Oh Weihnachtsmarkt, so Weihnachtsmarkt – trumpas gidas po mūsų apylinkes

Tai-gi-taigi-taigi. Trečias mūsų vokiško periodo gruodis Juodojo miško aka Schwarzwald papėdėse tai jau manau galim išdidžiai pradėt vadintis vietinių kalėdinių mugių ekspertais kadangi, kaip totalūs durneliai, kiekvieną gruodžio savaitgalį visur blaškomės ir bandom kuo daugiau Glühwein išdegustuoti. You’re welcome. Such sacrifice. Beje, funny story apie Glühwein – aš kol nepersikrausčiau į Vokietiją nuoširdžiai galvojau kad tai vadinama Glückwein, nes kažkaip Lietuvoj visi sako gliukveinas. Tai va, ne. Sužinojom aišku iš pokalbio su vokiete kaimyne, tai biški apsidurninom, bet ką padarysi. Man gliukveinas buvo žiauriai logiška nes Glück kaip ir laimė, nu tai geri karštą vyna ir nuotaika gerėja ((: bet dabar jau išmokom, tai viskas ok.

Behold! mūsų sunkaus trijų metų įdirbio vaisius.

Tai va. Jei labai įdomu, šitas žemėlapis available paspaudus čia. Gal.

Anyway, pasiblaškėm kaip reikiant, ir dabar mūsų to-do sąraše nebelabai kas liko, jau šiemet kai kurias muges kartojom nes patiko iš anksčiau. Iš tikro dabar kiek buvom, tai jau supratom, kad pagrindinis absoliučiai visų vietinių kalėdinių mugių požymis yra tai, kad kiekvienais metais viskas yra identiška, t.y., jei buvo moliniai nameliai tarp bulvinių blynų ir muilo stendų, tai taip jau ir bus visada. Kas gerokai palengvina mūsų dalią, nes vieną kartą pasiblaškius ir atsirinkus, kur čia skaniausias karštas vynas ar kas, po to jau žinai ir tiesiog ten eini. Iš kitos pusės – nelabai didelė motyvacija kelis kartus explorint tą pačią mugę nes nelabai ką ten naujo pavyks rast. Pagrindiniai momentai, ta pačia tvarka kaip žemėlapyje, bet šiaip numeriukus dėjau random iš atminties, čia ne top-10:

1. Freiburg (schemoj 11 ir 1 biški persiklojo) – kad jau čia gyvenam, tai šitos mugės keliai geriausiai praminti. Sakyčiau, kad šita yra prie mažiausiai džiuginančių, apart to, kad toli eit nereikia – labai daug žmonių, labai šiaip sau maistas, mugė išbarstyta per tris mažas aikštes tai nėra to vientiso žmonių judėjimo. Daugiau komercinė. Kulinarinis highlight yra prie lentos vinukais prikalta lašiša kurią lėtai kepa šalia malkom kurenamo laužo atrėmę, tai ji tokia pusiau kepta pusiau karštai rukyta, nu gerulė tikrai. Kulinariniai pravalai buvo ant medinio mini-kočėlo užvyniota tešla kuria nelabai iškepa ir gauni tokį liūdną vamzdį pusžalės tešlos kuri viduj dar šalta nes nu kas iš to medinio kočėlo? Antras daiktas buvo a la sausainis-kamuolys sniečka apipilta visokiais stuff kur atrodė gardžiai bet tešla buvo akmens kietumo ir ar jūs bandėt kada graužt maždaug teniso kamuoliuko dydžio daiktą kuris visas trupa? Anyway, dabar mes jau kaip papindėję žmonės einam kartais karšto vyno paragaut tiesiai į Alte Wache Haus der badischen Weine vyninę kuri net ne mugėje o šiaip senamiestyje prie katedros įsitaisiusi, tai ten “su suaugusiais” kultūringai pastovim ir nereik stumdytis (:
2. Ebnet – kaimuky kuris kaip ir Freiburg dalis, bet ne visai, ir kur galima praktiškai pėsčiom palei upę nupėdint. Veikia tik vieną savaitgalį Ebnet Schloss dvaro kieme. Dvaras tai toks didelis namas patrupėjęs. Prekeivių nedaug, pagrinde rankų darbo stuff a la bobučių megztos kepurės, visokie daiktai iš veltinio, papuošalai, etc. Nebuvo labai kuom ypatinga tiek kad labai cozy ir pagrinde vietiniai žmonės o ne turistai. Dalis mugės buvo po stogu tai buvo smagu šiltai mugintis. Matėm du asilus o taip pat matyt viso Ebnet bendruomenės pastangom buvo sukonstruota didelė prakartėlė su labai daug statulėlių, medelių ir t.t. Paragavom tradicinį saldų daiktą Striebele – po biški į karštą aliejų pilama blynų tešla tai gaunas tokia raizgalynė-lizdas, kurį po to dar apipurto cukraus pudra. Na nebuvo kažkoks much amazing dalykas, bet visai fun tekstūra. Tai kaip paįvairinimui, miela vietinė mugė negurmanams kartais irgi yra gerai.
3. Kirchzarten – šita mums 2015 metais buvo pirmoji “išvažiuojamoji” mugė kai dar nieko nežinojom kas ir kaip. Lengvai pasiekiama traukiniu, organizuojama irgi prie kažkokio dvaro/savivaldybės pastato uždaram kieme. Gėrėm karštą vyną iš bato formos puodukų – fun every time. Pačiam dvare vyko visokie vietinių vaikų dainavimo ir grojimo įvairiais instrumentais pasirodymai. Sukramtėm skanų Flammkuchen – picos ir spirgučių padažo vaiką, kuris yra vienas iš mano mėgstamiausių vietinių patiekalų. Jeigu ką. Buvo pora prekeivių su visokiais egzotiškais afrikietiškais ir indiškais dalykais tai buvo smagu įsivaizduot kad aš čia kokais viduramžiais lankausi pasaulio nemačius ir kur paslaptingi pirkliai iš tolimų šalių atvežę keistų dalykų parodyt (: O šiaip tada buvo labai šalta ir šlapia, tai labai ilgai neištvėrę sprukom namo.
4. Ravennaschucht – mugių mugė. Ou-em-džy. Įsivaizduokit – miškai, kalnai, du skardžius jungiantis 40 m  aukščio senobinis plytinis geležinkelio tiltas super aukštom arkom a la Harry Potter. Po tiltu 11 mėnesių per metus nieko nėra, šalia kažkoks tradicinis restoranas ir gegučių laikrodžių parduotuvė. Bet gruodį… Gruodį, tiltas nušviečiamas visų spalvų prožektoriais, ratu potiltinio miško aikštėje pastatomi mediniai prekeivių nameliai, įskeltuose blukiuose užkuriama ugnis, kurią vietiniai kažkodėl vadina švedišku fakelu, o švedai neigia kuom nors prisidėję. Paslaptinga, pasakiška, ypač jei pasiseka su žiemišku oru ir būti ten jau sutemus. Laužo dūmai, daug žmonių, ir karts nuo karto virš galvos pradundantis traukinys, ko daugiau reikia (: Kulinarinis amazeballs buvo lėtai keptas ir visiškai burnoj tirpstantis gabalas Spanferkel paršelio. Šita mugė yra žinomiausia ir tuo pačiu brangiausia ir kupina turistų, bet tikrai verta dėmesio. Lengvai pasiekiama traukiniu (Hinterzarten arba Himmelreich), nuo kur daveža autobusai, bo tikrai ta vieta yra middle of nowhere. Su savo mašina reikia parkingą rezervuotis turbūt kokį rugsėjį, ir gauni sau konkrečią diena konkrečiu metu trijų valandų langą ten tą mašiną pasidėt, briedas :D Būtume kaip tik šiandien ten važiavę, bet pradėjo lyti ir pūst stiprus vėjas, tai taupom kitam savaitgaliui, gal bus geresnės oro sąlygos. Tai tik dėl to dabar va sėdžiu į pledą susivyniojus ir rašau ir jau seilės pradėjo kauptis apie tą paršelį galvojant, reik baigt ((:
5. Gengenbach – super jauki mažo miestelio mugė kur viskas gražiai trijose gatvėse išsidėstę ir tos gatvės visos sueina į vieną tašką ties jų rotušės pastatu. Lyg tyčia, pastatas turi 24 langus, tai kažkas kažkada genialiai sugalvojo kad gi galima Advento kalendorių ant langų padaryt, how cool is that! Taigi, kiekvienais metais yra kažkokia konkreti tema, pvz Harry Potter, arba Anderseno pasakos, arba šiemet gana random Andy Warhol pasirinktas, prigeneruoja 24 paveikslus ir kiekvieną dieną iškilmingai vis po vieną paveikslą ant lango atidengia. Buvom čia jau du kartus, abu kartus nepavyko dalaukt 18 val kai naujas paveikslas atidengiamas nes sušalom biški, gal pavyks kitais metais… Tiesa, šiemet Andy Warhol my ass, buvo labai labai labai ankstyva jo kuryba surinkta, a la ryškiai rūžavas putlus angeliukas ryškiai žaliam fone, tai dar ne Pop Art, people. Apart gal nelabai meniško meno šiemet, mugė džiugina gyva muzika ir karštu vyšniniu belgišku kalėdiniu alum ir šiaip viskas ten gerai. Gana nesudėtingas susisiekimas traukiniais. Bonusas – mieste dar yra užgavėnių karnavalo bobausių Narren muziejus/bokštas vardu Narrenmuseum Niggelturm, tai ir disturbing kaukių galima pažiūrėt, ir tuo pačiu iš bokšto apylinkėm pasigrožėt. Praeitą kartą buvo bonusas – palei upę skraidė tulžiai (čia paukščiukai tokie. gražūs. duh)

   

   Creepy. Yikes! Ajazau! Ir taip kiekvieną vasario mėnesį… Gerų košmarų! Narri-Narro!

6. Colmar (Prancūzija) – prasčiausia ir labiausiai nuvylusi mugė. Šiaip tam mieste esam buvę ne kartą nes gana lengvai pasiekiamas, very much Alsace, ir pvz Velykinė mugė ten labai cool. Bet kalėdos… Gluhwein atitikmuo buvo šlykščiai saldus ir tiekiamas labai liudnose plastmasinėse stiklinėse (Vokietijoj priimta pilstyti į stiklinius arba molinius puodukus, už kuriuos sumoki užstatą ir po to atiduodi atgal), maistas kažkoks neapetitnas, prekės nykios, nu žodžiu – į Colmar reik važiuot kitom progom.
7. Ribeauville (Prancūzija) mugė tuo tarpu mums labai patiko nes buvo visiškai kitokia, čia viskas vyksta viduramžių stilium, tai mažai komercijos, daug show, daug prekeivių keistom kepurėm ir apsiaustais, drakonai and stuff. Man atrodo vėliau vakare būna kažkoks paradas/procesija nes vis tarpuvartėse matėm labai keistų transporto priemonių su skeletais, čiuptuvais ir kitais sunkiai apibūdinamais dalykais. Buvom vakar, tai įspudžiai dar labai švieži. Kulinarinis highlight nr1 buvo ant laužo kepamas šernas, nuo kurio kažką nupjausto ir tau bulkoj duoda. Highlight nr2 buvo visiškai nesofistikuotos sraigės prie mūsų akių kišamos ir traukiamos iš krosnies, prie kurių gaunį tik medinį pagaliuką ir biški batono sviestui ir česnakui įsisavinti. Bet žmonių šitoje mugėje buvo tiek, kiek mes net Vokietijos mugėse nematę, arba bent jau taip atrodė, nes pagrindinė senamiesčio gavė labai siaura tai buvo nuolatinė grūstis. Karštą vyną samčiu iš puodo pilstė juodu gobtuvu apsogobęs ir akis liepsnom apsidažęs personažas. Žodžiu, puiki mugė, tik gal reik kažkaip bandyt taikyt kokią nepopuliarią dieną kad taip labai nesistumdyt.
8. Emmendingen mums reiks dar kartą nuvažiuot matyt, nes tam mieste didelė mugė vyksta tik vieną savaitgalį ir mes tą momentą netyčia praleidom, o kitu laiku jie apsiriboja ~10 kioskų išdėstytų aplink ledo čiuožyklą tai nelabai kažką. Beje, vienintelė vieta kur matėm ledo čiuožyklą, už tai gauna už tai ekstra taškų.
9. Bollschweil dvaro mugė po visų kitų mugių triukšmų ir minių mums patiko tuo, kad buvo mažiukė ir su nedaug lankytojų. Galbūt kai ką atbaido mokamas įėjimas, ir atoki vieta, bet matyt dvaro savininkams trūksta pinigų tą dvarą išlaikyt, jie ten ir žiemą ir vasarą kažkokius renginius/muges organizuoja vis ir viskas mokama. Anyway, buvo labai skoninga, mažai prekeivių bet su biški prašmatnesnėm prekėm skirtom dvarininkams turbūt (: Nusiaubėm vieno italo Pecorino sūrio degustacinį padėklą ir dar namo kalną sūrio parsivežėm nes tokio skanaus niekur nebuvom ragavę nei prieš nei po. Daugiau labai kažko ypatingo nebuvo, bet gražiai praleidom dieną kultūringoj aplinkoj. Kaip reta.
10. St. Blasien. Labai gražus mažas miestukas su gigantiška neoklasikinio stiliaus katedra kurios super duper tokio tipo kupolas yra trečias pagal dydį Europoje, tai labai keista kai vidury Schwarzwaldo tokį užtinki. Jautėsi, kad ten medžiotojų kraštas, nes buvo apstu ir medžiotojų muzikantų ir visokių šernienos dešrelių. Dar pirmą kartą vokiškoj kalėdinėj mugėj radom šašlykų, keistas jausmas buvo ((: puiki atmosfera, ne per daug žmonių, pagrinde vietiniai. O geriausias dalykas tai buvo vaikų kepami vafliai, jau tešla tokio tirštumo ir macnumo buvo, kad ojojoj. Manau mes čia dar užsuksim.
11. Feierling Brauerei Freiburge vieną savaitgalį apart pagrindinės mugės vyksta dar ir mažiukė advento mugė jų uždarame alaus gėrimo kiemelyje kur būna baisiai gardaus karšto obuolių sulčių punšo. Mažai vietos, daug žmonių ir dar koks gaisrininkų orkestras. Yra toks vokiškas žodis gemütlich – kuris reiškia jauku, malonu, miela, šilta ir t.t. Tai va šitai mini-mugei labai tinka.
12. Breisach – paskutinė sąraše, bet tikrai ne paskutinėje vietoje pagal gerumą. Pati mugė yra labai maža – tiek kiek telpa jų muziejuje stalų padėlioti tarp eksponatų, bet tai ir užtenka, o tuo pačiu ir muziejų galima aplankyti ir sužinoti apie miesto istoriją ir kaip ten anksčiau viskas atrodė. Mums labai pasisekė ten būt tuo metu kai atėjo St.Nicolaus – vokiškas kalėdų senelis ir jo juodai nudažytas evil pagalbininkas kuris turbūt muša blogus vaikus or something? Tai va, visi dainavo, tai ir mes apsimetėm kad dainų žodžius žinom, hah, smagiai. O pačiam mieste tai tik maistas ir gėrimai ir daug muzikos. Čia valgėm skaniausią ever Flammkuchen, kurį prie mūsų akių minkė, tepė, barstė ir kepė tėčio ir trijų vaikų komanda, tikrai jautėsi, kad su meile gamintas.

Uf. Tiek žinių. Prizas daskaičiusiems (ar bent prascrollinusiems) iki pabaigos – mano labai, labai gražus koliažas iš kelių atsitiktinių, per tris metus susikaupusių nuotraukų, kuriame sunku susigaudyt nebent patys tas muges esatę aplankę (:

Visiems linkių gražių šiltų švenčių, kad ir kur per jas būsite! Skanios silkės, biški dovanų, ir daug mielų žmonių aplink.

Kulinarinė geometrija pagal vokiečius, pirmas lygis

Savotiška čia ta vietinė pietų-vakarų Vokietijos virtuvė, tokia biški pasimaišiusi su šveicarais, austrais ir prancūzais. Pagrinde aišku bulvės, kiaulė ir kopūstai, bet dar visokie specifinio kvapo sūriai prisideda, kaštainai ir didelė meilė moliūgams, all good! Dar pridėkime vietinį badų (badisch) dialektą, kuris maždaug kaip žemaičia bet vokiškai, tai rezultate atsikrausčius teko labai daug keistų žodžių mokytis, nes šimtai skirtingų pavadinimų neatitinkančių “normalios” vokiečių kalbos, kaip kad pvz Brägele yra keptos bulvės (koks dar Bratkartofel, baikit, gi neįdomu keptų bulvių patiekale minėti bulves!). Tai nueini į kokią vietinę knaipę arba į mėsinę, pakrapštai sau galvą ir kartais aklai kažką išsirenki. Ir gauni tada pvz sultinį su jame plaukiojančiais blyno gabalais. Arba balandėlių dydžio koldūnus prikimštus kažinko. Mėsinėje tai iš vis advanced level  reikia nes pusės dalykų pavadinimai anei kainos niekur neparašytos, kam reikia – tas žino. Tai va labai džiaugiausi kai išmokau paprašyt Leberwurst (dešros formos paštetas, rušių dažniausiai bent 4) ir Frühstuckspeck (mmmm, bacon), visa kita lieka paslaptim… Bet kadanors! Kadanors!

Nelabai vykę koldūnai aka Maultasche, nesupratau ką valgiau iš vis

Šiaip pirmas žingsnis bandant susigaudyti painiuose kulinariniuose labirintuose yra suprast kad visų pirma, šitų stebuklingų sudurtinių terminų paskutinis pridurtinis priklauso nuo formos. Kai jau žinau kokios formos daiktą nori valgyti, gali pradėt galvot apie tai iš ko jis padarytas, ta dalis bus dažniausiai antra nuo galo. O jei dar kažkokių specialių ypatybių tas daiktas turi, tai nuo to žodis ir prasidės. Easy-peasy! ((:

Vokiškas vaišingumas – kol vidury miškų trobelėje/restorane lauki šnicelio tai gauni appetiziriams vermišelių sriubos. for the win

Tai va, visi dabar žinokit – jei negalit išsirinkti tarp Leberkäse vs Leberwurst vs Leberknödel, čia gi pasirodo stačiakampis gretasienis (Quader), cilindras (Zylinder) ir sfera (Kugel)! Taisyklė galioja 100% atvejų.

Vuolia, Leberkäse mit Brägele. Yumm!

Beje realybėje tai viskas kas *käse (kas atskirai paėmus būtų sūris) tai bus a la šlapiankės konsistencijos masė iškepta pailgoje stačiakampėje formoje. Pirmus metus čia gyvenant tai vis mane pramušdavo pagalvojus apie mėsos-sūrį, arba kepenų-sūrį, o bet tačiau kadangi pirmą kartą paragavus (buvom vedini tikros vokietės, ačiū jai) supratom kad labai skanu tai va cha cha, galiu dabar pati iš savęs pasijuokti. Tai dar paaiškinama ir tuom, kad vokiečiai vis dar myli labai tuos visus mistinius prieskonių mišinius su vegeta ir kitokiais gliutamatais, bet čia tema kitam ilgam liūdnam įrašui. Pasiilgstu švediško minimalizmo, eh. Wurst kaip žinia yra dešra, bet taip suprask kad dzin, kas į tą dešros apvalkalo formos pakuotę sudėta – ar dešra, ar minkštas paštetas… Knödel mane kol kas mažiausiai sužavėjo, nes ten buna per pus sena duona per pus kažkas kito suvoliota į rutuliuką, meh.

Random food picture! Žymusis Schwarzwalder Kirchtorte – šokoladinis biskvitas gausiai sulaistytas vyšnių degtine ir daug plaktos grietinėlės. Degustuotas žymiajame kasmetiniame Schwarzwälder Kirschtorten festivalyje @ Todtnauberg, oh yes

Žodžiu, skanaus ir gero savaitgalio su verbom, riestainiais ir piktimaisis Kaziuko muge (: aš kadangi paskutinį kartą toj mugėj buvau nežinau kada, prieš kokius 10-15 metų, tai man viskas ten labai patiko. Noriu verbos ir riestainių! Man atrodo jei būtų visų gražesnės palapinės vienodo stiliaus, a la Kalėdų miestelis buvo, tai ir bambėjimų būtų mažiau.

Ah tie smaližiai švedai

Praeitą savaitę traukdama iš orkaitės septintą skardą pyragėlių su rabarbarais pagalvojau, kad gi niekada nerašiau apie švedišką Friday cake ir bendrai apie Fika fenomeną (: Šventas reikalas, ne kitaip! Švedai sugebėjo kavos pertraukėlę pakelt į 10 lygį ir dar su visokiais power-upais apšlakstyti. Tai va. Fika. Kiekvieną dieną, maždaug 9 ir 15 val gyvenimas universitete trumpam sustoja, nei vienos administratorės ar techniko nerasi jų darbo vietose, tas pats galioja visiems gatves tvarkantiems, namus statantiems ir tiesiog bet kokį darbą kolektyve dirbantiems, na ir paprasti mirtingieji tokie kaip doktorantai irgi jei eksperimentai nesvyla tai čiumpa savo puodukus, prisipila kavos ir bėga socializuotis tam skirtoje vietoje. Kada jie spėja dirbt, nežinau, nes neužilgo po fikutės 11val jau žiūrėk ir pietauti laikas, o 16 valandą ramiai šiaušia namo. Realiai, labai pravartu įsiminti tikslias valandas kuriomis kas mėgsta fikint žmonės su kuriais turi reikalų, nes kaip taisyklė, jei jau fikini 14:30, tai visą gyvenimą ((: o jei tuo metu taip jau ištiko, kad esi mieste tai tiesiog garbės dalykas eit į kavines, nuo to ir pavadinimas kilo, nes kažkodėl ankščiau “Fika” reikšdavo kavinę.

Jei fika vyksta 100% taip kaip priklauso sekant 18 amžiaus tradicijas, tai būtinai prie kavos bus dar ir kokių sausainių ar kitų saldžių kepinių. Bet ne per daug. Oriai. Po vieną sausainį per žmogų, nei daugiau nei mažiau ((: Gi turi būt tvarka, pagaliau!

Pagrindinė problema – kad taip įlenda į žodyną ir sąmonę tas dalykas, kad jau nebesakai “einam arbatos išgert”. Vietoj to mes, kalbos komisijos neprižiūrimi švediški lietuviai, išdidžiai tariam “einam pasifikint” ((: Baisu, baisu su tais barbarizmais. Niekaip neiškrapštysi. Jei tik atsiduri situacijoj kur gersi karštus gėrimus ir vartosi saldžius pyragus tai kitaip niekaip ir nebegali pavadint.

Aišku, antra problema – padidėjęs saldumynų vartojimas. Man atrodo prie cukraus priprantama. Nes prieš atvažiuojant į Švediją man skaniausias tortas buvo rukyta dešra, o dabar jau tikrai dažnai save pagaunu pagalvojant “kad taip ką saldaus sumaumojus”, vargeli… They got me. Man atrodo iš dalies norint pažabot tą kasdieninį sausainių ir pyragų triauškimą ir atsirado išvestinė tradicija – Friday cake. Na, gali būt ir Monday cake, ir Wednesday cake, nesvarbu, kiekviena kartu besifikinanti (see what I did just there? užkrėsiu ir jus) grupė nusprendžia kurią dieną bus rimto pyrago, taip kad už savaitę užtektų. Sudaro tvarkarštį kada kas atsakingas. Ir nedrįsk praleist savo eilės, raudonuosi dvi savaites ir visi ilgam atsimins kaip tu savo pagrindinę, pagrindinę! pareigą apleidai, nedorėli. Turėsi nešt atsiprašymo pyragą ((: Tai va, taip ir gyvenam nuo pyrago iki pyrago, ir lauki kol technikui fika pasibaigs kad galėtų kokį vamzdį pataisyt.

Grįžtant prie pradžioj paminėtos septintos skardos pyragėlių – taip, buvo mano eilė vaišinti 40-50 žmonių būrį. Mūsų katedra baisiai didelė, tai mes net du atsakingus už pyragą turim kiekvieną savaitę, kitaip nei tų 7 skardų neužtektų ((: Iš tikro, kas man patinka šitoj tradicijoj tai proga išbandyt jėgas su didesniais kiekiais pyragų ir šiaip kažką naujo iškept. Nes suvartojimui namie, na taip, gali iškept viską ką kur skanaus nužiūrėjai, bet tai tada visai į rutulį su diabetu pavirstum. O dabar va ir į darbą nuneši ir dar patiems lieka, bet ne per daug. Dažniausiai aš iškepu vieną didelę skardą ko nors su obuoliais ar kitais vaisiais ar uogom (kažkada skaičiavau apvalios formos plotą, ir lyginau su stačiakampės formos plotu ir matematiškai išvedžiau kad receptus reik daugint iš 2-4 kartų), bet kažkaip šį kartą pagalvojau kad pyragas neįdomu, reik kažką kito išbandyt. Ir kaip tik mano mėgstamas smittenkitchen.com publikavo tuos pyragėlius. Ir dar su rabarbarais. Ir nuotraukos tokios gražios…

Kalbant apie gražias nuotraukas – nors nušauk, žiauriai nemoku “skaniai” nupaveiksluot maisto. Ypač kai esu iki ausų tešloje ir jau penkta skarda orkaitėje, ir tik tada pajuntu norą įamžinti šitą reikalą. Kaip gerai kad dabar pilnas telefonas visokiu “Vintage camera” kur po spec efektais ir klišom spalvom galima užmaskuoti savo nemokšiškumą ((: Dar pridedi picasa collage mozaiką ir voilá, revoliucija mano maisto fotografijoje, ye! Viršutiniame dešiniajame paveiksliuke trūksta poros trejeto pyragėlių, jie tapo mano vakariene, o taip pat reikėjo gi pakalibruot proceso parametrus, he-he. Ir velnias, tik dabar pastebėjau tą tešlos buožgalvį ((: žavingas

Šiaip viskas gavosi kaip ir neblogai, tik darbo daug. Tešlą ir rabarbarus paruošiau dieną prieš (ačiū dievui, kokia aš protinga), bet vistiek po to tris valandas ten kočiojau, montavau ir šakute kraštus spaudžiau ((: Originalus receptas pasak autorės duoda 24 kvadratinius pyragėlius. Padvigubinau visus kiekius ir dariau apvalius su stikline nes neturiu kvadratinės formelės. Gavosi 82 pyragėliai – jergutėliau – vat jums ir septynios skardos, teko palikt dalį namie ((: sukausi kaip fabrike. Rabarbarų įdaro liko belekiek, tepam ant batono ir šlamščiam, bo labai skanus. Creamcheese įdaras gavosi labai skystas ir visai taip gražiai stangriai nesilaikė kaip priklauso, gal ten reikėjo mikseriu išplakt? Nes man pusė šaukštelio ant tešlos klestėjus tas kremas per sekundės dalį pavirsdavo į didelę apvalią balutę. Pirmos skardos kažkaip porą minučių nedakepiau (gerai kad paragavau!), tai rekomenduočiau kept iki kol jau taip gerai apskrudę atrodo. Bet skonis buvo geras, ypač tešlos ir ypač patiks tiem kas mėgsta rūgštų rabarbarų įdarą. Bendradarbiai valgė, atgal nespjovė, ir po antrą net kaikurie ėmė. Geras ženklas, muset. Man kažkuo priminė vaikystę, ypač antrą dieną kai pagulėjo uždaryti dežutėje ir biški apminkštėjo. Na, tik buvo skanesni prieš suminkštėdami.

O šiaip begamindama tai tik svajojau, kaip būtų faina, jei šis kartas, kai mano eilė atitempt pyrago, būtų paskutinis, ir kad kai naują tvarkaraštį sugeneruos aš jau būsiu dr.shiny (: Ne dėl to, kad nepatinka kept, o dėl to kad jau būtų laikas pabaigt, kiek galima. Na, kaip sako svajot nedraudžiama, darau ką galiu, tai jei metų bėgyje tą pavyks įvykdyti bus labai gerai. Tokia puikia pozityvia gaida ir pabaigsiu!

PS Visiškai ne į temą – ar yra dar kas nors, kas naudoja windows live writer ir per jį publikuoja į blogas.lt sistemą naudojant visokius ten fancy pancy xml atom rpc šmpc thingy? Nes man anksčiau (t.y. prieš metus, du) veikė, o dabar kažkaip nebe. Ir linką lyg teisingą parašau, http://shiny.blogas.lt/xmlrpc.php?rsd nužiūrėjus, ir viską, bet sako 405 Method not allowed. Suggestions?

Keista japoniška Miso sriuba

Ten kažkada senai senai, prieš beveik metus iš Japonijos parsivežiau ne tik įspūdžius apie baisųjį drebėjimą, bet grįžau ir susižavėjus japonišku maistu (: Sušius aš ir anksčiau labai mėgau, bet dabar buvo proga paragaut visokių tikrai nematytų, negirdėtų dalykų. Vienas iš jų, ir labiausiai patikęs, buvo Miso sriuba. Gaudavau jos pusryčiams, pietums ir vakarienei, kur benueitum, visur mažą dubenėlį prie maisto atnešdavo, visur skirtinga, bet tokia pati (: Ir tikrai gardu, nors pakankamai savotiškas skonis.

Tai kai jau pasiekiau Švediją sugalvojau, kad reiktų tą sriubą pabandyt atkartot. Kad ir ne tris kart per dieną, bet vistiek smagu karts nuo karto tą keistą skonį pajaust… Visų pirma reikėjo susirankiot ingredientus. Ne juokai. Sriubą sudaro dvi dalys – dashi sultinys ir priedai.

Pasiskaičiau, kad dashi sultinys verdamas iš dashi Kombu dumblių ir džiovintos Bonito žuvies, o po to įdedama Miso pastos. Ok!… er… What? ((: Googlinam toliau… Kombu tai tokie dideli plokšti dumbliai, kuriuos japonai ir kiti azijiečiai augina ant virvių jūroj. dashi reiškias, kad dumbliai džiovinti. O šiaip atseit daug savyje turi skonio “umami”. Žuvis irgi kažkokia stebuklinga, ją džiovina, fermentuoja, rūkina ir po to į atplaišas suplėšo. Miso pasta – fermentuotos sojų pupelės, rezultatas – toks rudas sūrus marmalas su specifiniu prieskoniu.

Tai va, pagaliau galėjau nueit į vietines azijietiškų produktų parduotuves žinodama ko ieškau, yeah, ne kasdien taip! (Nes kitaip tai ten jauties lyg kitoj planetoj, pilnos lentynos stiklainiukų kažko, maišelių kažko, tai pasivaikštai didelėm akim, nusiperki wasabi čipsų ir bėgi lauk). Dumblius gavau, Miso pastą irgi, o žuvis pasirodo deficitas… Po to paskaičiau, kad galima ir be tos žuvies apsieit, tai taip ir dariau (:

O po to viskas labai paprasta – dumbliai (A) paverdami vandeny pora minučių. Prieš tai juos dar kažkaip reik nušluostyti bet jokiu būdu neplauti, bo visas skonis nusiplaus. Išėmus apvirusius dumblius sudedama Miso pasta (B), pamaišoma, bet neužvirinama ir… Viskas! ((: Ir dėl tiek aš čia blaškiausi?? Tuos dumblius žinoma galima pasmulkinti ir atgal į sriubą sudėti, bet skonis sakyčiau toks gana guminis/medinis. Vietoj to nusipirkau dar kitokių jūržolių/dumblių (C), kurie šiaip turėtų būti Wakame, bet tokių mūsų kaime nėra…

Tai va. Visas sriubos gražumas, kad pagaminus sultinį po to jau į jį galima mest beleką – džiovintas jūržoles, tofu, ridikėlius, svogūnų laiškus, nūdlus, etc. To, ką dėdavausi į sriubą Japonijoj turbūt niekada neatgaminsiu, nes ten buvo kokie 5 bliūdeliai su KAŽKUO džiovintu ir/ar marinuotu, fig pariši ((:

O šiaip naminė sriuba pagal skonį gavos beveik-beveik tokia kaip ir turėtų būti. Įtariu, kad ta papigiaiska miso pasta  buvo nepakankamai kruopščiai sutrinta, nes vis pasitaikydavo kažkokių gabaliukų, tai šiaip turbūt galima būtų perkošt. Labai dažnai neverdu nes panašu, kad patinka tik man vienai ((: Bet apart to tai mmmm, miiiisooo. Tikiuos pavyks grįžt į Japoniją kadanors ir vėl tris kartus per dieną maitintis šitu keistu patiekalu.

Nuotrupos kasdieninės, balandis-gegužė

O gi tikrai, jau gegužė! Kaip greitai bėga laikas (: Tuoj vasara!

Pastebėjau, kad feisbukas yra blogis – tuom, kad anksčiau kai kas įvykdavo įdomaus pirma mintis būdavo “O, į blog’ą parašysiu!”. O dabar, pakeiti statusą ir viskas… Tai ka bepasakot? Bet va šiaip ne taip, pritaupiau visokių niekelių, kam nepatinka nerišlūs įrašai su daug skirtingų nesusijusių įvykių – geriau neskaitykit (:

• Aną ketvirtadienį kartą gyvenime valgiau obuolį važiuodama dviračiu! Ou-je! Aš sužavėta savo gabumais ((: Iš tikro tai skubėjau namo nes jau buvo 20:00, bet tuo pačiu ir valgyt jau labai norėjau… Bet nenusiverčiau! Tiesa, nepaisant to, kad Švedijoj vos ne kasdien minu dviratį jau nuo 2007 metų, vis dar nemoku važiuot be rankų, ir nuo vairo drįstu atitraukt tik dešiniąją (gi kairė svarbesnė)… Be rankų tik sapnuose važinėju ir vis būna mintis, o tai kaip dabar atgal tas rankas prie vairo nutiest?
• Kalbant apie dviračius, tai išklibo mano mielojo Mingo pedalai, kas reiškia klypt-klypt girgžt-girgžt kiekvienam apsisukime, pradeda erzint. Gal reiks kokį naujesnį metalinį žirgą susirast? (: Vasara turėtų būt geras laikas tam, kadangi visi erasmus išvažiuoja ir atsikrato savo transporto priemonių, tai gal bus neblogas pasirinkimas. Woosh. Mingo 2, Turbo X! ((:
• Mano nuostabusis ofiso augaliukas “Happy Bean” visai nugeltonavo, lapų galiukai pajuodo, kiti apskritai nukrito, ir atrodo ne-kaip. Tai tris žalias šakeles nulaužiau, sumerkiau į vandenį, pradėsiu iš naujo (: Įtariu kad tiesiog vazonėlis jau per mažas pasidarė. Aišku, normalus žmogus gal persodintų visą augalą, bet aš, panelė “sodininkė” pagalvojau, kad paprasčiau į tą patį puodą mažiukus sukišt… Apsimetu, kad matyt tokia normali šio augalo gyvavimo trukmė… Užteks kankint (:
• Tęsiant apie sodininkystės džiaugsmus, tai pagaliau pribrendom ir nusipirkom virtuvės palangei pailgą cinkuotą vazoną prieskoniams and stuff. Jau auga bazilikai, čiobreliai ir kalendra. Ką turėjau tą pasėjau, neišdygo tik meirūno lysvė, nors galiu prisiekt – vakar įžiūrėjau ten naują mikrodaigelį, tai gal ir bus! Pats aukščiausias sodininkavimo lygis bus jei įvaldysim dar ir balkoną – viena bendradarbė sugeba ir salotų ir morkų visokių užsiaugint, tai kuom aš prastesnė?

Vakar “nuėmiau” pirmą derlių – nuskyniau 8 baziliko lapelius ir paslėpiau karštuose sumuštiniuose, mmm (: Nuotrauka jau tampa šiek tiek neatitinkanti tikrovės, nes auga viskas ne dienom, o valandom!

• Aišku, balkone bent kolkas kažkaip nedrąsu sodint, maža ką, gal ims ir užsnigs vėl? Žinau, Lietuvoj irgi snigo, bet tik kai savo akim pamatai gegužės mėnesio pūgą tik tada ir sureaguoji kaip reikiant (:

(“pavogiau” iš Brangiojo, printscreen nuo feisbuko, hah)

• Kurybinės kančios rašant savo pirmąjį tikrą mokslinį straipsnį (jaunystės kūryba Lietuvos fizikų žurnalui nesiskaito) – pagaliau! Ir pagaliau būsiu pirma autorių saraše (reik dviejų straipsnių kur aš pirma arba antra, kad apsigint pusę doktorantūros)! Norim kad priimtų į Journal of Applied Physics, tai čia tipo kietai, jeigu ką (: Tik labai jau sunkiai į priekį stumiuosi, reik aprašyt TEM paveiksliukus, tai pajaučiau kad žodyno tam trūksta. Na, bet kaip nors! Vienas netikėtas džiaugsmas – kadangi prireikė tuos visus paveiksliukus klijuot į vieną, stumdyt, skales perpiešinėt ir panašiai, gavau į darbinį kompą Photoshop CS5 licenziją, pirmą kartą legaliu naudojuosi gyvenime (gėda, žinau, bet gi brangus, o man dažnai nereikia). Šakės, kaip daug visko pasikeitę… O ir šiaip aš jau beveik pripratus prie nemokamo Paint.NET, tai dabar viską vos ne iš naujo tenka. Bet tai vaje kaip smagu! Taip ir niežti nagus ne rašyt o kokį meną daryt (žr. daržo nuotraukas). Procrastination visu pajėgumu.
• Per Velykas Švedijoj laisvadienių gaunasi nuo ketvirtadienio iki pirmadienio – kalnas! Ta proga jau atidarėm nakvynės palapinėje sezoną, labai romantiškai su Brangiuoju nužygiavom į absoliučiai middle of nowhere esančią pelkę/buvusią aviacijos šaudynių pratybų vietą, kur artimiausias autobusas – už 10 km ir savaitgaliais važiuoja kartą į dieną ir visą naktį klausėm per miegus pempių, gervių o svarbiausiai – tetervinų skleidžiamų garsų. ŠAKĖS kaip jėga buvo. O diena miške tylu tylu, kai palygini kas ten naktį dedasi, vaje. Aišku tie +2° gal ir nebuvo labai laikas pradėt nakvot miške… Bet užsitempus vilnonę kepurę ant nosies buvo visai pakenčiama. Žiūroną dar kart išbandėm, matėm kaip tetervinai viens prieš kitą uodegas išpūtę šokinėjo, vai vai.

Nuotrauka, kur daug vaizdo – maksimaliai su mano 20x fotiko zoomu pritraukta (: labai įsižiūrėję galit pamatyt keturis taškučius – va ten yra tie paukščiukai ((: Iš viso kokių dvylika suskaičiavom. Keisčiausiai atrodė vienišas tupintis liaunam medely, labai jau netiko jam ant šakos būt, daug gražiau šie paukščiai atrodo ant žemės. Daugiau visokių nuotraukų: pirma diena, antra diena

• Grįžau augint bandinių ir daryt eksperimentų į senąjį didįjį Ragnarök, my good old friend! Jessie šiuo metu okupuotą žmonių auginančių visokius ten bismuto oksidus, tai mano nitridams ten ne vieta, deguonis tfu tfu tfu, blogis (: Tai va, dabar senai pamiršti seni gliukai, nauji “know-how”, vaje kiek adrenalino (: šiandien vieną bandinį pamečiau (blogai pritvirtinau bet pastebėjau kad kabaliuoja jau kai valandą laiko kaitinau, tai teko atvėsint, o po to kol ištraukinėjau tai ir prapuolė safyro gabaliukas), bet vieną šiaip ne taip pavyko užaugint, tikiuos sėkmingai. Labai pasimiršta įgūdžiai per 2-3 metus, šakės, tai gerai kad yra kolegų instrukcijos ant sienos pakabintos…
• Tai va, žygiuoju atgal į laboratoriją, paruošiu bandinį rytojui ir sąžinės graužimui prigriebus porą mokslinių straipsnių apie panašius dalykus, tam atvejui, jei prieš miegą kils įkvėpimas ir bus jėgų skaityt ne science-fiction (šiuo metu braunuosi per 1000 lapų Neal Stephenson “Anathem” – cyberpunk, kvantinė mechanika ir filosofija viename!) ir tada jau keliausiu namo (: Kaip smagu kad nebetemsta anksti, bet vis dar negaliu priprast ir laike nebesigaudau!

Jei iki čia perskaitė kas nors, tai džiugu ((: ačiū už dėmesį, gero vakaro ir laukite tęsinio…

Mūsų pirmasis Tiramisu

Na va, net vasaris neatėjo, o jau rašau pirmą šių metų įrašą ((: Šaunuolė aš! Pradėsiu metus saldžiai.. Tai arba mums gerai bus, arba dantisas džiaugsis daug darbo gavęs, bus matyt.

Ogi sugalvojom tamsų šeštadienio vakarą su Brangiuoju pasilepint Tiramisu. Namie gamintą esu ragavus tik vieną kartą, kaip gaminamas teoriškai žinojom, žodžiu piece of cake. Ir gi tikrai buvo lengva, greita ir baisiai skanu. Rekomenduoju!

Aišku, padarius vieną nuotrauką išsikrovė fotoginklo elementai, bet tai negi dabar bėgsi kraut, kai toks skanumas ant stalo…

Tiesa, panaršę interneto platybes supratom, kad recepto variacijų – milijonai. Vieni deda tik trynius, kiti ir baltymus, vienur pila alkoholio į kremą, kitur ne. Vieni sumaišo ir viskas, kiti dar bliūdą į karštą vandenį įmerkę maišo kol tirštės, ir tt. Proporcijos kremo su sausainiais irgi skiriasi, vienur 6 sausaniai, kitur tokiam pačiam kiekiui 12 (: Pasiblaškėm, pasiblaškėm ir išsirinkom paprastą maksimalistinį variantą su viskuo – ir su baltymais, ir su alkoholiu, ir su daug sausainių, o kaitint patingėjom, tai tiesiog viską sumaišėm ir užpylėm. Sustingo, viskas gerai buvo, dubenėlius net išlaižėm iš to skanumo (: Nėra pigus desertas, bet verta kartais pasilepinti.

Na gerai, be tolesnių gražbyliavimų, reikės va ko:

250g Maskarponės (kažkur perskaičiau, kad galima pakeisti varškės kremu+plakama grietinėle, bet nebandžiau)
2 kiaušiniai
2 šaukštai cukraus pudros (arba kokie 4 paprasto cukraus, bet su pudra geriau)
~12 “Savoiardi” sausainių – konsistencija, kaip biški padžiūvusio labai saldaus biskvito, tai iš bėdos turbūt galima pakeist arba savo keptu, arba kur būna pirkt pertepimui paruošti (:
1,5-2 dl šaltos stiprios kavos
2-3 šaukštai alkoholio (originale Amaretas arba Marsala vynas, mes naudojom Bailey’s – super puper tiko)
(nebe)Slaptas ingredientas – Rigas Balsams
Papuošimui – kakava

1. Užplikyt stiprios kavos ir atšaldyt, perpilt į kokią sriubinę lėkštę
2. Trynius išplakt su cukrum iki kreminės konsistencijos
3. Baltymus išplakt iki standumo
4. Maskarponę išsukt su alkoholiu iki vientisos konsistencijos (iš pradžiu išsigandom, kad sutraukė, bet po to viskas vėl gražiai pasiskirstė)
5. Trynius ramiai permaišyt su maskarpone, ir po to atsargiai sudėt plaktus baltymus ir dar ramiai pamaišyt. Kiek skaičiau – svarbiausia nepersistengt stipriai makaluojant nes po to gali nesustingt.
6. Nebūtinai, bet mums patiko: Į kavą šliūkštėlt truputį Rigas Balsams, kiekis pagal skonį. Mes kokių 30ml gal pilstelėjom, vis paragaudami ar ne per daug.
7. Na, o dabar – įdomiausia dalis – sukompiliavimas (: Mes darėm į mažus vienos porcijos dubenėlius, bet galima ir vieną didelį indą daryt. Tiesiog pagalvojom kad gražiau bus, jei nereiks šaukštu iš bendro pasemt, viskas išsimakaluotų.
   Sausainius (jei maži dubenėliai, laužt per pusę, kad tilptų) 1-2 sekundem pamerkt dugnu į kavą. Labai greit prisigeria skysčio tie sausainiai ir pradeda byrėt, taip kad neužsisvajokit šitam žingsny. Pamirkytus sausainius dėt vienu sluoksniu į pasirinkto indo dugną, tada padengti kremu, vėl sausainiai, vėl kremas. Mes darėm dviejų sluoksnių, nežinau, turbūt galima ir toliau tęsti, jei reik.
8. Slepiam Tiramisu šaldytuve kokiai valandai-dviem
9. Prieš pat patiekiant viršų per sietą nubarstom kakava.

Seilės varvėjo, ranka drebėjo, kakavos gumuliukų pribyrėjo (:

Vat ir viskas! Mums iš tokio kiekio gavosi trys maži vienos porcijos dubenėliai plius vienas kiek didesnis dubenėlis, tai sumoj kokios 5 porcijos. Recepte buvo parašyta kad čia tik 3, bet kad labai jau sotu, tai užteko ir po mažesnį kiekį (: O jau gardumas… burnoje tirpo. M-m!

Duona duonytė

Atsibodo pirktinė! Ir šiaip, Lietuvos skonio pasiilgom (: Taigi, pribrendo momentas patiems pabandyt namie išsikept ruginės duonos. Ta-daam!

Pagooglinau, radau įžymiojo Giedriaus detalius aprašymus kaip gi namie tikro raugo užsiraugt ir ką po to su juo veikt. Vajetau, kokis ten mokslas, mielės kovoja su bakterijom, tai burbuliuoja tai bliūkšta, kartais smirda, kartais ne, reik nuolat maitint… Oho (: bet kai pagalvoji, gi tikrai – gyvas daiktas tai čia tau ne iš miltelių kažiką susimakaluot.

Pirmi kepaliukai: vienas su kmynais, kitas su šaltalankio uogom – parduotuvėje ragavau kažkokios ten super-puper ekologiškos duonos su džiovintais šaltalankiais, patiko skonis, gaila kad radau tik šaldytų uogų pirkt bet vistiek galvoju pabandysiu, o gal? (: Du stiklainiukai raugo ateinančioms kartoms – kaip tik radom ir švediškam žurnale straipsniuką, skiriasi šiek tiek vandens ir miltų santykis, kaip dažnai maitint, ir pan. Bet šiaip abu raugai atrodo ir kvepia vienodai įtartinai ((:

Tiesą sakant tai čia ne pirmas-pirmas bandymas namie duoną kept. Prieš porą metų bandėm, bet tada kažkokias matyt neteisingas instrukcijas susiradom, kurios liepė kepalą miltuose apvoliot, ko pasekoje iškepta duona buvo maždaug akmens minkštumo su neįkandama pluta, o viduj jau tokia tanki tanki, kad turbūt tiktų vakuminės sistemos sandarinimui ((: Tai po to karto bais’ nusivylėm, išsigandom ir ilgai nieko daryt nebandėm. O be to, raugą raugt gyvenant studentų bendrabutyje kažkaip buvo keista, nenorėjom kad smirdėtų kam nors ir pan.

Na tai va. Pagal instrukcijas buvo parašyta kad sudėjus tešlą į formą reik laukt kol iškils dvigubai, ir tada kept. Laukėm, laukėm… Vietoj poros valandų vos ne parą laiko, bet kažkaip taip jau daug nepakilo. Gal dėl to, kad naudojom vien rupius ruginius miltus?

Kairėje – dublis numeris vienas, dešinėje – dublis numeris du.

Nepaisant to, iškepę ir klusniai palaikę drėgnam rankšluosty ir kantriai ataušinę kai paragavom tai širdelės apsalo. Ska-nu-mė-lis!

Kai jau  beveik visą suvalgėm (užtrukom apie savaitę), jau drąsiau užmaišėm antrą tešlą, šį kartą 50/50 rupūs su smulkiais ruginiais miltais. Neiškilo visiškai bet skoniu ir tekstūra nugalėjo pirmąją – tokia drėgna, minkšta, a-tata.. Sekantį kartą tiesiog daugiau tešlos padarysim, žiūrėsim kas bus.

Hm.. Ir ką gi aš tuo visu norėjau pasakyt? Pati nežinau. Gal tiesiog, kad namie kepti duoną yra jėga ir visi turėtų išbandyt. Mes užsikabliavom (: Kur gauti salyklo ir kodėl jo reikia? Užmaišėm dar vieną naują raugą su skysčiu nuo graikiško Feta sūrio. O dar matėm kad galima obuolį į raugą tarkuot, kas bus tada? Jau kaip tik link namų keliauja nauja knyga apie duonas su raugu (švediška, parašė kažkoks orientacininkas-bėgikas-slidininkas laisvalaikiu kepantis duoną ir rašantis apie tai blog’ą. pamanykit tik, pasirodo čia jie irgi žino raugą!), tai reiks visokių išbandyt. Aš tai noriu plikytos. Ir tos kaip kur parduotuvėje ragavau (sudėtyje apart kitų keistų dalykų yra ir žirnių miltų, hm). Ir ciabatos. Ir, ir! (:

Gėris.

Metų pirkinys – koldūninė

Kaip ir pratęsimas kalėdinių memuarų nes pamiršau pasigirt labai puikiu pirkiniu, heh (: Ar pamenat tą senobinį sovietinį baisų geležinį koldūnų gaminimo rakandą? Jie dar egzistuoja! ((:

Paklojam-sudėliojam-paklojam-pakočiojam-iškratom. Vienas seansas = 37 vnt koldūnų

Jau senai svaigau kad reik iš mamos atimt ir parsitempt į Švediją ir daryt didmeninę koldūnų gamybą namie (gi skanu), bet paaiškėjo kad a) kažkur metams bėgant namie turėta kopija prapuolė; b) mama irgi labai suinteresuota ją vėl naudot. Na, ką padarysi. BET! Išgirdom gandą kad šitą rakandą Kalvarijų turguje įmanoma rast… Yay!

Ta proga vieną šaltą ir visai nesimpatišką savo kalėdinių atostogų dieną nusprendėm paaukot šiam žygiui. Ir ne veltui. Pirma vos neišdūrė kažkoks pakrašty įsikūręs dėdė su sendaikčiais, norėjo tokią baisią aplipusią už 20lt prakišt. Gerai kad mums dviejų reikėjo, tai nesusigundėm ir toliau paėję gavom visiškai naujas į popierių suvyniotas ir net su dėžutėmis po 15 lt berods (: Made in Ukraine, ne šiaip. Turbo.

Šiaip tai stebuklinga vieta tas turgus. Senai besilankiau, tai jetau, pasirodo nereik į jokias egzotiškas šalis važiuot kad keistų daiktų pas prekeivius pamatyt (: totali atrakcija, visiems rekomenduoju! Pas mus čia Švedijoj tokio tipo turgaus fenomeno man atrodo iš vis nėra… Na, būna daržovių turgūs ir sendaikčių, bet niekada nebūna viskas iš karto plius dar belekiek viso kito. Nesupranta jie, ką praranda (: Kai grįšim į Lietuvą gyvent tai eisiu ir eisiu, smagu.

Tai va. Koldūninę išbandėm, galiu patvirtint kad veikia. Kolkas vis dar esam optimizavimo procese – bandėm dvi tešlas (viena su kiaušu, kitą be), bet aš taip ir neapsisprendžiau kuri man skaniau. Tiesa, priminimas sau ateičiai – kitą kartą kai šaldysim, tai geriau iškart į maišiukus nesumest, nes po to išsitrauki tokį vieną didelį luitą mega-koldūną… Reiks pabert į kameros stalčių ir sufasuot kai jau bus sušalę. Gyveni žmogus ir mokaisi [:

Tuoj jie papuls į puodą, niam niam.

Beje, kadrai daryti NAUJU FOTO GINKLU, bet apie jį gal kitą savaitę, jei bus laiko (: vis dar nėra kada dorai pasidžiaugt ir tiksliai išsinagrinėt ant kiek naglesnis už seną modelį. To be continued!

Gero sniegingai giedro savaitgalio visiems!

Kosminių kalėdų visiems!

Ir iki susitikimo 2010 (:

Panašu kad ir toliau būsiu baisiai užsiėmus MOKSLU tai deja kentės įrašų dažnis…  Na bet kaip nors, nepraraskime vilties!

Imbierinė skraidanti lėkštė. Mūsų (dabar jau buvę) koridoriaus kaimynai turbūt visai išprotėjo, kad sutiko su tokiu genialiu mano pasiūlymu ((: Net praeitų metų piratų laivą ir lobių salą perspjovėm, tikrai taip! O šiaip ne taip jau ir sudėtinga… Sunkiausios dalys yra apvalaini gaubtai, kurie  buvo kepami apdengus tešla keramikinius bliūdukus…  “Know how!”. Architekto pareigas labai puikiai jau antri metai iš eilės atliko mano Brangusis. Man tai bepigu – sugalvojau nesąmonę, o kaip ją padaryt tai jau jūs galvokit ((:

Viršutinį gaubtą po to šiaip taip išlaisvinom (beveik be nuostolių), o apatinį palikom su visu indu viduj – nes labai jau nesinorėjo sulaužyt, o be to taip gal tvirčiau (: po to jau vieni juokai – 6 trikampiukai, pora pertvarų viduj ir ta-dam! ((: Jeigu ką, tai ten po dešine dar kažkoks mini vulkanas iš sulūžusio gaubto (pirmas bandymas)

Yours truly sukurta “lava” iš išsilydžiusio cukraus. Baisiai savim didžiuojuosi

Į pabaigą tiek nupušom kad net imbierinę Švediją okupuotą ateivių nepabūgom atvaizduot. Tešlą chirurginiu tikslumu pjaustė būsimas anestiozologas, o aš biški sužibėjau kai iš karamelės “E.T.” griaučius ant nugaros nupiešiau kad kokia galūnė nenukristų.

Jau kitais metais tai nežinau kokį imbierinį statinį reiktų statyt, kad perspjaut šį šedevrą ((: Aš savo vaizduotės viršūnę jau kaip ir pasiekiau. Daugiau nuotraukų – čia.

Na bet kad dar chaotiškesnis paskutinis 209 metų įrašas būtų:

Vakar fotografavau moksliniais tikslais savo bandinių laikiklius, bet tik šiandien supratau kad jie man kažkaip kalėdiškai atrodo, nors imk ir ant eglutės kabink ((: Juk jei su mokslu metus pabaigiu, tai kiti metai moksliški ir bus, ane? Va kaip gerai.

Taigi, dar kartą – visiems gerų švenčių, o kurie turi pageidavimų susitikt gyvai – tėvynę lankysiu gruodžio 21 – sausio 7 intervale (: Lietuviškas telefono numeris tam intervale veiks! Iki!

Mmm, paj… Pampkin paj!

Kadangi moliūgų pyragą valgiau tik vieną kartą gyvenime, tai šis pyragas yra skaniausias pasaulyje (: Receptą gavau iš kaimyno amerikono, kuris paprašė, kad mama atsiųstų močiutės instrukcijas. Afigienai. Taip kad čia 100% tikras daiktas, ne juokai.

Vargšas, dar ir visas proporcijas perskaičiavo iš kvailų uncijų ir puodelių į žmoniškus gramus ir decilitrus ((: ale ot geras kaimynas pasitaikė, ne kitaip.

Shiny interpretacija:

Įdaras:

• 200 g Philadelphia sūrio/kremo
• 0,5 l moliūgų tyrės (naudojau blenderį)
• 2 dl cukraus
• 0,5 šaukštelio druskos (na, iš tikro tai netyčia daugiau įsibėrė, bet gi mizeris)
• 1 kiaušinis + du tryniai, išplakti su šakute iki vientisos masės
• 2,5 dl grietinėlės (tiek buvo indukyje, tai visą ir supyliau)
• 50 g sviesto, ištirpinti
• 1,5 šaukštelio vanilinio cukraus
• 0,5 šaukštelio cinamono

Tešla: atkreipti dėmesį, kad originaliam recepte tešlos yra dviguba porcija (: Taip yra todėl, kad kaimyno močiutė dažniausiai kepdavo du pyragus iš karto – vieną su moliūgais, kitą su pekano riešutais, tai tešlos daug ir darydavo dėl to. Va tokia tat istorija.

• 3 dl miltų
• 0,5 šauktštelio kepimo miltelių
• truputį druskos
• 1,5 šaukštelio cukraus
• ~140 g sviesto (Reikėjo dėt margariną + sviestą, bet kadangi margarino šiaip neperku, o jis pas mus parduotuvėje tik 1 kg pakuotėmis, tai dėjau tik sviestą)
• 0,5 dl šalto šalto vandens

Procedūra:

Sumaišom moliūgus su Philadelphia, sudedam cukrų ir druską, kiaušus, grietinėlę, atvėsųsį tirpintą sviestą. Intensyviai maišom kol viskas tarpusavyje gražiai pasiskirsto. Suberiami prieskoniai ir dar kartą gerai išmaišoma. Gaunasi didelis bliūdas gana skystos masės, taip ir turi būt.

Įjungiam orkaitę ir įkaitinam iki 175°C. Pirštais sutrinam sviestą (arba sviestą ir margariną) su miltais, įpilam vandens ir suformuojam tešlą. Per ilgai jos minkyt nepatartina. Tada paimam pyrago formą (naudojau ~27cm skersmens stiklinį apvalų indą su kraštais). Kuo aukštesnis kraštas tuo geriau. Joje išklojam tešlą, suformuojam kuo aukštesnius kraštus, dugną keliose vietose pabaksnojam šakute. Dedam į orkaitę ir kepam ~10 minučių, kol pradės truputį keist spalvą. Amerikojo močiutės recepte siūloma apdengt foliją, nežinau, gal jos orkaitė buvo kitokia, bet aš 5 min su folija pakepiau, nieko nevyko, tai nudengiau, ir viskas buvo gerai.

Tada kai jau tešla aprudavo, ją ištraukiam iš orkaitės ir atsargiai supilam visą moliūgų įdaro masę. Man vos tilpo, beveik per kraštus liejosi, kitą kartą gal visdėlto apsiribosiu tik 2 dl grietinėlės ir stengsiuos aukštesnius kraštus suformuoti (:

Siūloma kept 50 minučių, bet mes kepėm kokios pusantros valandos, nes vis labai skystas tas pyragas atrodė pajudinus. Gal dėl to kad daugiau įdaro, o ir šiaip kaip sakiau, orkaitės gal Amerikoj kitokios, kas jas žino (: Į pabaigą pridengėm folija, kad viršus nesuskurstų.

Kai jau nusprendėm, kad iškepė, ištraukėm iš orkaitės, leidom truputį pravėst ir puolėm ragaut. Niam niam! Amerikojas sakė kad skonis tikrai toks koks ir turi būt, beveik susigraudino, kad pyragas “kaip namie” (: eh. Bet tai reiškia Great success!

Kitą dieną pastebėjom, kad nors pyragas buvo nuostabiai skanus pirmą dieną, bet per naktį pabuvęs šaldytuve tapo aplamai dangiško kreminio skonio, tirpo burnoj, jautėsi moliūgų skonis, cinamonas iš vis jėga, na nu tiesiog pasakų pasaka (: Todėl labai rekomenduoju kept dieną prieš tai, kai planuojat smaguriaut.

Skanaus!