Metų pirkinys – koldūninė

Kaip ir pratęsimas kalėdinių memuarų nes pamiršau pasigirt labai puikiu pirkiniu, heh (: Ar pamenat tą senobinį sovietinį baisų geležinį koldūnų gaminimo rakandą? Jie dar egzistuoja! ((:

Paklojam-sudėliojam-paklojam-pakočiojam-iškratom. Vienas seansas = 37 vnt koldūnų

Jau senai svaigau kad reik iš mamos atimt ir parsitempt į Švediją ir daryt didmeninę koldūnų gamybą namie (gi skanu), bet paaiškėjo kad a) kažkur metams bėgant namie turėta kopija prapuolė; b) mama irgi labai suinteresuota ją vėl naudot. Na, ką padarysi. BET! Išgirdom gandą kad šitą rakandą Kalvarijų turguje įmanoma rast… Yay!

Ta proga vieną šaltą ir visai nesimpatišką savo kalėdinių atostogų dieną nusprendėm paaukot šiam žygiui. Ir ne veltui. Pirma vos neišdūrė kažkoks pakrašty įsikūręs dėdė su sendaikčiais, norėjo tokią baisią aplipusią už 20lt prakišt. Gerai kad mums dviejų reikėjo, tai nesusigundėm ir toliau paėję gavom visiškai naujas į popierių suvyniotas ir net su dėžutėmis po 15 lt berods (: Made in Ukraine, ne šiaip. Turbo.

Šiaip tai stebuklinga vieta tas turgus. Senai besilankiau, tai jetau, pasirodo nereik į jokias egzotiškas šalis važiuot kad keistų daiktų pas prekeivius pamatyt (: totali atrakcija, visiems rekomenduoju! Pas mus čia Švedijoj tokio tipo turgaus fenomeno man atrodo iš vis nėra… Na, būna daržovių turgūs ir sendaikčių, bet niekada nebūna viskas iš karto plius dar belekiek viso kito. Nesupranta jie, ką praranda (: Kai grįšim į Lietuvą gyvent tai eisiu ir eisiu, smagu.

Tai va. Koldūninę išbandėm, galiu patvirtint kad veikia. Kolkas vis dar esam optimizavimo procese – bandėm dvi tešlas (viena su kiaušu, kitą be), bet aš taip ir neapsisprendžiau kuri man skaniau. Tiesa, priminimas sau ateičiai – kitą kartą kai šaldysim, tai geriau iškart į maišiukus nesumest, nes po to išsitrauki tokį vieną didelį luitą mega-koldūną… Reiks pabert į kameros stalčių ir sufasuot kai jau bus sušalę. Gyveni žmogus ir mokaisi [:

Tuoj jie papuls į puodą, niam niam.

Beje, kadrai daryti NAUJU FOTO GINKLU, bet apie jį gal kitą savaitę, jei bus laiko (: vis dar nėra kada dorai pasidžiaugt ir tiksliai išsinagrinėt ant kiek naglesnis už seną modelį. To be continued!

Gero sniegingai giedro savaitgalio visiems!

Advertisements

Kosminių kalėdų visiems!

Ir iki susitikimo 2010 (:

Panašu kad ir toliau būsiu baisiai užsiėmus MOKSLU tai deja kentės įrašų dažnis…  Na bet kaip nors, nepraraskime vilties!

Imbierinė skraidanti lėkštė. Mūsų (dabar jau buvę) koridoriaus kaimynai turbūt visai išprotėjo, kad sutiko su tokiu genialiu mano pasiūlymu ((: Net praeitų metų piratų laivą ir lobių salą perspjovėm, tikrai taip! O šiaip ne taip jau ir sudėtinga… Sunkiausios dalys yra apvalaini gaubtai, kurie  buvo kepami apdengus tešla keramikinius bliūdukus…  “Know how!”. Architekto pareigas labai puikiai jau antri metai iš eilės atliko mano Brangusis. Man tai bepigu – sugalvojau nesąmonę, o kaip ją padaryt tai jau jūs galvokit ((:

Viršutinį gaubtą po to šiaip taip išlaisvinom (beveik be nuostolių), o apatinį palikom su visu indu viduj – nes labai jau nesinorėjo sulaužyt, o be to taip gal tvirčiau (: po to jau vieni juokai – 6 trikampiukai, pora pertvarų viduj ir ta-dam! ((: Jeigu ką, tai ten po dešine dar kažkoks mini vulkanas iš sulūžusio gaubto (pirmas bandymas)

Yours truly sukurta “lava” iš išsilydžiusio cukraus. Baisiai savim didžiuojuosi

Į pabaigą tiek nupušom kad net imbierinę Švediją okupuotą ateivių nepabūgom atvaizduot. Tešlą chirurginiu tikslumu pjaustė būsimas anestiozologas, o aš biški sužibėjau kai iš karamelės “E.T.” griaučius ant nugaros nupiešiau kad kokia galūnė nenukristų.

Jau kitais metais tai nežinau kokį imbierinį statinį reiktų statyt, kad perspjaut šį šedevrą ((: Aš savo vaizduotės viršūnę jau kaip ir pasiekiau. Daugiau nuotraukų – čia.

Na bet kad dar chaotiškesnis paskutinis 209 metų įrašas būtų:

Vakar fotografavau moksliniais tikslais savo bandinių laikiklius, bet tik šiandien supratau kad jie man kažkaip kalėdiškai atrodo, nors imk ir ant eglutės kabink ((: Juk jei su mokslu metus pabaigiu, tai kiti metai moksliški ir bus, ane? Va kaip gerai.

Taigi, dar kartą – visiems gerų švenčių, o kurie turi pageidavimų susitikt gyvai – tėvynę lankysiu gruodžio 21 – sausio 7 intervale (: Lietuviškas telefono numeris tam intervale veiks! Iki!

Mmm, paj… Pampkin paj!

Kadangi moliūgų pyragą valgiau tik vieną kartą gyvenime, tai šis pyragas yra skaniausias pasaulyje (: Receptą gavau iš kaimyno amerikono, kuris paprašė, kad mama atsiųstų močiutės instrukcijas. Afigienai. Taip kad čia 100% tikras daiktas, ne juokai.

Vargšas, dar ir visas proporcijas perskaičiavo iš kvailų uncijų ir puodelių į žmoniškus gramus ir decilitrus ((: ale ot geras kaimynas pasitaikė, ne kitaip.

Shiny interpretacija:

Įdaras:

  • 200 g Philadelphia sūrio/kremo
  • 0,5 l moliūgų tyrės (naudojau blenderį)
  • 2 dl cukraus
  • 0,5 šaukštelio druskos (na, iš tikro tai netyčia daugiau įsibėrė, bet gi mizeris)
  • 1 kiaušinis + du tryniai, išplakti su šakute iki vientisos masės
  • 2,5 dl grietinėlės (tiek buvo indukyje, tai visą ir supyliau)
  • 50 g sviesto, ištirpinti
  • 1,5 šaukštelio vanilinio cukraus
  • 0,5 šaukštelio cinamono

Tešla: atkreipti dėmesį, kad originaliam recepte tešlos yra dviguba porcija (: Taip yra todėl, kad kaimyno močiutė dažniausiai kepdavo du pyragus iš karto – vieną su moliūgais, kitą su pekano riešutais, tai tešlos daug ir darydavo dėl to. Va tokia tat istorija.

  • 3 dl miltų
  • 0,5 šauktštelio kepimo miltelių
  • truputį druskos
  • 1,5 šaukštelio cukraus
  • ~140 g sviesto (Reikėjo dėt margariną + sviestą, bet kadangi margarino šiaip neperku, o jis pas mus parduotuvėje tik 1 kg pakuotėmis, tai dėjau tik sviestą)
  • 0,5 dl šalto šalto vandens

Procedūra:

Sumaišom moliūgus su Philadelphia, sudedam cukrų ir druską, kiaušus, grietinėlę, atvėsųsį tirpintą sviestą. Intensyviai maišom kol viskas tarpusavyje gražiai pasiskirsto. Suberiami prieskoniai ir dar kartą gerai išmaišoma. Gaunasi didelis bliūdas gana skystos masės, taip ir turi būt.

Įjungiam orkaitę ir įkaitinam iki 175°C. Pirštais sutrinam sviestą (arba sviestą ir margariną) su miltais, įpilam vandens ir suformuojam tešlą. Per ilgai jos minkyt nepatartina. Tada paimam pyrago formą (naudojau ~27cm skersmens stiklinį apvalų indą su kraštais). Kuo aukštesnis kraštas tuo geriau. Joje išklojam tešlą, suformuojam kuo aukštesnius kraštus, dugną keliose vietose pabaksnojam šakute. Dedam į orkaitę ir kepam ~10 minučių, kol pradės truputį keist spalvą. Amerikojo močiutės recepte siūloma apdengt foliją, nežinau, gal jos orkaitė buvo kitokia, bet aš 5 min su folija pakepiau, nieko nevyko, tai nudengiau, ir viskas buvo gerai.

Tada kai jau tešla aprudavo, ją ištraukiam iš orkaitės ir atsargiai supilam visą moliūgų įdaro masę. Man vos tilpo, beveik per kraštus liejosi, kitą kartą gal visdėlto apsiribosiu tik 2 dl grietinėlės ir stengsiuos aukštesnius kraštus suformuoti (:

Siūloma kept 50 minučių, bet mes kepėm kokios pusantros valandos, nes vis labai skystas tas pyragas atrodė pajudinus. Gal dėl to kad daugiau įdaro, o ir šiaip kaip sakiau, orkaitės gal Amerikoj kitokios, kas jas žino (: Į pabaigą pridengėm folija, kad viršus nesuskurstų.

Kai jau nusprendėm, kad iškepė, ištraukėm iš orkaitės, leidom truputį pravėst ir puolėm ragaut. Niam niam! Amerikojas sakė kad skonis tikrai toks koks ir turi būt, beveik susigraudino, kad pyragas “kaip namie” (: eh. Bet tai reiškia Great success!

Kitą dieną pastebėjom, kad nors pyragas buvo nuostabiai skanus pirmą dieną, bet per naktį pabuvęs šaldytuve tapo aplamai dangiško kreminio skonio, tirpo burnoj, jautėsi moliūgų skonis, cinamonas iš vis jėga, na nu tiesiog pasakų pasaka (: Todėl labai rekomenduoju kept dieną prieš tai, kai planuojat smaguriaut.

Skanaus!

Apple fiesta

(Vat ir ne apie iPhone. Jau prisižiūrėjau kaip čia vietiniai visi prisipirkę, susėda ratu ir rodo vieni kitiems kokių programų ar žaidimų parsisiuntė. Ot tai džiaugsmas. Anksčiau tokie tamagochi žaisliukai buvo, pamenat?)

Nors vis daugiau asabų piktinasi mano kulinariniais potyriais, bet aš nepasiduosiu ir vistiek rašysiu! Cha! Ir ne jokia aš ne namų šeimininkė, aš tik pavalgyt mėgstu [:

Vienas tautietis užmatė labai puikų apleistą sodą susidedantį iš 4-5 vis dar puikius obuolius priderančių obelų. Su sąlyga, kad minėtas tautietis vasarą įsigijo ir keturratę transporto priemonę, tai sekmadienį prilipom pilna mašina žmonių apsirūpinusių maišais, krepšiais ir dėžemis ir išlekėm apžiūrėt kas ten kaip.

O obuoliai tai kuo puikiausi, kuo saldžiausi, senai tokių skanių valgius bebuvau. Beveik nekirmeliuoti, neapdaužyti ir labai ilgai nepūva. Woo-hoo! Aišku, kyla lengvas įtarimas apie tam sode per kokius nors ilgus šimtmečius prisikaupiusias trąšas ir pesticidus, bet gali būti kad tiesiog gera žemė ir gera rūšis pasitaikė (: Biški tik savotiškas jausmas buvo juos rinkt, nes ten prie kažkokio dviračių tako, tai labai jau keistai į mus visi pravažiuojantys žiūrėjo. Truputį pasijaučiau kaip tikrų tikriausia imigrantė..

Tai va. Parsitempėm namo du milžiniškus maišus, mano akimis tai maždaug apie 15 kg ten tikrai buvo. Kaip sakant, “neturėjo žmogus vargo, nusipirko ožką” ((: Sekmadienį padarėm pradinį atrūšiavimą į grupes “gražūs” ir “daužti”, po to daužtus dar kartą paskirstėm “daužti pratrūkę” ir “daužti bet nelabai”.

Po to prasidėjo visi smagumai. Rašymo momentu, jau prisivirėm 1. obuolienės, 2.-3. Brangusis iškepė du obuolių pyragus, šiandien pietums 4. vištiena su obuoliais, o dar kadangi faršas papigiai buvo tai vakare kažkokius ten 5. navatnus kotletukus gaminsim.. irgi su obuoliais ((: Ir čia net daužtų maišas nepasibaigs! OMG ((: Kolkas viskas buvo labai skanu ir labai gerai. Bet vistiek neramu, kad obuoliai spės visiškai įgrįst ir atsibost greičiau negu juos suvalgysim. Nes kad ir skirtingomis formomis juos kolkas vartojam, bet tai vistiek tas pats skonis atsikartoja..

Vakar mama dar genialų dalyką patarė, gi galima sudžiovint! Tai va kai jau nebegalėsim žiūrėt į tuos raudonus vaisius, o išmest vis dar bus gaila, tai vyks dar vienas mega-projektas (:  Uuu..

Misija “Balandėliai”

Žiūriu, ko tais mane patraukė ant grandiozinių projektų. Tai obuolienė, tai vėl kažkas. O kadangi praitą savaitę lyg tyčia kopūstai ir faršas buvo pigiau vietiniam Hemkope (o pro akcijinį maistą man lkaip žinia abai sunku praeit nepasigriebus nieko), tai atėjo ir balandėlių eilė. Woosh! Kas čia yra, galvoju. Pagooglinau, radau porą smulkiau aprašytų receptų. Labiausiai patiko didžiojo kulinaro Giedriaus instruktažas, tai tuo maždaug ir sekiau (: Roota, gali neskaityt, tik paveiksliukus žiūrėk.

Beje, švedai irgi gamina balandėlius. Bet pažiūrėjau receptą, tai ten visokie cukraus sirupai pilasi ir panašios nesąmonės, nesuprantu kam gadint gerą daiktą.

Iš tikro tai didžiausia problema su kuria tamsų šeštadienio vakarą susidūrėm tai didelio puodo neturėjimas. Va buvo toks kaimynas Mikaelis, turėjo labai nuostabų didelį puodą kurį galima buvo pasiskolint. Tai ne, išsikraustė mat. Aišku ir puoda su savim išsivežė. Na nieko. Sugrūdom šiaip ne taip turimą kopūstą į kažkokį kito kaimyno kitą puodą, buvo apsemtas biški daugiau negu iki pusės ir labai ten laviravimui daug erdvės neliko. Todėl labai nustebau ir apsidžiaugiau, kad kopūstų lapai stebėtinai lengvai nusiima, vos ne porą minučių palaikius karštam vandeny. Nespėji traukt. Labai pravertė patarimas, kad peiliu aplink kopūsto kotą iš anksto įpjaut reik. Na, po to jau nuluptus lapus atgal į puodą sumetėm pasimirkyt, kad dar labiau sumikštėtų.

Niekad negalvojau, kad kopūstas yra tokios meniškos natūros ir išvaizdos.

Tai va. Labai buvo įdomu lupinėt kopūstą ir apžiūrėt pagaliau kaip gi jis ten viduj atrodo. Maždaug nuo kopūsto vidurio lapai tampa per maži kokiems nors balandėliams, bet šiaip visai skanūs buvo pagraužt. Tokie nei žali, nei virti, nesuprasi. Tiesa, antrą dieną jau nelabai skanu pasidaro.

Su faršu ten kaip ir viskas aišku, mėsa, svogūnas, druska, pipiras ir stebuklingoji kalendra (niekad nebūčiau pati sugalvojus dėt, bet Giedrius sako – Giedrius žino). Keista sensacija kai rankom makalioji iš šaldytuvo ištrauktą labai šaltą faršą ir ką tik išvirusius karštus ryžius. Confusing. Iš pradžių nelabai norėjo ingredientai į vieną masę pavirst, bet po kurio laiko pasidavė ir susimaigė. Woo-hoo!

Na ir atėjo reikšmingiausia dalis. Vyniojimas. Ir taip bandėm, ir anaip, įvairias konfiguracijas žiūrėjom, kaip čia gudriau, sukom sukom galvas ir kopūstą. Finale, bendrom pastangom išsirinkta lyg ir normaliausia technika:

Neįsivaizduoju, kiek toks lankstymas yra teisingas, ir ar aš čia labai kažkokiom nerašytom taisyklėm nusižengiau, bet gi svarbiausia kad susivyniojo ir neiširo, ane? (: Tiesa, ties storiausia lapo vieta biški peiliu pasidarbavo Brangusis kad ploniau ten būtų ir lengviau susilenktų.

Balandėliai išsirikiavę ir pasiruošę tolesniom procedūrom

Apvoliojau miltuose, apkepiau ant sviesto šiek tiek ir sluoksniais sudeliojom į savo nelabai didelį puodą. Vos tilpo (: protarpiais barstėm morkų riekelėmis (beje, tos tai nelabai finale mane sužavėjo, bet aš kai nelabai didelė morkų megėja, tai galiu būt šiuo klausimu šališka), dėjom grietinės, kečiupo, pomidorų pastos iš tūbelės, barstėm druska, pipirais ir kalendra. Pylėm vandenio kad ne visai apsemtų viršutinį sluoksnį, patroškinom kokių 40 minučių ir suvalgėm su bulvėm. Yeah! ((: Tiesa, jei būtų didesnis puodas ir daugiau vietos, tai gal būčiau bent kartą sukeitus apatinius balandėlius su viršutiniais, nes biški biški prisvilo apatinis sluoksnis. Nors skoniui tai jokios įtakos tiesą sakant neturėjo.

Čepsėjom, šliurpsėjom ir pilvus glostėm nes tikrai buvo labai labai skanu (: Super-niam-niam.

Ir dar kas mane baisiai sužavėjo, tai patiekalo savikaina ir gautas balandėlių skaičius. 600 g faršo ir vienas kopūstas pavirto į 13 balandėlių. Būtų pavirtę į 14 balandėlių, bet baigėsi dideli kopūsto lapai. Grubiai, ir viską į viršų apvalinant paskaičiavom kad vieno balandėlio savikaina buvo kokios 3 kronos. Vienas litas su biški ((: Na, aišku sugaišom kokias 2 valandas ir valakyta ten biški terliotis su tuo kopūstu, bet tikrai apsimoka. Rekomenduoju. Ne taip ten viskas baisu ir sudėtinga kaip atrodo.

Great success, kaip saka! ((:

Konservavimo debiutas

O gi perskaičiau Forelles pasisakymą tema Obuolių džemas ir atsimerkė man akys, kad nieko mistiško tame uogienių gaminime nėr. Ir kaip tik kolegos tautiečiai radę apleistą sodą parsivežė pilną mašiną obuolių… Woo-hoo! Experiment time!

Obuoliukai, burbuliukai. Roota, tu žinok, specialiai dėl taves net įsijungiau Paint.Net (chaliava Photoshop alternatyva) ir dariau meninę nuotrauką. Kad tik, neduok die, nebūtų vėl maistas. Dar neištrink manes iš savo draugų! ((:

Vakar pasiraitojau rankoves, dvi valandas skutau, valiau ir pjausčiau obuolius. Kokių net 10 obuolių tai tikrai patvarkiau!  ((: Po to atsibodo, knisliava. Labai jau mažučiai pasitaikė ir nesilupinėja greit. Na, pusantro litro dežutę pripildžiau, cukrų įskaitant.

Baigus pjaustyt kilo klausimas, o kokiose gi sąlygose laikyt visus tuos obuolius rekomenduojamas 12 valandų? Uždengt ar neuždengt? Šaldytuve laikyt ar šiaip viešoj vietoj? Galų gale nusprendžiau neuždengt ir laikyt spintelėje (maža ką, kad kaimynai nesugalvotų paskanaut). Įtariu, kad sprendimas buvo teisingas. Tikiuosi. Dar stiklainį reikėjo iškaitint orkaitėje. Bet man tai aišku nieko nesako. O kokioj temperatūroj? Apverstą, paguldytą ar tvarkingai pastatytą? Dėl visa ko pakaitinau ir apverstą ir neapverstą ((: O labai karštas turi būt?

Na, šiandien ryte viriau viriau.. Matyt negerai, kai obuoliai skirtingų rūšių, ane? Nes vieni gabaliukai pasidarė permatomi, o kiti taip ir liko į obuolius panašūs.. Bet jau viskas baisiai buvo sutirštėję tai nebuvo kur dėtis, sukišau į stiklainį (normalu, kad stiklainis šnypšė gavęs obuolių?). Tiesa, stiklainį tai labai optimistiškai pasirinkau ((: Ką aš žinau, kad kiekis maždaug per pusę sumažėja!

Liūdnas vaizdas. Skanu bet mažai. Roota, dar viena meniška iliustracija! Just for you! ((: Aš tikrai labai stengiuosi taves neužknist. Kad nėr ką veikt ir šiaip tingus šeštadienis čia visai ne prie ko!

Brangusis paragavęs įvertino ir susidomėjo, iškart supratom, kad tokio “milžiniško” kiekio tikrai iki žiemos neišsaugosim, tai matyt reiks dar antrą dublį daryt tik jau su normaliu (kokių nors namų šeimininkių standartais) kiekiu. Mmm.

Turint omeny, kad pirmą kartą gyvenime savarankiškai dariau kažką panašaus tai baisiai savimi didžiuojuosi ir niekaip neatsidžiaugiu [: Tai ką, reiks agurkus raugt, ne?

Pikantiška lašišos sriuba

(merhaba1 pageidavimu, iš nuostabiai kreivai į lietuvių kalbą išverstos “Sriubų enciklopedijos”)

Na va, prisigyriau kad skanią sriubą valgėm, tai dabar reik ir receptą nurašyt (: Iš tingėjimo tą daryt namie, ir žinodama kad darbe darbo šiandien daug nebus, nufotkijau puslapį iš knygos ir perrašinėju. Labai turiningas užsiėmimas. Ir aišku, visada receptus reikia publikuoti prieš pietus [: I am so evil.

Tik primenu, apie ką čia

Sudėtis:

(4 porcijos, atseit)

4 šaukštai sviesto
1,5 puodelio stambiai pjaustytų svogūnų
2 šaukšteliai švelnios kario pastos (nežinau, kada ji švelni, kada ne, mes pirkom pagal spalvą ir kvapą, kažkokią rudą)
2 puodeliai vandens
2/3 puodelio balto vyno
1,25 puodelio grietinėlės
0,5 puodelio tarkuoto kokosų kremo (neįsivaizduoju, kur rast tarkavimui tinkamo kokosų kremo, tai pirkom skystą ir viskas buvo labai gerai)
2,5 puodelio mažais kubeliais pjaustytų bulvių
500 g kąsnio dydžio gabalėliais supjaustytos lašišos filė be odos
4 šaukštai šviežiai sukapotų plokščialapių (?) petražolių
druska, juodi pipirai

Procesas:

1. Dideliame puode ištirpinti sviestą, suberti svogūnus ir pakept ant silpnos ugnies 3-4 minutes, kol pradės minkštėti. Sudėti kario pastą, išmaišyti ir pakepti dar 1 minutę.

2. Supilti vandenį, vyną, grietinėlę, kokosų kremą. Padruskinti ir maišyti kol užvirs.

3. Suberti bulves ir virti neuždengtam puode apie 15 minučių, kol bus beveik minkštos

4. Atsargiai sudėti žuvį, pavirti 2-3 minutes kol ji truputį suminštės (aš viriau šiek tiek ilgiau nes kitkuom buvau užsiėmus ir nieko baisaus nenutiko). Pagal skonį pasūdyti, papipirinti, sumest petražoles ir patiekti.

Sriuba gana riebi, tai jei mėgstat duona užsikąst, sviesto tikrai netepkit (: Su ta sąlyga, kad Lietuvoje gal ir yra pirkti kario pastos bei kokosų kremo, skanaus!