Naujas ofiso gyventojas – magic bean!

Most epic and magic woosh woosh bean! Stengiuosi būt madinga ir neatsilikt nuo jaunosios kartos, radau telefone kažkokių durnų stickerių, tai va jums, prašom ((:

Magic bean! Nepraėjo nei 10 metų nuo tada kai šitą magišką skardinę gavau dovanų because cities.totl.net (yo lastaiaiai ir redapples, jis vėl po trijų metų tylos veikia) browserinis žaidimas kažkada buvo labai geras daiktas. Bet kažkaip taip jau gavosi kad ta skardinė ilgai ir pagarbiai stovėjo lentynoje laukdama savo momento. Tai kai mano ofisinis baisiai gražus Kangaroo paw nebeištvėrė mano rūpesčio… po ilgo kalėdinio nerūpesčio… ir prieš tai buvusio sekretorės ekstra rūpesčio praeitą vasarą… Žodžiu, ilga liūdna istorija. Beje, sakyčiau jau kaip Australijos stepių pelkių kokių ten lygumų augalėliui tai labai jau lepus vandens kiekiui pasitaikė. Kad ir koks gražus būtų. Net žydėjo pats savarankiškai ir vienu metu labai intensyviai naujus stiebus leido, ne taip kaip dažniausiai būna kai nusiperki žydintį daiktą, bet po kurio laiko lieka tik lapai ir nebepavyksta atkartot pradinės būsenos. Na o bet tačiau, jei dar pirkčiau tai a) neduočiau vasarą sekretorei ir b) pajungčiau automatinį laistymą per ilgesnes atostogas, visokių gudrių dabar yra, ir su moliniais zondais, ir vazonų kurių dugne virvė į skyrių su vandeniu, oh the possibilities!

Kangaroo paw visam gražume kai tik parsinešiau iš parduotuvės, ech. Kažkaip Švedijoj geriau sekėsi darbe augalus gyvus išlaikyt. Dar beje turiu tris kaktusus iš IKEA, tai anie visai neblogai laikosi dar, tfu tfu tfu tris kartus galva į medį.

Ta-daah! Grožėkitės progresu maždaug mėnesio bėgyje. Pirmas dvi savaites tai šiaip kaip durnelė jaučiaus nes laisčiau skardinę keistų kvadratinių pjuvenų ir nieko nevyko tai jau buvau beveik praradus viltį, o bet tačiau vieną gražią dieną žiūriu – pūpso kažkas. Pirma išlindo pupa su rudu kevalu. Tada tas kevalas po truputį nukrito ir liko tik žalia pupa, ant kurios, o dievai, vienos pusės parašyta “happy birthday”, o ant kitos nupiešta raketa. Arba kardas. No idea. Ir no idea kaip jie visą tai įkišo į augalą iš vis, nu žodžiu tikrai labai magic bean. Tada galvoju, ok pupa, viskas. Pasirodo ne! Prasiskėtė pupa o ten lapas! Ir dar vienas! Po to jau kaip įsibegėjo tai ne dienom o valandom. Ir tą žalią pupą su gražiu užrašu kaip ir suvalgė pats augalas, matyt ten daug maistingų medžiagų buvo. Gal čia šiaip labai normalus procesas kaip augalai auga, bet šitas man labai patiko dėl to kad ta pupa gana didelė tai viskas buvo makro o ne mikro skalėje ir buvo galima labai viską gerai apžiūrėti.

Sąžininga dokumentacija

Tiesa, instrukcijoj nebuvo nei žodžio apie tai, kad apatinis dangtelis visai nesandarus vandeniui, tai atleiskit už tą negražią plastmasinę dežutę, į kurią skardinė įdėta, nes jau kas buvo ofise po ranka tą ir naudojau, nes palaisčius praktiškai visas vanduo kiaurai pjuvenas prabėga ir išbėga lauk, tai  biški estetinį vaizdą gadina. O dar beje už pupos turite retą galimybę pasigrožėti vaizdais pro mano ofiso langus kur po truputį nenoriai kyla naujas pastatas laboratorijoms. Tiesa, kol kas tai tik daug triukšmo ir vieną dieną žvyro krūva vienoj pusėj kiemo, kitą dieną – kitoj pusėj kiemo, trečią dieną žvyras išrūšiuojamas pagal rūpumą, ir taip jau mėnesį laiko… Tai čia dar turbūt ilgai užtruks.

Tai va, o paskutinėse nuotraukose augalo viršaus nesimato, nes kaip pati tikriausia magiška pupa, šita labai noriai lipa į viršų. Svyravo svyravo toks ūsas palaidas kol netyčia atrado žaliuzių virvelę ir ją apsivyniojo, wow, how cool is that! Tai dabar kiekvieną dieną matau ūso pailgėjimą bent kokiais 5 cm! Įdomu kas bus, kai pasieks lubas… Laukiu tos dienos, kai ateisiu ryte į darbą po savaitgalio,  o ofise totalios džiunglės, be to pupa įgijo intelektą ir pati sau žaliuzes nusprendė reguliuoti, yes please ((:

Pabaigai tai tik norėjau padėkoti visiems tiems kas kažkada prieš šimtą metų šitą užmatė ir sugalvojo kad čia gi puiki dovana for Shiny. Nors ir pavėluotai bet labai daug džiaugsmo!

PS Jei per du mėnesius nebus naujo įrašo, skelbkite paiešką, gali būti kad aš jau suvyniota pupos vijoklių kažkur. Just saying. It’s magic.

Dviračiui – ne.. Valio tramvajams!

Atsikraustai iš Švedijos į “draugiškiausią dviratinkams miestą Vokietijoje” ir… palieki dviratį dūlėti rūsy. The end. True story!

Kažkaip Linkopinge visą laiką būdavo jausmas, kad aš per greit važiuoju. Lenkdavau visus pakeliui, kaip tikra kelių višta. Tai kai jau sunkvežimiu su visu mūsų sukauptu turtu Vokietiją pasiekė ir mano dviratis (vis dar Ideal comfort, nors jau ir ne pirmos jaunystės), aišku kad aš sau kuo ramiausiai sėdau ir galvoju, sportas sveikata, kad ir kokie tie tramvajai būtų faini, reik mint pačiai. Tuo labiau, kad ir orai čia tokie biški labiau bike-friendly, šilta, gražu, žiemos beveik nėra, jei yra tai dažniausiai be sniego, lietaus irgi nebaisiai arba jis toks gana šiltas, nu ko daugiau norėt.

Tai va. Iškereplioju iš rūsio (nes šiaip prie namo nėra kur pastatyt dviračių), ir varau. Ir iš karto suprantu, kad kažkas ne taip. Pypina. Dviratininkai. Man pypina! Lenkia per abi puses. O siaube. Žodžiu, o šventas mano naivume, kai aš ten per gėlėtus laukus Švedijoj sau paukščiukų beieškodama riedėdavau tipo greitai, dar protarpiais pamojuodama kokiai stirnai ar zuikiui (neskaitant kelių labai neapetitingų išimčių, tokių kaip dead barsukas arba tik pusė zuikio), buvo tikras welcome to city life šokas, vokiečiai važiuoja visi kaip crazy akis išdegę, nežinau kur jie taip skuba, ar tiesiog kad jiems labai svarbu konkuruot tarpusavyje.? Tai tiek to. Jei pasiekus darbą nušoki nuo dviračio drebančiom kinkom ir dėkoji visokioms mistinėms būtybėms kad dar gyva… Ar verta? Nusprendžiau, kad ne.

Patys seniausi ir, mano kuklia nuomone, gražiausi Freiburg tramvajai viduj atrodo va taip. Kai lyja jie kvepia šlapiu medžiu, kėdės visai nepatogios, ir visas taip biški tarška barška ir krypuoja į šonus, žiemą šildomi kaip pekloj, ko daugiau reik? :D

Tai va dabar vietoj švediškų pievų pasėdžiu apie valandą per dieną viešame transporte, pastaruoju metu dar ir sulindusi į knygą. Kas irgi nėra labai blogai (: goodreads sako, kad per 2016 metus perskaičiau 56 knygas, realiai nuo 2015 skaičius daugiau nei padvigubėjo, nes 1. pasikeitė tramvajų maršrutai ir kelionė užtrunka ilgiau, dėl to pradėjau skaityt, 2. 2015-ais daugiau žaidimų telefone turėjau, dabar liko tik Dawn of the dragons, kur jau tokia kieta esu su belenkiek energijos, tad pastatau vakare ant auto-attack kai atsimenu, nes šiaip rankiniu būdu daužyt visokius ten devourer drakontos vortex thingies nebeįdomu, bet ištrinti dar gaila. Ir kol kas panašu, kad 2017 vis dar išlaikau knyga/savaitę tempą. Gal reik daugiau storų knygų skaityt? Nes tos visos post-apokaliptinės urban fantasy per vieną dieną susivalgo. Paskutinės iš tų super ilgų epinių knygų kurios tikrai patiko buvo Patrick Rothfuss – The Kingkiller Chronicle serija (sekančios knygos belaukiant… kaip ir Write George Martin, write like the wind – epic video!) ir Brandon Sanderson – The Stormlight archive (šitas bent jau greit rašo, tuoj sekanti bus, yay!). Reiktų dar paminėti ir Richard Kadrey – Sandman Slim, kur nežinau knygų storio, bet šiaip tai amazing cool gerumo. Vat vienas iš trūkumų skaitant viską per Kindle yra tai, kad realiai nematai kokio storumo knyga, ir kad nėra to tokio “pavariau čia su šita 5kg sveriančia” pasitenkinimo kaip perskaičius popierinę. O bet tačiau, neturiu jokio noro kuprinėje tąsytis plytų,be to Švedijoj bent viešoj bibliotekoj buvo angliškų pasiskolint, o čia nelabai, ir dar net miesto bibliotekos abonentas visai nemažus pinigus kainuoja, ką jie sau galvoja? Tai praktiškumas nugali (:

Man vienai įdomi perskaitytų knygų statistika, nes tik šiandien goodreads atradau mygtuką “stats”!

Grįžtant prie transporto, vis karts nuo karto susimąstau – o kodėl gi man taip patinka tramvajai? Nes jie kaip vaikiški traukiniai? Asociacija su tolimomis kelionėmis ir egzotiškais nuotykiais? Kiek save atsimenu, visada jaučiau didelį susižavėjimą visomis transporto priemonėmis kurios važiuoja bėgiais. Ir dar tas geležinkelių kvapas… Na aišku dar nereik pamiršti, kad per pasivažinėjimą Wroclaw tramvajais aš dabar sėdžiu Freiburge, tai čia jau naujas papildomas bonusas. Švedijoj vieną kartą tikrai esu įlipus Norrkopinge į tramvajų tik dėl to, kad turėjau paros bilietą, tai pasivažinėjau pirmyn atgal laukdama traukinio tyliai plodama katučių. Ten beje irgi buvo toks faniera iškaltas ir senų bobučių kvapo persismelkęs. Beje, o Strasbūre tai šiti bėginiai aparatai yra totally spacy burbulai su milžiniškais langais!

Ček-zis-aut, Strasbūras pavarė, ir kaip tokiais nesidžiaugt?

Hm. Kol čia tramvajus liaupsinau, netikėtai apėmė baisus kaltės jausmas išdavus Vilniaus troleibusus. Tuos, su kuriais kartu vaikystėje niuniuodavau bandydama pagaut ritmą ir melodiją, nes buvau šventai įsitikinus, kad troleibusai dainuoja. Tuos, kur nepritvirtinta 19-o numerio skarda staigiai pastabdžius nukrito ir prakirto kaktą. Tuos, kur pramiegi savo stotelę ir pabundi žiede nedrąsiai į tave žiūri vairuotojas ir nežino kaip čia pažadint. Kuriuose tai per šalta, tai per karšta, bet vistiek vieno troleibuso neiškeistum į dešimt autobusų (: Tai va ta proga pavogiau iš sesės labai gražų paveiksliuką (tokį vieną laikau prie lovos, vieną darbe ant magnetinės sienos prikabinus, maišelis savaitgaliais nešamas miestui parodyt, so fangirl me), nes ji kaip pati tikriausia vilnietė irgi širdyje nešiojasi meilę vielabraukiams, todėl pridarė atvirukų ir maišelių ir plakatų su šitu nerealiu dizainu, eikit dabar visi į Kata Kiosk arba Facebook’o Kata Kiosk su gyva info apie prekybos vietas, staigiai ((: Tiesa, sesės dosnumo dėka po blatu turiu dabar pora atliekamų, tai jei kas nors nori gyvo troleibusinio atviruko su linkėjimais iš Freiburg, brūkštelkit komentaruose.

Kata Kiosk! Troleibusai! Must have kiekvienam vilniečiui *mirkt* *mirkt*

Uf, apie tramvajus pakliedėjau – check, sąžinę po to  nuraminau – check, sesę pareklamavau, random knygų paminėjau – check, check. Superproduktyvumas, ir net jau antras įrašas šiemet. Wow. Jau kai pramuša, tai pramuša ((: Bis gleich!

Disertacija parašyta ir prikalta. Belieka apsiginti.

Čia matot FINLANDija ėmė pasakot kaip aš tapau daktare, pasikėliau, ir neberašau, tai neapsisprendžiu ar patvirtint ar paneigt ((: Bet kadangi Ragnarökas manęs vėl nemyli, ir nusprendė, kad transfer tube turbo pump laikas sustoti būtent tada kai aš vėl kupina įkvėpimo ir entuziazmo grįžau į labę… Reik kažkaip gi laiką prastumt iki pietų. Tai here you go: daktarės memuarai, antra dalis. Pirma dalis čia.

O jei rimtai, tai kai bemosuojant magišku plaktuku, staiga tapo panašu, kad tikrai tuoj baigsiu doktorantūrą ir tapsiu Dr. Shiny, pasidarė kažkaip ir gerai ir baisu tuo pačiu metu. Woo-hoo o gi kaip man tai pavyks?! Bet šiaip tai pagaliau. Nes kažkaip ilgokai aš čia užsisedėjau, su visokiais nutrauktais projektais ir kitais vargais, neatsiejamais nuo fizikinių eksperimentų, kaip kad epiniai mūšiai su Ragnarok ir Jessie. Ir kuo ilgiau kapstaisi, tuo mažiau motyvacijos ir entuziazmo lieka. Tai džiaugiuos, kad pavyko su paskutiniais entuziazmo likučiais pabaigt.

Tai va. Prikalus disertaciją prie medžio belieka trys savaitės pasiruošti gynimui. Ir suorganizuot party-party, su sąlyga, kad vis dėlto gynimas bus sėkmingas (įdomu, ką daro visi tie žmonės kuriems apsiginti nepavyksta, o party-party jau kaip ir suorganizuotas? Oh wait, Švedijoj net dėdė Ūsas gavo PhD, ir patenkintas išvažiavo atgal į Pakistaną… Pusė instituto žiauriai pasipiktino tokiais minkštakeleniais skystakiaušiais komisijos nariais, nes dabar visi Linkopinge gauti PhD diplomai verti lygiai tiek kiek Ūso.). Ai, prieš ginantis, aišku reik išdalint savo disertaciją į kairę į dešinę, kas nori, kas nenori gaut, jų problemos, reik gi kažkaip tais 200 egzempliorių atsikratyt… ((: O dar visiems ir parašai ką nors gražaus ir asmeniško, arba jei jau visai nežinai ką, nes koridoriuj tik pasisveikini, nors ir priklausai tai pačiai division, tai kiss of death yra “good luck with your research”, čia kaip iš Buffy “have a nice summer“. Ir kaip puiku, kad šiuolaikinis jaunimas nifiga nesupras, kas ta Buffy ir prie ko čia vampyrai, bet man tai yra kultinis serialas, kurį aš vėl iš naujo nusprendžiau pažiūrėt ir jau sėdžiu 5-am sezone. Vis dar epic.

Ar nepanašu, kad PhD gavimas stipriai padidina lyrinių nukrypimų kiekį tekste? Turbūt viskas dar ir kažkam kažkaip proporcinga, galėčiau dar ir grafiką kokį nupiešt, bet tai dar labiau nukeliaučiau į lankas, tai reik dabar kažkaip šitą minčių laivą apsukt. Gerai, kad penktadienis, nes šiaip galvotumėt kad visai jau Shiny ku-ku. Bet penktadieniais galima.

Anyway. Prikaliau. Nutirpusia ranka ir prisitrynus mazolius pasirašiau belekiek ten egzempliorių, visiems į pašto stalčiukus sukaišiojau, radau kur maistą užsakyt party-party, sudizaininau nerealius pakvietimus su kolbom and stuff, išsiunčiau visiems, užsiregistravau į visokius portalus su savo kuklia CV nes staiga suvokiau, kad gi tuoj baigsiu čia viską, o ką toliau veikti – neįsivaizduoju, net fancy pancy kompanija man paskambino su darbo pasiūlymu dieną po CV įkėlimo (finale jie pasamdė kažką savo kompanijos viduj, tai nežinau kam man galvą suko), ir visaip kitaip stūmiau laiką, bet galų gale išsisėmė pašaliniai darbai ir teko imtis prezentacijos ir šiaip, dar kartą perskaičiau savo disertaciją, bandžiau sugalvot sau kokių nors gudrių klausimų, ir į juos ieškojau atsakymų, ir visaip kitaip ruošiausi tam baisiajam gynimui… O dienos vis tirpo, ir nesustabdomai artėjo tas lemiamas momentas…

…Irrrrr, paliksiu čia visus kabot dviem piršais už uolos krašto pasikabinus, kol dar per kokius tris mėnesius susikaupsiu trečiai memuarų daliai! Cha, evil me. Ant disertacijos gynimo metinių žiūrėk gal jau viską ir būsiu parašius! Stay tuned!

Kaip kompensaciją pridedu gražų paveiksliuką, su įrašu turintį bendro nebent tiek, kad čia rodau kaip atseit “there’s life after PhD” ((:

Magical quest – prikalk disertaciją prie medžio

Dr Shiny in da house, yo. Whassup!

(Daktarės memuarai, pirma dalis)

O buvo taip. Seniai seniai, kai jau norėdavo koks švedas viešai paskelbt kažką baisiai svarbaus, nueidavo ir prikaldavo pranešimą prie oficialaus pranešimų medžio. Ir faktas, kad jau XXI amžiaus antras dešimtmetis baigia įpusėt yra visai ne priežastis tokią ilgametę tradiciją vardu spikning nutraukt. O kadangi negalima kalti belenkaip belenkur ir kada panorėjus, tai turėjau atlikti labai magišką ir sudėtingą quest’ą…

• Sąlygos pradėti – ofise stovinčios keturios dėžės disertacijų ir liko (tik) trys savaitės iki gynimo.
• Dvi kopijos disertacijos turi speciales skyles kampe atitinkančias vinio skersmenį.
• Levelis – aukštas
• Aplankytų vietų skaičius – didelis
• Atlygis – plaktukas, vinis, dekano autografas sidabriniu arba auksiniu flomasteriu.

Pasak labai paslaptingo rankraščio, kelionė prasideda institute, tenka paaukoti keturias disertacijos kopijas instituto dievams ir laukti jų malonės. Krauju užrašytas ir fėjų dulkėmis antspauduotas pergamentas per dvi valandas materializuojasi pašto kambary.

Antras pergamentas – žiniuonių tvirtovėje, t.y. Universiteto bibliotekoje. Pirmas NPC – jauna vaidilutė, kuri dar nieko nežino, ir kartu su ja klaidžiojame labirintais, kol randam pagrindinės žiniuonės kabinetą. O bet tačiau, kaip kitaip, pagrindinė žiniuonė dienas leidžia tamsiame rusyje, archyve už sunkių nedegančių ir atominiams sprogimams atsparių durų. Gerai, kad bent neužsirakinus buvo. Žinoma, kaip ir priklauso, žiniuonė yra maždaug 1,4m ūgio babulytė, kuriai visai nesvarbu kokia kalba su ja kalbi ar ką konkrečiai jai sakai. Šypsosis ir veblens švediškai kažką ten sau pozityvaus. Aukoju dar dešimt kopijų disertacijos. Babulytė aktyvuoja savo tūkstančio metu senumo stakles ir spaudžia man pergamentą nr du. Pasirašo fenikso plunksna.

Trečias etapas – nešina dar nenudžiūvusiais raštais ir trimis kopijomis disertacijos, žygiuoju į paslaptingą ir legendomis apipintą Origo tvirtovę kur sėdi visi dekanai ir kitos mistinės būtybės. Pasiklystu tik kokį kartą, runas žemėlapyje ne taip perskaičiau. Pagaliau susipažįstu su technical faculty dekanu. Visai nebaisus, gerai kad šarvus paslėpiau po megztiniu. Prasideda apklausa. Pagrindinė užduotis – per 5 minutes papasakoti ką nuveikiau per paskutinius 6 metus, ir kad tikrai nusipelniau už tai gauti daktaro laipsnį, žmogui neturinčiam fizikos išsilavinimo. Labai tricky užduotis, reik stebėti kai jau akys blausiasi ir tada iškart keist intonaciją, taip ir matai kaip progress bar lenktyniauja su mana-energy. Bet surinkau pakankamai taškų, kad būtų įvyktų magiškų flomasterių skrynios spynos desintegracija. O flomasteriai irgi ne tokie jau ir paprasti, kiekvieno tikimybė kad dar turi savyje aukso/sidabro dulkių permaišytų su vienaragio ašaromis yra maždaug 20%. Šiaip ne taip, didelės imties dėka, statistika nugalėta, parašas uždėtas.

Siaurais tiltais virš bedugnių esu dekano palydima iki plaktukų ir vinių saugyklos. Elfas išvykęs atostogaut, tai tenka pačiam dekanui nerti į po devyniais užraktais paslėptą skladuką ir ištraukt man plaktuką. Įtariu, kad kai plaktukus traukia elfai, tai nuo jų prisilietimo plastmasinė rankena trumpam virsta į riešutmedį, bet dekanas tokių galių neturi. Kad būtų išlaikytas visatos masės ir energijos tvermės dėsniai, viena pasirašyta disertacijos kopija ir visi pergamentai paliekami elfams ant stalo.

Vinis kišenėj, auksu ir sidabru sutepta disertacija kairėje, plaktukas dešinėje ir liuoksi Shiny su tapkėm per pusnis į paskutinę, epinę, questo dalį – susiremti su kadaise sumedžiotu ir nelaisvėje laikomu ažuoliniu Entu. Paskui atslenka ir kraujo ištroškę bei pasilinksminimų alkani kolegos. Prasideda epic battle. Akylai stebint kokiam 30 žmonių būriui reikia ne tik kad nenusimušt pirštų, bet dar ir sukalt visą vinį vargšui Entui tarp šonkaulių per protu suvokiamą laiko tarpą. Ir taip kaliau, ir kitaip, o tas vinis niekaip nenorėjo susmigt iki kaklo. Žinoma, būtų padėję nepamiršt, jog esu kairiarankė, ir nemosuot klišai su dešine kurį laiką. Nes po minutės visiems kaip ir atsibosta, ypač Entui. Typical me. Finale gavau +1566 XP taškų, –60 reputation, +21 intelligence ir atrakinau nauja skill “hammering things”. Belieka tikėtis, kad pravers naujoj karjeroj…

Na, o kai jau questas įvykdytas, tai instituto smuklėje kaip ir privaloma visus dalyvius prigirdyt portveinu ir duot ką nors skanaus pavalgyt, tai aš nebūčiau aš, ir prie savo violetiniai-žalio disertacijos viršelio priderinau nuostabios spalvos šokoladinius muffinus su burokėliais bei žalios arbatos milteliais pagardintus obuolinius muffinus, labai adaptuotus iš čia. Nieks aišku nepastebėjo kol nepasakiau, bet tada iškart atgavau savo +60 reputation.

Ir staiga atėjo toks Suvokimas, kad čia jau rimtai epochos pabaiga ir niekaip neišsisuksiu, teks tuoj gintis disertaciją. This just got real. The end.

Tiesa, po prikalimo užtruko kokią savaitę atsigaut ir susikaupt ruošimuisi pačiam disertacijos gynimui ((: Bet apie tai – daktarės memuarų antroje dalyje, jau greitai!

Follow my blog with Bloglovin

Paskutinio bandinio prakeikimas

Good news, everyone – pagaliau žinau, kada ginsiuos doktorantūrą, valio! Whoop-whoop, it’s happening! Oponentė – check, auditoriją užrezervavau (o tai kas kad keturis mėnesius iš anksto), na beliko tik pačia disertaciją parašyt ((: Na bet šiaip tai jei kas Linkopingo apylinkėse malsitės ***2014-02-21***, tai nepasididžiuokit ir užsukit paklausyt ką aš ten vapėsiu ir kaip nuo oponentės ginsiuos. Ta-daah, omg omg.
Aišku, žinant kaip man viskas sekasi, ir kadangi dabar pasigyriau, tai būtinai kas nors nueis velniop, nespėsiu logikškų straipsnių parašyti, oponentę užsnigs, aš laptopą su visa disertacija numesiu nuo laiptų dieną prieš spausdinant, prezentacijos metu įsijungs gaisro aliarmas, ir t.t. Tampu worst-case scenarijų generavimo eksperte ir specialiste. Gal kam reikia? Nebrangiai.

On the not so bright side – paskutiniam straipsniui damušt trūksta trijų bandinių. Tik trijų suvargusių bandinių! Paskutiniai-paskutiniai-paskutiniai bandiniai, po kurių nebereiktų eit į labę ir stresuot po 3 valandas non-stop, juos užauginus pradėtų 24/7 šviesti saulė, per kalėdas ant eglių suptųsi kukučiai, na ir tiesiog giesmės skambėtų kur bepasisukčiau. Ir aišku, kaip žinia, pasak 99% senovės išminčių, actekų legendų ir druidų runų, ir šiaip Merfio dėsnių, kuo arčiau pabaigos, tuo labiau nesiseka, kol galų gale iš vis net aparatai neįsijungia ((: Atrodo, man iki tos stadijos jau nebetoli:

Jau pradedu pamest skaičių, bet berods trečią kartą bandau pabaigt. O gal ir ketvirtą, vienas šen-ten.

Pirmą kartą taikinys įskilo (iš šiaip pirmą kartą gyvenime taikinys įskilo, jeigu ką) ir tiesiog numirė, teko atidarinėt mieląjį Ragnaroką. O Ragnaroko atidarymas tai irgi, žinote, projektas, beveik savaitės trukmės. Nes po atidarymo, po to tenka ilgai pumpuot, krūvą visokių daikčiukų numontuot, pastatyt turbo mega “orkaitę” aplink (nors pyragus ne kiekvieną kartą kepam, bet atrodo va taip), kept tris dienas tris naktis, po to kol atvėsta ir vėl visus daikčiukus atgal užmontuoji tai dar pusantros dienos prabėga.

Na gerai, atidarėm, uždarėm, pakepėm, sutvarkėm. Paleidžiu naują taikinį pasiplazmint apsivalymui, ogi po pirmų 15 minučių iš kažin kur apibyra visokiom mini-šiukšlytėm ir užtrumpina. Telekinezės jėgų pas mus katedroj niekas neturi, tai ką, reiktų vėl atidaryt. Kadangi šis procesas vyko tamsų ir liūdną sekmadienio vakarą, prisipažinsiu – entuziazmas ir visos viltys kažkur dingo, rankos nusviro, ir sakiau aikit sau, I need a break, nedarysiu nieko, einu rašyt disertacijos ir kita prasminga veikla užsiimt, tegu kolegos dirba, kurių taikiniai neapibyrėję ir jiems viskas labai gerai sekasi.

Mėnesiuką pailsėjau, pamiršau tą gūdų nevilties jausmą, vėl atidarėm, pakeitėm išsibaigusius taikinius, šiukšlytes nuvalėm, vėl uždarėm, vėl numontavom, vėl kepėm, vėl sumontavom, vėl visą savaitgalį kalibracinius bandinius kepiau kaip blynus, viskas buvo super. Bet va kai jau vėl bandžiau padaryt tuos labai nelemtus tris paskutinius tai aišku – sklendė užsikirtinėja, plazma ilgiau 5 minučių nesilaiko, na tikrai, beliko tik kad koks dujų vamzdis pratrūktų ar šiaip kas užsidegtų.

Tai va. Išvados tik tokios, kad empiriniu būdu patikrinau prakeikimo efektyvumą. Jis tikrai veikia! (adaptuota iš magnetinio jogurto reklamos (c) Aistros pramušti). Ir jei net iš trečio karto trys bandiniai nesigauna, be to kiekvieną kartą bėdų vis daugiau ir jos prasideda vis greičiau, tai ar verta bandyt dar kartą? ((: Belieka rast labai išradingą būdą kaip be jų apsieit rašant straipsnį, taip kad niekas nepastebėtų…

Galvoju, reik gal dar moksliškiau prakeiksmo tyrimą iliustruoti, here you go.

Bet šiaip tai pagrinde norėjau pasirodyt, kad gyva ir pasigirt, kad jau visai nebedaug liko iki kol galėsit visi mane vadint dr.Shiny :] yah! su tuo save ir sveikinu.

Potencinės duobės ir kiti džiaugsmai

Aha, gyva dar. Surprise! Šiemet per FiDi (yeeeeee, buvau FiDi vėl, omg kaip gerai buvo, valio!) sutiktas kolega labai nustebino kad vis dar kartais kartais čia apsilanko ir paskaito, tai va jau visą mėnesį iš galvos neišeina mintis kad, kaip čia taip, reik turbūt parašyt kažką, gi turiu net vieną ištikimą skaitytoją tikrai ((:  Bet pagrinde, nebekyla ranka kažką aprašinėt. Ne dėl to, kad tapau, kaip Salomėja, geresne, bet šiaip ta kasdienybė labai kasdienybiška, ypač kai ilgiau pagyveni vienoj vietoj ir darai vis tą patį. O jei kas ir sukelia kokį virptelėjimą, tai greitas brūkštelėjimas feisbuke išsprendžia problemą greitai ((: taip kad ačiū, kolega fizikas, už kinetinę energiją.

Paskutinis įrašas – beveik lygiai prieš metus, kai apsigyniau savo ilgai trokštą, lauktą ir gamintą licenziatą. Geras toks momentas buvo, nuo pečių biški nerimo nuvirto, apturėjau savo 15 minučių šlovės, very nice. Bet va visą savo sužadinimą išrelaksavau tada gana greitai ir vėl nusiritau į eksperimentines potencines duobes bandydama kažką naujo ir įdomaus padaryti – juk reikia dar ir doktorantūrą apsiginti kol visai nepražilau! Deja Ragnarök taip matyt ir nenusprendė manes pamėgti – tai turbomolekulinis siurblys nusibaigia, užsakai naują – vibruoja ir su aparatūra rezonuoja, galų gale teko pakabint ant guminio vibration damper, na dabar tai aišku pff, ledas. Bet laiko daug susigaišo (: Pataisai siurblį – ogi taikinių sklendės pradeda strigt. Pataisai sklendes – magnetrono varžtai sriegius sugadina ir vakuumas blogas patampa. Nuo praeitos savaitės – vakuumas puikus, sklendės veikia, bet užtat bandinio sukimas stringa ir kažkodėl plazmos racetrack nesimetriškas ant aliuminio. Vargeli vargeli. Na ir taip toliau be galo be krašto. O būna, atrodo, viskas veikia bet bandai augint ploną sluoksnį, o užaugini baisiai šūstrus nanorods kokius bendradarbis jau senai bando padaryt ((: jam džiaugsmas, o ką man daryt? O ir su tais nanorods – tada pavyko, o šiandien bandžiau pakartot, ir aišku kad ne taip viskas, kur tau.

Gal karmos taškų neužsidirbom ir kai pyragą kepėm Ragnaroko kaitinimo karkase… Pripasakojo bendradarbis kaip jo doktorantūros laikais tokias nesąmones darydavo tai sugalvojom pakartot. O ką, termopora rodė viduj 160°C, puikios sąlygos. Pusė pastato pakvipo vanile, o pyragas beje žiauriai skanus gavosi, normalioj orkaitėj toks niekad drėgnas ir minkštas man nesigauna ((: eh.

Na kaip nors su tais eksperimentais.. Iš licenziato duobės išsikapsčiau tai ir dabar kažkaip pabaigsiu, gi visai nedaug liko – pora straipsnių ir galiu gintis. O neišlipsiu, tai tuneliuosiu! ((:

Kas čia dar tokio per metus įsimintino įvyko. Buvau dar kartą Japonijoj! Šį kartą lankiausi šiaurinėje Hokaido saloje, bazavausi Sapporo, kur ~1970 vyko žiemos olimpinės žaidynės. Žemė nedrebėjo, tai palyginus su pirma kelione viskas buvo labai ramu. Konferencija IWN2012 buvo super duper stimuliuojanti ir įkvepianti, pirmą kartą jaučiausi kad aš su savo keistais sluoksniais esu beveik į temą ((: Susitikau pagaliau tokią kietą britų mokslininkę kurios iki šiol tik pavardę ant straipsnių matydavau, jeeee. Pasijaučiau kaip kokia paauglė fanė ((: Ji man sako “hi, I’m …”, o aš tokia visa išskydus “Hi, I knoooooow”, įskaitant googly eyes. Gal labai neapsigėdinau, po to biški surimtėjau ir visai gerai padiskutavom. Pati Hokaido sala šiek tiek nuvylė, nes ten japonai atsikraustė gyvent tik ~1850 metus, asimiliavo vietinius čiukčius, su amerikonais pasikonsultavo kaip namus statyt, kad šaltas žiemas ištvert, ir pastatė tokį miestą-miestą – jokių senobinių šventyklų, gyvena ir tiek. Na, maistas žinoma kaip visada puikus, pusryčiam valgyti miso sriubą yra jėga, ir t.t., bet pirmą kartą jaučiausi labiau Japonijoj (: Labiausiai patiko vieną vakarą iki 2 nakties staugti karaoke su konferencijos dalyviais (balsas galutinai sulūžo per vidurį Whitney Houston baladės) ir valgyt sushi nuo konverio, kur tau matant atneša naują žuvį, visi parėkia pasidžiaugia ir ją greit sukapoję jau siunčia lėkštutėse visiem norintiems. Dar labai turbo šokolado muziejus, kuris pats iš saves gal ir nieko labai ypatingo, bet jo kieme kas pusę valandos viskas kas gali pradeda judėti, skleist garsus ir pūst muilo burbulus, sensory overload 1000% ((: jeeeeee. O šiaip milijonas kadrų iš šitos kelionės – čia. Kaip tik nesenai skaičiau straipsnį kažkur apie visų skaitmeninių progresų dėka atsiradusį šiuolaikinio žmogaus poreikį viską dokumentuot fotografuojant į kairę į dešinę ir kaip tame begaliniame triukšme visiškai nesvarbių kadrų pasimeta tikroji dokumentika.. Tikrai taip. Nors, aš savo 0,5kg sveriantį fotoginklą vis rečiau ir rečiau išsitraukiu. Darbe užtenka telefono, jei kažkur reik kokį aparatą nufotgrafuot. Kenčia tik paukščių stebėjimas minant dviračiu į darbą – pamatai kažką tolumoj tai pati išsirenki kas ten buvo, nes su telefu tai nelabai ką pritrauksi ((: Nu bet gi Japonija! Gal daugiau niekada ten neatsidursiu, o pavartyt nuotraukas karts nuo karto labai smagu.

Must do in Sapporo – nueiti suvalgyti bliūdą ramen noodle tokioj mažoj mažoj Ramen alley gatvelėj, kad net į viršų akis pakėlus pamatai tik visokius ventiliacijų vamzdžius tarp pastatų.

Kažkaip tie metai tokie ilgi, bet tuo pačiu ir tokie trumpi atrodo…Lyg ir daug visko spėji nuveikt, bet lyg irnieko neįvyksta, confusing. Dienos viena į kitą susilieja (: Na bet pavadinime pažadėjau ir apie kitus džiaugsmus parašyt.. (pasikrapšto galvą) Ką čia tokio, pozityvaus, pabaigai pridėti? O vestuvės skaitosi? [: He he, ta-daaah. Nors niekada nebuvau iš tų, kuriai apsiženyt yra kažkoks gyvenimo tikslas, pasiekimas ar nuopelnas ir savivertės pakėlimo objektas, vaikystėj niekada nepiešiau savo svajonių suknelių ir kitaip niekada šita tema nekliedėjau, bet, o gi, kai Brangusis bepuoląs ant kelių iš kišenės traukia dežutę su žiedu ir klausia tokius didelius klausimus, manding, labai paglosto širdį (: Pradinis kuklus planas “išgersim prie bažnyčios šampės ir užteks” kažkaip ėmė ir kaip sniego gniūžtė nuo kalno paleista apsirutuliojo biški daugiau negu galvojom, supratau, kam reikalingas pinterest puslapis ir t.t., prisipirkau visokių idiotiškų žurnalų ir labai stengiuosi nepavirsti į bridezilla, na bet manau tą gražų liepos šeštadienį viskas bus labai gerai nors net neabejoju kad pliaups lietus ir bus kokių net +10°C, arba kepins saulė ir bus +40°C, mašinai pakeliui į ceremoniją sprogs padanga, prie altoriaus susivelsiu, o vakare butinai apsipilsiu raudonu vynu, kitaip ir būt negali. Bet jei eisit pro šalį tai užsukit bent jau ant šampės ((: To be continued, maybe, nes čia baisiai girly tema, o kaip žinia Shiny nėra labai girly person. Dar išgasdinsiu ir tą paskutinį likusį skaitytoją ((:

Pagaliau!

Jei kam įdomu (dar čia lankosi bent kažkas? rly?), kodėl taip ilgai nieko nerašiau, tai cha, turiu pasiteisinimą! Buvau bais’ bais’ užsiėmus savo licenziato rašymu ir gynimu. Pagaliau tai įvyko! Valio! Kokiais dviem metais vėliau negu priklauso (ačiū mano nuostabiems industriniams partneriams per krizę pabėgusiems, kai teko doktorantūrą vėl nuo pradžių pradėt du metus iššvaisčius).

Tai va. Pagaliau kažkoks naujas pasiekimas atitinkantis blog’o pavadinime besivaidenančią mintį “you say I must be something before i’m thirty” (c) Gravel. Ta-daaah!

Aišku galima klaust – kas gi tas licenziatas ir ko aš čia taip juo giriuos… Yra taip: Švedijoj įpusėjus doktorantūrą, t.y. jau susirinkus nemažai kreditų iš išklausytų kursų ir parašius 2-3 straipsnius iki tokios būsenos, kad negėda žmonėms rodyt, yra galimybė apsiginti Licentiat (angl. Licentiate) laipsnį. Apsigynus, cituojant mano darbo vadovą, įgijau “A licence to practice science in the kingdom of Sweden”. Ne juokai (:

Jei kam įdomu, mano naujausiai išspausdintas straipsnis, visai šviežutėlis, check this out: http://jap.aip.org/resource/1/japiau/v111/i9/p093527_s1. Kaip tik dvi dienos iki gynimo oficialiai statusas pasikeitė į “Published”, smagiai sutapo [: Trečias straipsnis yra stadijoj “manuscript in final preparation”, reik porą paveiksliukų patobulint ir tada jau bandysim siūlyt žurnalui, gal paims.

Gynimas praėjo be nuotykių – pirma aš pusę valandos pasakojau kas ir kaip, tada oponentas pusę valandos klausinėjo ir diskutavom, pora klausimų iš salės ir viskas, vadovas pranešė kad visus reikalavimus atitikau ir nuo šiol esu licenziatė. Taip ilgai ruošiaus ir pergyvenau o iš tikro visai nebaisu. Jausmas buvo puikus (:

Kaip suprantu, visa licenziato knygutė prieinama viešai per Linkopingo universiteto el.spaudos portalą, galvoju reik pasidalint, na maža ką žmonės kartais iš nevilties ir neturėjimo ką veikti nusprendžia perskaityti ((: Yra paveiksliukų!

Tiek žinių. Pasigyriau – check. Ką toliau veikt – nežinau ((: Kaip ir pasibaigus betkokiam kitam ilgai užtrukusiam procesui staiga apima tuštumos ir pasimetimo jausmas, teks pildyt naujais eksperimentais ir naujais straipsniais. Doktorantūra jau dabar kaip ir ranka pasiekiama – dar 2-3 straipsniai, papildyt įvadą ir viskas ((: ką čia.

Nauji dėstymo džiaugsmai

(bar bar bar… kas ten? – Shiny atsiminė kad gal reiktų ką parašyt, nes cituojant vieną redakcijai gerai žinomą asmenį “buterbrodai jau užkniso”)

Tai va, jei dar kas neprarado vilties po tokios ilgos pauzės ir šito blog’o iš savo sąrašų neišnaikino, tai šekit jums prizas! Mokslinis įrašas! Su nuotraukom! Ta-dah!

Jau 4 metus iš eilės kiekvieną rudenį kankinu studentus t.y. dėstau nuostabiuose laboratoriniuose: 1) Šiluminiai siurbliai ir šiluminis Sterlingo variklis beigi 2) Curie ir Ising magnetinių momentų modeliavimas. Įgryso biškeli jau labai, aš neįsivaizduoju kaip reiktų 20 metų tą patį pasakot. O be to nelabai užtenka valandų kad surinkt 10%. Tai nuo šio semestro pradžios gavau naują atrakciją – laboratorinius fizikinės metalurgijos (Physical Metallurgy) kurse prie optinio mikroskopo. Laboro esmė – studentams duot pažiūrėt į krūvą skirtingų metalo gabaliukų ir tegul aiškinasi, kas ten kuriam nutiko ir kodėl. Visokios fazių diagramos, eutektiniai taškai  martensitai, perlitai ir panašiai. Aš lietuviškai tų terminų net nelabai ir moku. Ir kaip bonusas dar pačioj pabaigoj pažiūrim į ličio fluorido (LiF) kristalus. Smaguma.

O smagiausia tai savaitgalį, kai nieks nemato, padaryt fotosesiją ((:

Va taip viskas atrodo. Mikroskopas, dvi paslaptingos juodos dėžutės. Pagal įdėją kažkaip visa tai turi 4-5 studentų komanda sugebėt panaudot  ir nesusimušt dėl eilės prie okuliaro.

Žiūrim toliau. O kas gi čia per monetų kolekcija? Vat ir, hoho, neatspėjot ((:

Vat ir prasideda visas smagumas. Pvz bandiniai nr 2 ir 3 yra tas pats vario ir alavo (dar žinomas kaip bronza) lydinys, tačiau nr 2 atšalo tiesiai iš skysto metalo iki kambario temperatūros, o nr 3 buvo pakaitintas kokio-jtaiten temperatūroj pora valandų ir tada staigiai atšaldytas (angliškai quenched) vandeniu. Dėl to žiūrint per mikroskopą jie atrodys visiškai skirtingai, woosh! Su kitais bandiniais irgi panašiai – arba plienai su skirtingais kiekiais anglies, arba kažkokios vienodos sudėtys bet skirtingi pakaitinimo būdai. Ir žinokit wau – gražu (: o kai dar supranti kas ten įvyko ir kodėl, na tai iš vis gera nuotaika apima. Kad geriau įsivaizduotumėt kaip ten kas atrodo, nueikite čia (ten pat ir visokių kitokių gražumų yra).

Na o antra laboratorinio dalis – apžiūrėti ličio fluorido (LiF) kristalo gabaliukus, kuriuos pati tamsią šeštadienio naktį atskelinėjau nuo vieno didelio gražaus kristalo. Šiaip, pagal idėją, ir sekant pavyzdžiais rastais internete tai visą tą atkelinėjimo procesą (angliškai cleaving, daugiau apie tai ir su paveiksliukais – čia) reiktų atlikinėt pasitelkus ploną ir aštrų ašmenį beigi plaktuką, o bet tačiau, išbandžius laboratorijoj rastas britvas paaiškėjo, kad jos baisiai minkštos ir naudos jokios. Plaktuko iki rūsio eit patingėjau, panaudojau po ranka pasitaikiusį metalo gabalą… O vietoj ašmens – atsuktuvą ((: tik niekam nesakykit. Dėl to ir skaldžiau savaitgalį kad nieks nežiūrėtų kaip aš nesgrabnai darau viską, hehe. Na bet atsuktuvas puikiai atliko ašmens vaidmenį, skilo kristalas nei nepyptelėdamas pagal savo kristalografines plokštumas kaip ir priklauso.

Vienas LiF trūkumų – jo nuodingumas. Liesti nerekomenduojama, dulkes įkvėpt visai negerai, o prarijus tai galima ir pasimirt. Brr. Sėdžiu per laborus ir žiūriu, kad studentai nesuvalgytų ((: O laboro užduotys gana paprastos – apžiūrėjus per mikroskopą identifikuoti taip vadinamas cleavage steps – kai skylant kristalui jo pasidalinimas keliauja nuo vienos kristalinės plokštumos į kitą, paralelę.

Labai meniškas menas žaidžiant su kristalu. Fone – kristalo sandaros modelis, juodi burbuliukai atitinka ličio, o balti – fluoro atomus.

Bet tai dar ne viskas! Vieną gabaliuką kristalo merkiau i vandenilio peroksidą (ne tą, kur vaistinėje, o daug didesnės koncentracijos, kur ant odos pilt visai nepatartina). Kadangi kristalas netobulas, o lengviausiai chemikalai veikia netobuliausias vietas, tai pusę valandos paėsdinus pasimato susijungimai tarp atskirų viens nuo kito lengvai pasisukusių kristalo dalių, angliškai vadinamų grains. Kiekvienas paviršiuje esantis defektas pasimato kaip mažiukas mažiukas kvadratukas. Turbo. O dar, be kita ko, tą vargšą kristalą prieš mirkindama chemijoj dar ir adata be gailesčio pabaksnojau (nors pagal idėją reikėjo daryt microindentations, bet tam skirto aparato rast nepavyko). Badytose vietose išryškėjo taip vadinamos “rosettes” (žr čia) – kur skirtingo tipo defektai sklinda skirtingomis kristalografinėmis kryptymis. Ta-dah (:

Rankų darbo rezultatas – labai gražūs atsitiktinio dydžio stačiakampiai gretasieniai! ((:

Ką tik padariau išvadą kad mano lietuviškas kristalografijos žodynas žiauriai skurdus ir nežinau jokių teisingų lietuviškų terminų… Vargas. O apar to – tai smagu dėstyt kažką naujo, kur pati mokausi kartu su studentais, nagrinėjam fazių diagramas ir bandom suprast ar plienas patapo pearlite ar austenite ar iš vis ten tik ferrite su anglies sankaupom aplink. Kolkas dėsčiau dar tik du kartus, tai vis dar neatrandu optimalaus ritmo ar struktūros kaip viską studentams pateikt kokybiškai, na bet kaip nors su laiku įveiksiu ir šį naują džiaugsmą (:

Tiek šiam kartui! Gal po kokio pusmečio vėl parašysiu. Kaip pasireiškė vienas protingas žmogus – feisbukai ir kiti social media dalykai žudo blog’inimą, nes ten pasigiri vienu sakiniu ir ramu… Bet vistiek kartais niežti plačiau pasipasakot, tai neprarandu vilties ir tikiuos nenumarinsiu shiny.lt visiškai (:

Nuotrupos kasdieninės, balandis-gegužė

O gi tikrai, jau gegužė! Kaip greitai bėga laikas (: Tuoj vasara!

Pastebėjau, kad feisbukas yra blogis – tuom, kad anksčiau kai kas įvykdavo įdomaus pirma mintis būdavo “O, į blog’ą parašysiu!”. O dabar, pakeiti statusą ir viskas… Tai ka bepasakot? Bet va šiaip ne taip, pritaupiau visokių niekelių, kam nepatinka nerišlūs įrašai su daug skirtingų nesusijusių įvykių – geriau neskaitykit (:

• Aną ketvirtadienį kartą gyvenime valgiau obuolį važiuodama dviračiu! Ou-je! Aš sužavėta savo gabumais ((: Iš tikro tai skubėjau namo nes jau buvo 20:00, bet tuo pačiu ir valgyt jau labai norėjau… Bet nenusiverčiau! Tiesa, nepaisant to, kad Švedijoj vos ne kasdien minu dviratį jau nuo 2007 metų, vis dar nemoku važiuot be rankų, ir nuo vairo drįstu atitraukt tik dešiniąją (gi kairė svarbesnė)… Be rankų tik sapnuose važinėju ir vis būna mintis, o tai kaip dabar atgal tas rankas prie vairo nutiest?
• Kalbant apie dviračius, tai išklibo mano mielojo Mingo pedalai, kas reiškia klypt-klypt girgžt-girgžt kiekvienam apsisukime, pradeda erzint. Gal reiks kokį naujesnį metalinį žirgą susirast? (: Vasara turėtų būt geras laikas tam, kadangi visi erasmus išvažiuoja ir atsikrato savo transporto priemonių, tai gal bus neblogas pasirinkimas. Woosh. Mingo 2, Turbo X! ((:
• Mano nuostabusis ofiso augaliukas “Happy Bean” visai nugeltonavo, lapų galiukai pajuodo, kiti apskritai nukrito, ir atrodo ne-kaip. Tai tris žalias šakeles nulaužiau, sumerkiau į vandenį, pradėsiu iš naujo (: Įtariu kad tiesiog vazonėlis jau per mažas pasidarė. Aišku, normalus žmogus gal persodintų visą augalą, bet aš, panelė “sodininkė” pagalvojau, kad paprasčiau į tą patį puodą mažiukus sukišt… Apsimetu, kad matyt tokia normali šio augalo gyvavimo trukmė… Užteks kankint (:
• Tęsiant apie sodininkystės džiaugsmus, tai pagaliau pribrendom ir nusipirkom virtuvės palangei pailgą cinkuotą vazoną prieskoniams and stuff. Jau auga bazilikai, čiobreliai ir kalendra. Ką turėjau tą pasėjau, neišdygo tik meirūno lysvė, nors galiu prisiekt – vakar įžiūrėjau ten naują mikrodaigelį, tai gal ir bus! Pats aukščiausias sodininkavimo lygis bus jei įvaldysim dar ir balkoną – viena bendradarbė sugeba ir salotų ir morkų visokių užsiaugint, tai kuom aš prastesnė?

Vakar “nuėmiau” pirmą derlių – nuskyniau 8 baziliko lapelius ir paslėpiau karštuose sumuštiniuose, mmm (: Nuotrauka jau tampa šiek tiek neatitinkanti tikrovės, nes auga viskas ne dienom, o valandom!

• Aišku, balkone bent kolkas kažkaip nedrąsu sodint, maža ką, gal ims ir užsnigs vėl? Žinau, Lietuvoj irgi snigo, bet tik kai savo akim pamatai gegužės mėnesio pūgą tik tada ir sureaguoji kaip reikiant (:

(“pavogiau” iš Brangiojo, printscreen nuo feisbuko, hah)

• Kurybinės kančios rašant savo pirmąjį tikrą mokslinį straipsnį (jaunystės kūryba Lietuvos fizikų žurnalui nesiskaito) – pagaliau! Ir pagaliau būsiu pirma autorių saraše (reik dviejų straipsnių kur aš pirma arba antra, kad apsigint pusę doktorantūros)! Norim kad priimtų į Journal of Applied Physics, tai čia tipo kietai, jeigu ką (: Tik labai jau sunkiai į priekį stumiuosi, reik aprašyt TEM paveiksliukus, tai pajaučiau kad žodyno tam trūksta. Na, bet kaip nors! Vienas netikėtas džiaugsmas – kadangi prireikė tuos visus paveiksliukus klijuot į vieną, stumdyt, skales perpiešinėt ir panašiai, gavau į darbinį kompą Photoshop CS5 licenziją, pirmą kartą legaliu naudojuosi gyvenime (gėda, žinau, bet gi brangus, o man dažnai nereikia). Šakės, kaip daug visko pasikeitę… O ir šiaip aš jau beveik pripratus prie nemokamo Paint.NET, tai dabar viską vos ne iš naujo tenka. Bet tai vaje kaip smagu! Taip ir niežti nagus ne rašyt o kokį meną daryt (žr. daržo nuotraukas). Procrastination visu pajėgumu.
• Per Velykas Švedijoj laisvadienių gaunasi nuo ketvirtadienio iki pirmadienio – kalnas! Ta proga jau atidarėm nakvynės palapinėje sezoną, labai romantiškai su Brangiuoju nužygiavom į absoliučiai middle of nowhere esančią pelkę/buvusią aviacijos šaudynių pratybų vietą, kur artimiausias autobusas – už 10 km ir savaitgaliais važiuoja kartą į dieną ir visą naktį klausėm per miegus pempių, gervių o svarbiausiai – tetervinų skleidžiamų garsų. ŠAKĖS kaip jėga buvo. O diena miške tylu tylu, kai palygini kas ten naktį dedasi, vaje. Aišku tie +2° gal ir nebuvo labai laikas pradėt nakvot miške… Bet užsitempus vilnonę kepurę ant nosies buvo visai pakenčiama. Žiūroną dar kart išbandėm, matėm kaip tetervinai viens prieš kitą uodegas išpūtę šokinėjo, vai vai.

Nuotrauka, kur daug vaizdo – maksimaliai su mano 20x fotiko zoomu pritraukta (: labai įsižiūrėję galit pamatyt keturis taškučius – va ten yra tie paukščiukai ((: Iš viso kokių dvylika suskaičiavom. Keisčiausiai atrodė vienišas tupintis liaunam medely, labai jau netiko jam ant šakos būt, daug gražiau šie paukščiai atrodo ant žemės. Daugiau visokių nuotraukų: pirma diena, antra diena

• Grįžau augint bandinių ir daryt eksperimentų į senąjį didįjį Ragnarök, my good old friend! Jessie šiuo metu okupuotą žmonių auginančių visokius ten bismuto oksidus, tai mano nitridams ten ne vieta, deguonis tfu tfu tfu, blogis (: Tai va, dabar senai pamiršti seni gliukai, nauji “know-how”, vaje kiek adrenalino (: šiandien vieną bandinį pamečiau (blogai pritvirtinau bet pastebėjau kad kabaliuoja jau kai valandą laiko kaitinau, tai teko atvėsint, o po to kol ištraukinėjau tai ir prapuolė safyro gabaliukas), bet vieną šiaip ne taip pavyko užaugint, tikiuos sėkmingai. Labai pasimiršta įgūdžiai per 2-3 metus, šakės, tai gerai kad yra kolegų instrukcijos ant sienos pakabintos…
• Tai va, žygiuoju atgal į laboratoriją, paruošiu bandinį rytojui ir sąžinės graužimui prigriebus porą mokslinių straipsnių apie panašius dalykus, tam atvejui, jei prieš miegą kils įkvėpimas ir bus jėgų skaityt ne science-fiction (šiuo metu braunuosi per 1000 lapų Neal Stephenson “Anathem” – cyberpunk, kvantinė mechanika ir filosofija viename!) ir tada jau keliausiu namo (: Kaip smagu kad nebetemsta anksti, bet vis dar negaliu priprast ir laike nebesigaudau!

Jei iki čia perskaitė kas nors, tai džiugu ((: ačiū už dėmesį, gero vakaro ir laukite tęsinio…

Ledukinis grožis

Kad jau pūga už lango (pagaliau!), tai galvoju reik žiemine tematika menu pasidalint (: Sekmadienį išlindom su Brangiuoju pasivaikščiot, tai kelių pakraščiuose prisižiūrėjom reto grožio leduko.

Niekad anksčiau nebuvau mačius tokių keistų struktūrų (: Po apačia – tuščia, ir lyg koks trafaretas – sienelės storos, o tarp jų lengva net pirštu išmušt ploną ploną leduką

Dar šiek tiek pašliaužiojus pakelėmis radom ir užgimimo momentą (:

Mano teorija: kažkokiu būdu pradeda kauptis šerkšnas ant ledo ir matyt tą dieną buvo nuotaika šerkšnuotis trikampėmis struktūromis. Specifinis pradinių sąlygų, drėgmės, vėjo, temperatūrų svyravimo ir kitų parametrų derinys? O po to, matyt kai pašyla, pašąla, tarpuose išplonėja, sijos sustorėja, apačioj iš vis viskas dingsta ir va tai tau ta-daam (:

Beje, turbūt pirmą kartą man gerai suveike “Auto level” funkcija Paint.NET programoje (freeware Photoshop alternatyva) ir nuotraukos tapo daug dramatiškesnės, nei originalai. O dar kol tvarkiau nuotrauka (o siaube, darbo metu), ir pro šalį ėjo kolega doktorantas, tai jo pirmas klausimas buvo ar čia savo bandinio nuotraukas iš mikroskopo žiūriu ((: žodžiu, beveik išsisukau, gaila, kad meluot nemoku. Nes jei auginčiau kokius nanosiūlus (nanorods), tai beveik panašu… Ar pvz minerologija žavėčiausi…

Gamta yra jėga (: