Gavau PhD. O ką dabar?

(paskutinė doktorantūros memuarų dalis, prisiekiu, na tikrai, kiek galima?)

Kaip greit bėga laikas ir kaip lėtai rašosi memuarai (: nuo doktorantūros gynimo praėjo jau beveik metai, omg, o aš vis dar bandau atsipeikėt ir suprast, kad viskas – aš nebe studentė. Nelankysiu kursų, nelaikysiu egzaminų, nekaupsiu kreditų. Einant miegot ir atsikėlus nebereiks galvot kaip pabaigti kažkokį studijų etapą ir kaip tai padaryti. Nebegalios studentiškos nuolaidos (: Keista. Kai praktiškai visą savo sąmoningą gyvenimą praleidi ant akademinių laiptų ir štai staiga – viskas. Aš tai padariau. Em… O tai ką dabar? ((:

Na taip, akademiniais laiptais dar yra kur pasilipt – docento kvalifikacija, profesūra. Bet tai jau nieko bendro su studentavimu nebeturi, tiesiog karjera, the grown-up stuff.

Ales Stenar – švediškas stonehenge. Žmonės vaizde dėl mąstelio. Apsilankymas Švedijos pietuose turėjo būt dalis PhD dovanos nuo mano katedros, bet kadangi vėjas pūtė iš neteisingos pusės, tai parasparniu (!) pasklandyt nepavyko, teko pasitenkit labai gražiais vaizdais šiaip (: skrydžiai to be continued, turėsiu kažką nuveikt savo naujuose namuose…(dramatiška pauzė) …Vokietijoj!

Tai va. O PhD gynimas iš tikro nebuvo labai baisus. Ypač po visų questų su plaktukais. Aišku, nepaisant to, gynimo dienos rytas prasidejo 5:00, tiesiog nebegalėjau užmigt, didelėm didelėm akim spoksojau į lubas ir omg omg kaip neapsipazorint prieš tautą ((: Švediškas formatas gana paprastas – yra ~30min prezentacijos (tikrai tilpau į kokias 35min!), tada oponentė taršo, maniškė buvo ypatingai smalsi, tai užtruko biški ilgiau negu įprasta, kokios pusantros valandos, tada dar komisijos nariai biški pakamantinėjo kokį pusvalanduką, pora klausimų iš publikos ir viskas. Per daug nesusimoviau, tik vienu metu sinapses užgliučino ir nežinojau ką pasakyt dėl EDX (energy-disperssive x-ray spectroscopy) jautrumo sunkiems/lengviems elementams (duh!), nors net ant viršelio naudoju EDX paveiksliuką, oh the irony.. Komisija eina tartis į slaptą kambariuką, jiems turbūt administratorė slapta neša slaptą kavą ir slaptus keksiukus, o visi kiti alkani nerimaudami stoviniuoja ir padeda iš dežių išpakuot Ikea “Svalka” šampano taures, nes nu ką čia, net jei neduos laipsnio, vis tiek galima ant tuščio skrandžio šampės su čipsais įkalt ((:

Aišku, finale, komisijos nariai matyt neatsilaikę prieš mano žavesį ir neapsakomą išprusimą ir slaptus keksiukus, suprato, kad nieko nebus, ir teks mane pripažint mokslų daktare. Kaip tarė taip ir padarė, buvo labai daug džiaugsmo ir palengvėjimo, kad yes, done, woohoo, šampanas, galima lengviau atsipūst. Gerb. Dr. Shiny in da house!

Vakare party party, kitą dieną išlydėjom palaikymo komandą iš Lietuvos (tėvai ir sesė pagaliau atrado progą aplankyt mane švediškam užkampy) namo, išsikuopėm, nepraėjus nei savaitei susirinkau visas šmutkes iš savo nuostabiojo nuosavo ofiso, išdalinau kaimynams savo vazonus su visokiais happy bean ir kitais augaliukais, gal neištručys. Ką tik išmokai wordpresse linką į ankstesnį įrašą per kažkokią gudrią sistemą įdėt, yay me. Bet aš jau visai nukrypstu. Žodžiu, esmė kad apsigini doktorantūrą ir tave išmeta iš to nuostabiojo burbulo/šiltnamio. Persikraustai į ofisą be langų kur daliniesi nevedinamo oro resursais su dar 4 nelaimėliais. Kur būsi už trijų mėnesių kai pasibaigs kontraktas – no idea. Visi pradeda su tavim kalbėt apie visokius grant proposals, nes nu, iš kažko gyvent tai reikia, welcome to the jungle kur kolega yra tavo konkurentas, bo jei ano projektas gaus pinigų, tai tavo turbūt ne. Eh. Ir tada supranti, kad parašyt ir apsigint tą nelemtą baisiają doktorantūrą buvo niekai. Nes jei jau laiku pasiekei auditoriją, vidury savo prezentacijos nepabėgai, ir neapmėtei komisijos supuvusiais pomidorais tai 99% tikimybė, kad apsiginsi ir daktaro laipsnį gausį, ir gal net kokie 5 žmonės perskaitys tavo disertaciją toliau negu “acknowledgements” puslapis, kur atrandi savo lyrišką pusę, apima nostalgija, ir puoli dėkoti visiems darbartiniams ir buvusiems darbo vadovams, bendraautoriams, nuostabiems kolegoms, laboratorijos santechnikams ir šiaip ak ak kaip viskas buvo fainai tra lia lia ((:

Taip kad jei kas šiuo metu yra pakeliui į daktaro laipsnį ir vietoj to kad dirbtų, kchem kchem, skaito mano blog’ą tai žodž, nesiparinkit, viskas bus gerai, apsiginsit, nėra taip baisu kaip galvojat. Tiksliau viskas yra gerai dabar, džiaukitės kol galit, nes kai pabaigsit na tai ha-ha, pamatysit ((: prasideda nauji patyrimai, naujas požiūris, daugiau atsakomybės ir daugiau kovojimo už išgyvenimą. Kas šiaip tai visai nėra blogai. Tiesiog truputį more complicated.

Kadangi ir taip jau čia sprindžių belenkiek prirašiau, tai apie actual karjeros posūkius – kitą kartą. O, bet kaip džiaugiuos persikrausčius į wordpress (: