnių, nežinau, turbūt galima ir toliau tęsti, jei reik.
  8. Slepiam Tiramisu šaldytuve kokiai valandai-dviem
  9. Prieš pat patiekiant viršų per sietą nubarstom kakava.


Seilės varvėjo, ranka drebėjo, kakavos gumuliukų pribyrėjo (:

Vat ir viskas! Mums iš tokio kiekio gavosi trys maži vienos porcijos dubenėliai plius vienas kiek didesnis dubenėlis, tai sumoj kokios 5 porcijos. Recepte buvo parašyta kad čia tik 3, bet kad labai jau sotu, tai užteko ir po mažesnį kiekį (: O jau gardumas… burnoje tirpo. M-m!

Duona duonytė

Atsibodo pirktinė! Ir šiaip, Lietuvos skonio pasiilgom (: Taigi, pribrendo momentas patiems pabandyt namie išsikept ruginės duonos. Ta-daam!

Pagooglinau, radau įžymiojo Giedriaus detalius aprašymus kaip gi namie tikro raugo užsiraugt ir ką po to su juo veikt. Vajetau, kokis ten mokslas, mielės kovoja su bakterijom, tai burbuliuoja tai bliūkšta, kartais smirda, kartais ne, reik nuolat maitint… Oho (: bet kai pagalvoji, gi tikrai – gyvas daiktas tai čia tau ne iš miltelių kažiką susimakaluot.

Pirmi kepaliukai: vienas su kmynais, kitas su šaltalankio uogom – parduotuvėje ragavau kažkokios ten super-puper ekologiškos duonos su džiovintais šaltalankiais, patiko skonis, gaila kad radau tik šaldytų uogų pirkt bet vistiek galvoju pabandysiu, o gal? (: Du stiklainiukai raugo ateinančioms kartoms – kaip tik radom ir švediškam žurnale straipsniuką, skiriasi šiek tiek vandens ir miltų santykis, kaip dažnai maitint, ir pan. Bet šiaip abu raugai atrodo ir kvepia vienodai įtartinai ((:

Tiesą sakant tai čia ne pirmas-pirmas bandymas namie duoną kept. Prieš porą metų bandėm, bet tada kažkokias matyt neteisingas instrukcijas susiradom, kurios liepė kepalą miltuose apvoliot, ko pasekoje iškepta duona buvo maždaug akmens minkštumo su neįkandama pluta, o viduj jau tokia tanki tanki, kad turbūt tiktų vakuminės sistemos sandarinimui ((: Tai po to karto bais’ nusivylėm, išsigandom ir ilgai nieko daryt nebandėm. O be to, raugą raugt gyvenant studentų bendrabutyje kažkaip buvo keista, nenorėjom kad smirdėtų kam nors ir pan.

Na tai va. Pagal instrukcijas buvo parašyta kad sudėjus tešlą į formą reik laukt kol iškils dvigubai, ir tada kept. Laukėm, laukėm… Vietoj poros valandų vos ne parą laiko, bet kažkaip taip jau daug nepakilo. Gal dėl to, kad naudojom vien rupius ruginius miltus?

Kairėje – dublis numeris vienas, dešinėje – dublis numeris du.

Nepaisant to, iškepę ir klusniai palaikę drėgnam rankšluosty ir kantriai ataušinę kai paragavom tai širdelės apsalo. Ska-nu-mė-lis!

Kai jau  beveik visą suvalgėm (užtrukom apie savaitę), jau drąsiau užmaišėm antrą tešlą, šį kartą 50/50 rupūs su smulkiais ruginiais miltais. Neiškilo visiškai bet skoniu ir tekstūra nugalėjo pirmąją – tokia drėgna, minkšta, a-tata.. Sekantį kartą tiesiog daugiau tešlos padarysim, žiūrėsim kas bus.

Hm.. Ir ką gi aš tuo visu norėjau pasakyt? Pati nežinau. Gal tiesiog, kad namie kepti duoną yra jėga ir visi turėtų išbandyt. Mes užsikabliavom (: Kur gauti salyklo ir kodėl jo reikia? Užmaišėm dar vieną naują raugą su skysčiu nuo graikiško Feta sūrio. O dar matėm kad galima obuolį į raugą tarkuot, kas bus tada? Jau kaip tik link namų keliauja nauja knyga apie duonas su raugu (švediška, parašė kažkoks orientacininkas-bėgikas-slidininkas laisvalaikiu kepantis duoną ir rašantis apie tai blog’ą. pamanykit tik, pasirodo čia jie irgi žino raugą!), tai reiks visokių išbandyt. Aš tai noriu plikytos. Ir tos kaip kur parduotuvėje ragavau (sudėtyje apart kitų keistų dalykų yra ir žirnių miltų, hm). Ir ciabatos. Ir, ir! (:

Gėris.

Metų pirkinys – koldūninė

Kaip ir pratęsimas kalėdinių memuarų nes pamiršau pasigirt labai puikiu pirkiniu, heh (: Ar pamenat tą senobinį sovietinį baisų geležinį koldūnų gaminimo rakandą? Jie dar egzistuoja! ((:

Paklojam-sudėliojam-paklojam-pakočiojam-iškratom. Vienas seansas = 37 vnt koldūnų

Jau senai svaigau kad reik iš mamos atimt ir parsitempt į Švediją ir daryt didmeninę koldūnų gamybą namie (gi skanu), bet paaiškėjo kad a) kažkur metams bėgant namie turėta kopija prapuolė; b) mama irgi labai suinteresuota ją vėl naudot. Na, ką padarysi. BET! Išgirdom gandą kad šitą rakandą Kalvarijų turguje įmanoma rast… Yay!

Ta proga vieną šaltą ir visai nesimpatišką savo kalėdinių atostogų dieną nusprendėm paaukot šiam žygiui. Ir ne veltui. Pirma vos neišdūrė kažkoks pakrašty įsikūręs dėdė su sendaikčiais, norėjo tokią baisią aplipusią už 20lt prakišt. Gerai kad mums dviejų reikėjo, tai nesusigundėm ir toliau paėję gavom visiškai naujas į popierių suvyniotas ir net su dėžutėmis po 15 lt berods (: Made in Ukraine, ne šiaip. Turbo.

Šiaip tai stebuklinga vieta tas turgus. Senai besilankiau, tai jetau, pasirodo nereik į jokias egzotiškas šalis važiuot kad keistų daiktų pas prekeivius pamatyt (: totali atrakcija, visiems rekomenduoju! Pas mus čia Švedijoj tokio tipo turgaus fenomeno man atrodo iš vis nėra… Na, būna daržovių turgūs ir sendaikčių, bet niekada nebūna viskas iš karto plius dar belekiek viso kito. Nesupranta jie, ką praranda (: Kai grįšim į Lietuvą gyvent tai eisiu ir eisiu, smagu.

Tai va. Koldūninę išbandėm, galiu patvirtint kad veikia. Kolkas vis dar esam optimizavimo procese – bandėm dvi tešlas (viena su kiaušu, kitą be), bet aš taip ir neapsisprendžiau kuri man skaniau. Tiesa, priminimas sau ateičiai – kitą kartą kai šaldysim, tai geriau iškart į maišiukus nesumest, nes po to išsitrauki tokį vieną didelį luitą mega-koldūną… Reiks pabert į kameros stalčių ir sufasuot kai jau bus sušalę. Gyveni žmogus ir mokaisi [:

Tuoj jie papuls į puodą, niam niam.

Beje, kadrai daryti NAUJU FOTO GINKLU, bet apie jį gal kitą savaitę, jei bus laiko (: vis dar nėra kada dorai pasidžiaugt ir tiksliai išsinagrinėt ant kiek naglesnis už seną modelį. To be continued!

Gero sniegingai giedro savaitgalio visiems!