Oh Weihnachtsmarkt, so Weihnachtsmarkt – trumpas gidas po mūsų apylinkes

Tai-gi-taigi-taigi. Trečias mūsų vokiško periodo gruodis Juodojo miško aka Schwarzwald papėdėse tai jau manau galim išdidžiai pradėt vadintis vietinių kalėdinių mugių ekspertais kadangi, kaip totalūs durneliai, kiekvieną gruodžio savaitgalį visur blaškomės ir bandom kuo daugiau Glühwein išdegustuoti. You’re welcome. Such sacrifice. Beje, funny story apie Glühwein – aš kol nepersikrausčiau į Vokietiją nuoširdžiai galvojau kad tai vadinama Glückwein, nes kažkaip Lietuvoj visi sako gliukveinas. Tai va, ne. Sužinojom aišku iš pokalbio su vokiete kaimyne, tai biški apsidurninom, bet ką padarysi. Man gliukveinas buvo žiauriai logiška nes Glück kaip ir laimė, nu tai geri karštą vyna ir nuotaika gerėja ((: bet dabar jau išmokom, tai viskas ok.

kalediniumugiuzemelapis
Behold! mūsų sunkaus trijų metų įdirbio vaisius.

Tai va. Jei labai įdomu, šitas žemėlapis available paspaudus čia. Gal.

Anyway, pasiblaškėm kaip reikiant, ir dabar mūsų to-do sąraše nebelabai kas liko, jau šiemet kai kurias muges kartojom nes patiko iš anksčiau. Iš tikro dabar kiek buvom, tai jau supratom, kad pagrindinis absoliučiai visų vietinių kalėdinių mugių požymis yra tai, kad kiekvienais metais viskas yra identiška, t.y., jei buvo moliniai nameliai tarp bulvinių blynų ir muilo stendų, tai taip jau ir bus visada. Kas gerokai palengvina mūsų dalią, nes vieną kartą pasiblaškius ir atsirinkus, kur čia skaniausias karštas vynas ar kas, po to jau žinai ir tiesiog ten eini. Iš kitos pusės – nelabai didelė motyvacija kelis kartus explorint tą pačią mugę nes nelabai ką ten naujo pavyks rast. Pagrindiniai momentai, ta pačia tvarka kaip žemėlapyje, bet šiaip numeriukus dėjau random iš atminties, čia ne top-10:

  1. Freiburg (schemoj 11 ir 1 biški persiklojo) – kad jau čia gyvenam, tai šitos mugės keliai geriausiai praminti. Sakyčiau, kad šita yra prie mažiausiai džiuginančių, apart to, kad toli eit nereikia – labai daug žmonių, labai šiaip sau maistas, mugė išbarstyta per tris mažas aikštes tai nėra to vientiso žmonių judėjimo. Daugiau komercinė. Kulinarinis highlight yra prie lentos vinukais prikalta lašiša kurią lėtai kepa šalia malkom kurenamo laužo atrėmę, tai ji tokia pusiau kepta pusiau karštai rukyta, nu gerulė tikrai. Kulinariniai pravalai buvo ant medinio mini-kočėlo užvyniota tešla kuria nelabai iškepa ir gauni tokį liūdną vamzdį pusžalės tešlos kuri viduj dar šalta nes nu kas iš to medinio kočėlo? Antras daiktas buvo a la sausainis-kamuolys sniečka apipilta visokiais stuff kur atrodė gardžiai bet tešla buvo akmens kietumo ir ar jūs bandėt kada graužt maždaug teniso kamuoliuko dydžio daiktą kuris visas trupa? Anyway, dabar mes jau kaip papindėję žmonės einam kartais karšto vyno paragaut tiesiai į Alte Wache Haus der badischen Weine vyninę kuri net ne mugėje o šiaip senamiestyje prie katedros įsitaisiusi, tai ten “su suaugusiais” kultūringai pastovim ir nereik stumdytis (:
  2. Ebnet – kaimuky kuris kaip ir Freiburg dalis, bet ne visai, ir kur galima praktiškai pėsčiom palei upę nupėdint. Veikia tik vieną savaitgalį Ebnet Schloss dvaro kieme. Dvaras tai toks didelis namas patrupėjęs. Prekeivių nedaug, pagrinde rankų darbo stuff a la bobučių megztos kepurės, visokie daiktai iš veltinio, papuošalai, etc. Nebuvo labai kuom ypatinga tiek kad labai cozy ir pagrinde vietiniai žmonės o ne turistai. Dalis mugės buvo po stogu tai buvo smagu šiltai mugintis. Matėm du asilus o taip pat matyt viso Ebnet bendruomenės pastangom buvo sukonstruota didelė prakartėlė su labai daug statulėlių, medelių ir t.t. Paragavom tradicinį saldų daiktą Striebele – po biški į karštą aliejų pilama blynų tešla tai gaunas tokia raizgalynė-lizdas, kurį po to dar apipurto cukraus pudra. Na nebuvo kažkoks much amazing dalykas, bet visai fun tekstūra. Tai kaip paįvairinimui, miela vietinė mugė negurmanams kartais irgi yra gerai.
  3. Kirchzarten – šita mums 2015 metais buvo pirmoji “išvažiuojamoji” mugė kai dar nieko nežinojom kas ir kaip. Lengvai pasiekiama traukiniu, organizuojama irgi prie kažkokio dvaro/savivaldybės pastato uždaram kieme. Gėrėm karštą vyną iš bato formos puodukų – fun every time. Pačiam dvare vyko visokie vietinių vaikų dainavimo ir grojimo įvairiais instrumentais pasirodymai. Sukramtėm skanų Flammkuchen – picos ir spirgučių padažo vaiką, kuris yra vienas iš mano mėgstamiausių vietinių patiekalų. Jeigu ką. Buvo pora prekeivių su visokiais egzotiškais afrikietiškais ir indiškais dalykais tai buvo smagu įsivaizduot kad aš čia kokais viduramžiais lankausi pasaulio nemačius ir kur paslaptingi pirkliai iš tolimų šalių atvežę keistų dalykų parodyt (: O šiaip tada buvo labai šalta ir šlapia, tai labai ilgai neištvėrę sprukom namo.
  4. Ravennaschucht – mugių mugė. Ou-em-džy. Įsivaizduokit – miškai, kalnai, du skardžius jungiantis 40 m  aukščio senobinis plytinis geležinkelio tiltas super aukštom arkom a la Harry Potter. Po tiltu 11 mėnesių per metus nieko nėra, šalia kažkoks tradicinis restoranas ir gegučių laikrodžių parduotuvė. Bet gruodį… Gruodį, tiltas nušviečiamas visų spalvų prožektoriais, ratu potiltinio miško aikštėje pastatomi mediniai prekeivių nameliai, įskeltuose blukiuose užkuriama ugnis, kurią vietiniai kažkodėl vadina švedišku fakelu, o švedai neigia kuom nors prisidėję. Paslaptinga, pasakiška, ypač jei pasiseka su žiemišku oru ir būti ten jau sutemus. Laužo dūmai, daug žmonių, ir karts nuo karto virš galvos pradundantis traukinys, ko daugiau reikia (: Kulinarinis amazeballs buvo lėtai keptas ir visiškai burnoj tirpstantis gabalas Spanferkel paršelio. Šita mugė yra žinomiausia ir tuo pačiu brangiausia ir kupina turistų, bet tikrai verta dėmesio. Lengvai pasiekiama traukiniu (Hinterzarten arba Himmelreich), nuo kur daveža autobusai, bo tikrai ta vieta yra middle of nowhere. Su savo mašina reikia parkingą rezervuotis turbūt kokį rugsėjį, ir gauni sau konkrečią diena konkrečiu metu trijų valandų langą ten tą mašiną pasidėt, briedas :D Būtume kaip tik šiandien ten važiavę, bet pradėjo lyti ir pūst stiprus vėjas, tai taupom kitam savaitgaliui, gal bus geresnės oro sąlygos. Tai tik dėl to dabar va sėdžiu į pledą susivyniojus ir rašau ir jau seilės pradėjo kauptis apie tą paršelį galvojant, reik baigt ((:
  5. Gengenbach – super jauki mažo miestelio mugė kur viskas gražiai trijose gatvėse išsidėstę ir tos gatvės visos sueina į vieną tašką ties jų rotušės pastatu. Lyg tyčia, pastatas turi 24 langus, tai kažkas kažkada genialiai sugalvojo kad gi galima Advento kalendorių ant langų padaryt, how cool is that! Taigi, kiekvienais metais yra kažkokia konkreti tema, pvz Harry Potter, arba Anderseno pasakos, arba šiemet gana random Andy Warhol pasirinktas, prigeneruoja 24 paveikslus ir kiekvieną dieną iškilmingai vis po vieną paveikslą ant lango atidengia. Buvom čia jau du kartus, abu kartus nepavyko dalaukt 18 val kai naujas paveikslas atidengiamas nes sušalom biški, gal pavyks kitais metais… Tiesa, šiemet Andy Warhol my ass, buvo labai labai labai ankstyva jo kuryba surinkta, a la ryškiai rūžavas putlus angeliukas ryškiai žaliam fone, tai dar ne Pop Art, people. Apart gal nelabai meniško meno šiemet, mugė džiugina gyva muzika ir karštu vyšniniu belgišku kalėdiniu alum ir šiaip viskas ten gerai. Gana nesudėtingas susisiekimas traukiniais. Bonusas – mieste dar yra užgavėnių karnavalo bobausių Narren muziejus/bokštas vardu Narrenmuseum Niggelturm, tai ir disturbing kaukių galima pažiūrėt, ir tuo pačiu iš bokšto apylinkėm pasigrožėt. Praeitą kartą buvo bonusas – palei upę skraidė tulžiai (čia paukščiukai tokie. gražūs. duh)

    IMG_20171203_153929_494
    Creepy. Yikes! Ajazau! Ir taip kiekvieną vasario mėnesį… Gerų košmarų! Narri-Narro!
  6. Colmar (Prancūzija) – prasčiausia ir labiausiai nuvylusi mugė. Šiaip tam mieste esam buvę ne kartą nes gana lengvai pasiekiamas, very much Alsace, ir pvz Velykinė mugė ten labai cool. Bet kalėdos… Gluhwein atitikmuo buvo šlykščiai saldus ir tiekiamas labai liudnose plastmasinėse stiklinėse (Vokietijoj priimta pilstyti į stiklinius arba molinius puodukus, už kuriuos sumoki užstatą ir po to atiduodi atgal), maistas kažkoks neapetitnas, prekės nykios, nu žodžiu – į Colmar reik važiuot kitom progom.
  7. Ribeauville (Prancūzija) mugė tuo tarpu mums labai patiko nes buvo visiškai kitokia, čia viskas vyksta viduramžių stilium, tai mažai komercijos, daug show, daug prekeivių keistom kepurėm ir apsiaustais, drakonai and stuff. Man atrodo vėliau vakare būna kažkoks paradas/procesija nes vis tarpuvartėse matėm labai keistų transporto priemonių su skeletais, čiuptuvais ir kitais sunkiai apibūdinamais dalykais. Buvom vakar, tai įspudžiai dar labai švieži. Kulinarinis highlight nr1 buvo ant laužo kepamas šernas, nuo kurio kažką nupjausto ir tau bulkoj duoda. Highlight nr2 buvo visiškai nesofistikuotos sraigės prie mūsų akių kišamos ir traukiamos iš krosnies, prie kurių gaunį tik medinį pagaliuką ir biški batono sviestui ir česnakui įsisavinti. Bet žmonių šitoje mugėje buvo tiek, kiek mes net Vokietijos mugėse nematę, arba bent jau taip atrodė, nes pagrindinė senamiesčio gavė labai siaura tai buvo nuolatinė grūstis. Karštą vyną samčiu iš puodo pilstė juodu gobtuvu apsogobęs ir akis liepsnom apsidažęs personažas. Žodžiu, puiki mugė, tik gal reik kažkaip bandyt taikyt kokią nepopuliarią dieną kad taip labai nesistumdyt.
  8. Emmendingen mums reiks dar kartą nuvažiuot matyt, nes tam mieste didelė mugė vyksta tik vieną savaitgalį ir mes tą momentą netyčia praleidom, o kitu laiku jie apsiriboja ~10 kioskų išdėstytų aplink ledo čiuožyklą tai nelabai kažką. Beje, vienintelė vieta kur matėm ledo čiuožyklą, už tai gauna už tai ekstra taškų.
  9. Bollschweil dvaro mugė po visų kitų mugių triukšmų ir minių mums patiko tuo, kad buvo mažiukė ir su nedaug lankytojų. Galbūt kai ką atbaido mokamas įėjimas, ir atoki vieta, bet matyt dvaro savininkams trūksta pinigų tą dvarą išlaikyt, jie ten ir žiemą ir vasarą kažkokius renginius/muges organizuoja vis ir viskas mokama. Anyway, buvo labai skoninga, mažai prekeivių bet su biški prašmatnesnėm prekėm skirtom dvarininkams turbūt (: Nusiaubėm vieno italo Pecorino sūrio degustacinį padėklą ir dar namo kalną sūrio parsivežėm nes tokio skanaus niekur nebuvom ragavę nei prieš nei po. Daugiau labai kažko ypatingo nebuvo, bet gražiai praleidom dieną kultūringoj aplinkoj. Kaip reta.
  10. St. Blasien. Labai gražus mažas miestukas su gigantiška neoklasikinio stiliaus katedra kurios super duper tokio tipo kupolas yra trečias pagal dydį Europoje, tai labai keista kai vidury Schwarzwaldo tokį užtinki. Jautėsi, kad ten medžiotojų kraštas, nes buvo apstu ir medžiotojų muzikantų ir visokių šernienos dešrelių. Dar pirmą kartą vokiškoj kalėdinėj mugėj radom šašlykų, keistas jausmas buvo ((: puiki atmosfera, ne per daug žmonių, pagrinde vietiniai. O geriausias dalykas tai buvo vaikų kepami vafliai, jau tešla tokio tirštumo ir macnumo buvo, kad ojojoj. Manau mes čia dar užsuksim.
  11. Feierling Brauerei Freiburge vieną savaitgalį apart pagrindinės mugės vyksta dar ir mažiukė advento mugė jų uždarame alaus gėrimo kiemelyje kur būna baisiai gardaus karšto obuolių sulčių punšo. Mažai vietos, daug žmonių ir dar koks gaisrininkų orkestras. Yra toks vokiškas žodis gemütlich – kuris reiškia jauku, malonu, miela, šilta ir t.t. Tai va šitai mini-mugei labai tinka.
  12. Breisach – paskutinė sąraše, bet tikrai ne paskutinėje vietoje pagal gerumą. Pati mugė yra labai maža – tiek kiek telpa jų muziejuje stalų padėlioti tarp eksponatų, bet tai ir užtenka, o tuo pačiu ir muziejų galima aplankyti ir sužinoti apie miesto istoriją ir kaip ten anksčiau viskas atrodė. Mums labai pasisekė ten būt tuo metu kai atėjo St.Nicolaus – vokiškas kalėdų senelis ir jo juodai nudažytas evil pagalbininkas kuris turbūt muša blogus vaikus or something? Tai va, visi dainavo, tai ir mes apsimetėm kad dainų žodžius žinom, hah, smagiai. O pačiam mieste tai tik maistas ir gėrimai ir daug muzikos. Čia valgėm skaniausią ever Flammkuchen, kurį prie mūsų akių minkė, tepė, barstė ir kepė tėčio ir trijų vaikų komanda, tikrai jautėsi, kad su meile gamintas.

Uf. Tiek žinių. Prizas daskaičiusiems (ar bent prascrollinusiems) iki pabaigos – mano labai, labai gražus koliažas iš kelių atsitiktinių, per tris metus susikaupusių nuotraukų, kuriame sunku susigaudyt nebent patys tas muges esatę aplankę (:

Kaledumuges-collage

Visiems linkių gražių šiltų švenčių, kad ir kur per jas būsite! Skanios silkės, biški dovanų, ir daug mielų žmonių aplink.

Advertisements

Kulinarinė geometrija pagal vokiečius, pirmas lygis

Savotiška čia ta vietinė pietų-vakarų Vokietijos virtuvė, tokia biški pasimaišiusi su šveicarais, austrais ir prancūzais. Pagrinde aišku bulvės, kiaulė ir kopūstai, bet dar visokie specifinio kvapo sūriai prisideda, kaštainai ir didelė meilė moliūgams, all good! Dar pridėkime vietinį badų (badisch) dialektą, kuris maždaug kaip žemaičia bet vokiškai, tai rezultate atsikrausčius teko labai daug keistų žodžių mokytis, nes šimtai skirtingų pavadinimų neatitinkančių “normalios” vokiečių kalbos, kaip kad pvz Brägele yra keptos bulvės (koks dar Bratkartofel, baikit, gi neįdomu keptų bulvių patiekale minėti bulves!). Tai nueini į kokią vietinę knaipę arba į mėsinę, pakrapštai sau galvą ir kartais aklai kažką išsirenki. Ir gauni tada pvz sultinį su jame plaukiojančiais blyno gabalais. Arba balandėlių dydžio koldūnus prikimštus kažinko. Mėsinėje tai iš vis advanced level  reikia nes pusės dalykų pavadinimai anei kainos niekur neparašytos, kam reikia – tas žino. Tai va labai džiaugiausi kai išmokau paprašyt Leberwurst (dešros formos paštetas, rušių dažniausiai bent 4) ir Frühstuckspeck (mmmm, bacon), visa kita lieka paslaptim… Bet kadanors! Kadanors!

Nelabai vykę koldūnai aka Maultasche, nesupratau ką valgiau iš vis
Nelabai vykę koldūnai aka Maultasche, nesupratau ką valgiau iš vis

Šiaip pirmas žingsnis bandant susigaudyti painiuose kulinariniuose labirintuose yra suprast kad visų pirma, šitų stebuklingų sudurtinių terminų paskutinis pridurtinis priklauso nuo formos. Kai jau žinau kokios formos daiktą nori valgyti, gali pradėt galvot apie tai iš ko jis padarytas, ta dalis bus dažniausiai antra nuo galo. O jei dar kažkokių specialių ypatybių tas daiktas turi, tai nuo to žodis ir prasidės. Easy-peasy! ((:

Vokiškas vaišingumas – kol vidury miškų trobelėje/restorane lauki šnicelio tai gauni appetiziriams vermišelių sriubos. for the win

Tai va, visi dabar žinokit – jei negalit išsirinkti tarp Leberkäse vs Leberwurst vs Leberknödel, čia gi pasirodo stačiakampis gretasienis (Quader), cilindras (Zylinder) ir sfera (Kugel)! Taisyklė galioja 100% atvejų.

Vuolia, Leberkäse mit Brägele.  Yumm!
Vuolia, Leberkäse mit Brägele. Yumm!

Beje realybėje tai viskas kas *käse (kas atskirai paėmus būtų sūris) tai bus a la šlapiankės konsistencijos masė iškepta pailgoje stačiakampėje formoje. Pirmus metus čia gyvenant tai vis mane pramušdavo pagalvojus apie mėsos-sūrį, arba kepenų-sūrį, o bet tačiau kadangi pirmą kartą paragavus (buvom vedini tikros vokietės, ačiū jai) supratom kad labai skanu tai va cha cha, galiu dabar pati iš savęs pasijuokti. Tai dar paaiškinama ir tuom, kad vokiečiai vis dar myli labai tuos visus mistinius prieskonių mišinius su vegeta ir kitokiais gliutamatais, bet čia tema kitam ilgam liūdnam įrašui. Pasiilgstu švediško minimalizmo, eh. Wurst kaip žinia yra dešra, bet taip suprask kad dzin, kas į tą dešros apvalkalo formos pakuotę sudėta – ar dešra, ar minkštas paštetas… Knödel mane kol kas mažiausiai sužavėjo, nes ten buna per pus sena duona per pus kažkas kito suvoliota į rutuliuką, meh.

Žymusis Schwarzwalder Kirchtorte - šokoladinis biskvitas gausiai sulaistytas vyšnių degtine ir daug plaktos grietinėlės. Degustuotas žymiajame kasmetiniame Schwarzwälder Kirschtorten festivalyje @ Todtnauberg, oh yes
Random food picture! Žymusis Schwarzwalder Kirchtorte – šokoladinis biskvitas gausiai sulaistytas vyšnių degtine ir daug plaktos grietinėlės. Degustuotas žymiajame kasmetiniame Schwarzwälder Kirschtorten festivalyje @ Todtnauberg, oh yes

Žodžiu, skanaus ir gero savaitgalio su verbom, riestainiais ir piktimaisis Kaziuko muge (: aš kadangi paskutinį kartą toj mugėj buvau nežinau kada, prieš kokius 10-15 metų, tai man viskas ten labai patiko. Noriu verbos ir riestainių! Man atrodo jei būtų visų gražesnės palapinės vienodo stiliaus, a la Kalėdų miestelis buvo, tai ir bambėjimų būtų mažiau.

Pikti rašteliai arba kaip rast naujų pokalbio temų su bendradarbiais

Vienas stiprus Vokietija vs Švedija skirtumas yra fika (kultinė švediška kavos pertraukėlė kuri visada yra šventas reikalas ir ne kitaip) koncepto neegzistavimas. Kokios dar kavos pertraukėlės, eikit dirbt! Rezultate, patalpos kur stovi virdulys ir kavos aparatas yra tokios liūdnos kamurkės ir pastatai neprojektuojami su mintimi kad kaip čia sukurt fainą socializavimosi zoną kur tilptų atsisėst daugiau negu du besifikinantys žmonės. Tai tuo pačiu apart pietų stalo nelabai yra progų su bendradarbiais pakomunikuot, pletkais persimest ar kažką. Pritrūkus dėmesio teko ieškot alternatyvių būdų (:

O buvo taip – kavos aparato kamurkėje yra stalčius įrankių, bendram naudojimui. Bet kažkaip buvo labai su peiliais liūdnai, jų su laiku vis mažėjo, kol nieko nebeliko. Tai ką aš, negi gaila, nuvažiavau į IKEA (duh), pagriebiau porą pačių pigiausių peilių SKALAD po kokį eurą-penkiasdešimt, galvoju gi kaip fainai, dabar visi turėsim peilių kokiam obuoliui paskerst ar šiaip, in case of zombių apokalipsė, tai vis geriau negu nieko. Retrospektyviai žiūrint, galėjau jau tada pagalvot, kad jei praeiti peiliai po biški išgaravo, tai logiška, kad ir nauji peiliai ta pačia nežinoma kryptimi iškeliaus, o šventas naivume. Bet čia dabar tik rašant susivokiau.

Anyway, kurį laiką sistema veikė, bet po to kažkaip supratau, kad vis rečiau ir rečiau bematau tuos peilius. Tai kai jau porą savaičių palaukiau po to kai tikrai tikrai paskutinį kartą mačiau raudonuojančias savo peilių rankenas kur nors ir kai viena ilgą antradienio vakarą panižo nagai, nusprendžiau būt pro-active ir imtis priemonių. Su prielaida, kad vietiniams išsiblaškiusiems mokslininkams ir inžinieriams gėdos jausmas ne svetimas. Bet kas juos žino. Dėl gėdos dar niekaip vietinių neperprantu, bet pvz empatijos pas vokiečius tai tikrai mažoka.

knivor

Ček zis out, kokį gražų skelbimą (pati!) sumaketavau ir pakabinau virtuvėje. Kaip gerai, kad IKEA turi visų daiktų nuotraukas. Nors aišku daug smagiau anonimiškai tokius dalykus skelbti ir po to su kitais kolegomis nustebusiu tonu pletkavot kas čia taip parašė, o bet tačiau deja šiuo atveju mano vokiečių kalbos žinios dar ne tokio lygio, ir jei su google translate išversčiau vis tiek labai matysis kad nenormaliai parašyta. Ilgai kontempliavau – ar rašyt anonimiškai angliškai? Bet visam pastate užsieniečių baisiai mažai. Rašyt angliškai + vokiškai? Bet vis tiek akivaizdu, kad užsienietis… Prašyt asmeniškai kokio vokiečio, kad išverstų ir tada tik vokiškai anonimiškai kabint? Awkward pokalbis būtų! Padėtis be išeities. Tai sukandau dantis, pagalvojau “tu gali, tau pavyks”, išdidžiai surašiau beveik visai ne pasyviai-agresyvų anglišką tekstą a la “Mieli kolegos, labai džiaugiuosi, kad jums patinka naudotis mano peiliais. Būtų labai šaunu, jei gražintumėte juos į bendrą virtuvę, kad ir kiti galėtų jais pasidžiaugti” ir su “best wishes” net vardu pasirašiau. Ugh, keistas jausmas, bet ką padarysi. Such proud, much brave.

Per pusdienį vienas peilis grįžo, yay! Tiesa, į stalčių įmestas nenuplautas, tai čia gal koks pasyviai agresyvus atsakas? O gal man jau paranoja? Niekada nesužinosiu ((: Tuo pačiu, šiandien pokalbių kiekis ir trukmė stovint prie beužverdančio virdulio gerokai padidėjo, yeah! Vienai bendradarbei sukilo sena nuoskauda kai jos atneštos medinės pjaustymo lentelės išgaravo. Kita atsiminė kažkokį labai gerą ilgą peilį tortams, kuris irgi jau senai dingo ir t.t. Žodžiu, daviau tautai progą palinguot galvom, prisimint senai dingusius daiktus, apkalbėt teorijas kur gi tie daiktai dingsta ir šiaip! Ir net su manim savo noru angliškai pakalbėt, ohoho, čia tai jau tikrai ne kasdienis įvykis! Win-win. Jei dar antras peilis pareis tai bus tripple-win, bam.

Būtų aišku labai (win-win)^2 (ta prasme keturi), jei pradėčiau naują judėjimą, kur visi drąsiai ant lentos praneša kai pasigenda bendrų rakandų, bet jau čia turbūt iš fantazijos srities… Laikysiu sukryžiuotus pirštus. O ką naudingo šiandien nuveikėt jūs? ((:

Dviračiui – ne.. Valio tramvajams!

Atsikraustai iš Švedijos į “draugiškiausią dviratinkams miestą Vokietijoje” ir… palieki dviratį dūlėti rūsy. The end. True story!

Kažkaip Linkopinge visą laiką būdavo jausmas, kad aš per greit važiuoju. Lenkdavau visus pakeliui, kaip tikra kelių višta. Tai kai jau sunkvežimiu su visu mūsų sukauptu turtu Vokietiją pasiekė ir mano dviratis (vis dar Ideal comfort, nors jau ir ne pirmos jaunystės), aišku kad aš sau kuo ramiausiai sėdau ir galvoju, sportas sveikata, kad ir kokie tie tramvajai būtų faini, reik mint pačiai. Tuo labiau, kad ir orai čia tokie biški labiau bike-friendly, šilta, gražu, žiemos beveik nėra, jei yra tai dažniausiai be sniego, lietaus irgi nebaisiai arba jis toks gana šiltas, nu ko daugiau norėt.

Tai va. Iškereplioju iš rūsio (nes šiaip prie namo nėra kur pastatyt dviračių), ir varau. Ir iš karto suprantu, kad kažkas ne taip. Pypina. Dviratininkai. Man pypina! Lenkia per abi puses. O siaube. Žodžiu, o šventas mano naivume, kai aš ten per gėlėtus laukus Švedijoj sau paukščiukų beieškodama riedėdavau tipo greitai, dar protarpiais pamojuodama kokiai stirnai ar zuikiui (neskaitant kelių labai neapetitingų išimčių, tokių kaip dead barsukas arba tik pusė zuikio), buvo tikras welcome to city life šokas, vokiečiai važiuoja visi kaip crazy akis išdegę, nežinau kur jie taip skuba, ar tiesiog kad jiems labai svarbu konkuruot tarpusavyje.? Tai tiek to. Jei pasiekus darbą nušoki nuo dviračio drebančiom kinkom ir dėkoji visokioms mistinėms būtybėms kad dar gyva… Ar verta? Nusprendžiau, kad ne.

Patys seniausi ir, mano kuklia nuomone, gražiausi Freiburg tramvajai yra va tokie. Kai lyja jie kvepia šlapiu medžiu, kėdės labai slidžios bo plastmasinės, ir visas taip biški tarška barška ir krypuoja į šonus, ko daugiau reik?
Patys seniausi ir, mano kuklia nuomone, gražiausi Freiburg tramvajai viduj atrodo va taip. Kai lyja jie kvepia šlapiu medžiu, kėdės visai nepatogios, ir visas taip biški tarška barška ir krypuoja į šonus, žiemą šildomi kaip pekloj, ko daugiau reik? :D

Tai va dabar vietoj švediškų pievų pasėdžiu apie valandą per dieną viešame transporte, pastaruoju metu dar ir sulindusi į knygą. Kas irgi nėra labai blogai (: goodreads sako, kad per 2016 metus perskaičiau 56 knygas, realiai nuo 2015 skaičius daugiau nei padvigubėjo, nes 1. pasikeitė tramvajų maršrutai ir kelionė užtrunka ilgiau, dėl to pradėjau skaityt, 2. 2015-ais daugiau žaidimų telefone turėjau, dabar liko tik Dawn of the dragons, kur jau tokia kieta esu su belenkiek energijos, tad pastatau vakare ant auto-attack kai atsimenu, nes šiaip rankiniu būdu daužyt visokius ten devourer drakontos vortex thingies nebeįdomu, bet ištrinti dar gaila. Ir kol kas panašu, kad 2017 vis dar išlaikau knyga/savaitę tempą. Gal reik daugiau storų knygų skaityt? Nes tos visos post-apokaliptinės urban fantasy per vieną dieną susivalgo. Paskutinės iš tų super ilgų epinių knygų kurios tikrai patiko buvo Patrick Rothfuss – The Kingkiller Chronicle serija (sekančios knygos belaukiant… kaip ir Write George Martin, write like the wind – epic video!) ir Brandon Sanderson – The Stormlight archive (šitas bent jau greit rašo, tuoj sekanti bus, yay!). Reiktų dar paminėti ir Richard Kadrey – Sandman Slim, kur nežinau knygų storio, bet šiaip tai amazing cool gerumo. Vat vienas iš trūkumų skaitant viską per Kindle yra tai, kad realiai nematai kokio storumo knyga, ir kad nėra to tokio “pavariau čia su šita 5kg sveriančia” pasitenkinimo kaip perskaičius popierinę. O bet tačiau, neturiu jokio noro kuprinėje tąsytis plytų,be to Švedijoj bent viešoj bibliotekoj buvo angliškų pasiskolint, o čia nelabai, ir dar net miesto bibliotekos abonentas visai nemažus pinigus kainuoja, ką jie sau galvoja? Tai praktiškumas nugali (:

Man vienai įdomi knygų statistika, tik šiandien goodreads atradau mygtuką stats!
Man vienai įdomi perskaitytų knygų statistika, nes tik šiandien goodreads atradau mygtuką “stats”!

Grįžtant prie transporto, vis karts nuo karto susimąstau – o kodėl gi man taip patinka tramvajai? Nes jie kaip vaikiški traukiniai? Asociacija su tolimomis kelionėmis ir egzotiškais nuotykiais? Kiek save atsimenu, visada jaučiau didelį susižavėjimą visomis transporto priemonėmis kurios važiuoja bėgiais. Ir dar tas geležinkelių kvapas… Na aišku dar nereik pamiršti, kad per pasivažinėjimą Wroclaw tramvajais aš dabar sėdžiu Freiburge, tai čia jau naujas papildomas bonusas. Švedijoj vieną kartą tikrai esu įlipus Norrkopinge į tramvajų tik dėl to, kad turėjau paros bilietą, tai pasivažinėjau pirmyn atgal laukdama traukinio tyliai plodama katučių. Ten beje irgi buvo toks faniera iškaltas ir senų bobučių kvapo persismelkęs. Beje, o Strasbūre tai šiti bėginiai aparatai yra totally spacy burbulai su milžiniškais langais!

Ček-zis-aut, Strasbūras pavarė, ir kaip tokiais nesidžiaugt?
Ček-zis-aut, Strasbūras pavarė, ir kaip tokiais nesidžiaugt?

Hm. Kol čia tramvajus liaupsinau, netikėtai apėmė baisus kaltės jausmas išdavus Vilniaus troleibusus. Tuos, su kuriais kartu vaikystėje niuniuodavau bandydama pagaut ritmą ir melodiją, nes buvau šventai įsitikinus, kad troleibusai dainuoja. Tuos, kur nepritvirtinta 19-o numerio skarda staigiai pastabdžius nukrito ir prakirto kaktą. Tuos, kur pramiegi savo stotelę ir pabundi žiede nedrąsiai į tave žiūri vairuotojas ir nežino kaip čia pažadint. Kuriuose tai per šalta, tai per karšta, bet vistiek vieno troleibuso neiškeistum į dešimt autobusų (: Tai va ta proga pavogiau iš sesės labai gražų paveiksliuką (tokį vieną laikau prie lovos, vieną darbe ant magnetinės sienos prikabinus, maišelis savaitgaliais nešamas miestui parodyt, so fangirl me), nes ji kaip pati tikriausia vilnietė irgi širdyje nešiojasi meilę vielabraukiams, todėl pridarė atvirukų ir maišelių ir plakatų su šitu nerealiu dizainu, eikit dabar visi į Kata Kiosk arba Facebook’o Kata Kiosk su gyva info apie prekybos vietas, staigiai ((: Tiesa, sesės dosnumo dėka po blatu turiu dabar pora atliekamų, tai jei kas nors nori gyvo troleibusinio atviruko su linkėjimais iš Freiburg, brūkštelkit komentaruose.

Katakiosk! Troleibusai! Must have kiekvienam vilniečiui *mirkt* *mirkt*
Kata Kiosk! Troleibusai! Must have kiekvienam vilniečiui *mirkt* *mirkt*

Uf, apie tramvajus pakliedėjau – check, sąžinę po to  nuraminau – check, sesę pareklamavau, random knygų paminėjau – check, check. Superproduktyvumas, ir net jau antras įrašas šiemet. Wow. Jau kai pramuša, tai pramuša ((: Bis gleich!

Du metai vokiečiuos

Hop hop, o štai ir praskrido jau net du metai kaip kasdien turiu progą matyti Schwarzwaldo viršūnes, maitintis Butterbrezel ir bandyt suprast vietinį badišką dialektą, kuris skamba kaip kad kokie Vokietijos suvalkai, tik dar bulvę burnon susidėję! Waš machšt du? Štai jums daug padriko teksto. Su paveiksliukais!

Vienas iš daugelio nesuprantamų "už-ką apie-ką prieš-ką kodėl" demonstracijų/protestų/paradų, kurie Freiburgo centrą vos ne kas savaite okupuoja. Nors šitą lyg ir iššifravom teisingai kad apie klimato kaitą and stuff. Visi kiti būna su daug policijos ir plakatų, kurių kiekviename po pastraipą teksto, oh joy..
Vienas iš daugelio nesuprantamų “už-ką apie-ką prieš-ką kodėl” demonstracijų/protestų/paradų, kurie Freiburgo centrą vos ne kas savaitę okupuoja trukdydami eismą. Nors šitą lyg ir iššifravom teisingai kad apie klimato kaitą and stuff. Visi kiti būna su daug policijos ir plakatų, kurių kiekviename po pastraipą teksto, oh joy..

Šiandien galvojau, o kodėl aš taip visai neberašau nieko į blog’ą? Na, apart akivaizdžių priežasčiu, tokių kaip Facebook, kur įmeti vieną sakinį, kokį gražų paveiksliuką, na ir kaip ir jau pasireiškei, feedbacko gavai, ir užtenka. Bet kad jau du metai praėjo, tai galima biški pakontempliuot, ką pavyko per tiek laiko nuveikti (: Gi nėra, kad Vokietija būtų nuobodi ir čia nieko nevyktų. Freiburge visą laiką kažkas vyksta. Tik aš dažniausiai nelabai suprantu kas. Nes jie neturi įpročio renginių plakatuose trumpai ir aiškiai parašyt kas ir kaip. Arba iš vis renginys plakatų neturi. Arba jei protestas tai būtinai su kilometriniais pareiškimais ar kažkokiais gudriais žodžių žaismais, kur pro šalį einant nežinai ar tu už ar prieš. Daugiausiai sužinau kai po fakto perskaitau vienintelį pakenčiamą portalą apie miesto gyvenimą www.fudder.de, nes nu kam anonsuot kažką ir reklamuot, gi geriau apžvalgą po to parašyt, doh! ((: Anyway, kol kas diagnozė tokia: kai jau gyveni ne pirmoj užsienio šaly, matyt jau kampai visi gerai pašlifuoti ir nebesiparini dėl kiekvieno menko kultūrinio skirtumo ir nebegalvoji kad verta raportuot. Much adult, so experience! Tiek kad dabar prie nostalgijos Lietuvai dar prisidėjo ir nostalgija Švedijai, pasireiškianti dažnu Ikea lankymu ir visokių tradicinių švediškų bandelių kepimu atitinkamomis progomis. Kurių niekad nekepdavau, kol gyvenau Švedijoj, of course. Taip pat vis dar kiekvienais metais žiūrim švedišką Melodifestivalen (Eurovizijos atranką), gerai kad dar švedų kalbos įgūdžius vokiečiai ne visai sunaikino, tai va bent tiek naudos kad supranti visus vedėjų bajerius. Ech, tas švedų mokėjimas iš savęs pasijuokt, nesusireikšmint ir atvirai pripažint visas klišines situacijas. Jätte kul!

Šiaip kasdienybė tai gal tikrai mažiau exciting negu buvo Erasmus ar šiaip Linköping laikais, bo ten gyvenimo tikslas buvo PhD, kas reiškė, kad buvo normalu sekmadienį aštuntą vakaro sedėt labėje ir tuo džiaugtis (arba labai norėti įspirti aparatui, maždaug 50/50). Buvo normalu mosuoti veržliarakčiais rakinėjant good old Ragnarök, vynioti vakumines mašinas ar dulkių siurblio vamzdį ar savo rankoves į aliuminio foliją, kartais iškepant dar kokį pyragą, ir šiaip tiesiog mirkti toj biški išprotėjusių žmonių pilnoj akademinėj aplinkoj. Tuo tarpu Freiburge būnant group leader Fraunhofer institute viskas kažkaip sėsliau, namai – tramvajus – darbas – tramvajus – namai. Tramvajus!! Kasdien! And did I mention tramvajus? Be to savaitgaliais net nelabai ir galima kažką darbe daryt, čia jums ne kažkokia hipių akademinė įstaiga, čia jums rimtas vokiškas taikomųjų mokslinių tyrimų institutas, kur ryte ir vakare kaip kokiam silkių fabrike su čipu pasižymi kada atėjai ir išėjai, tikslas yra šimtas milijonų pinigų iš pramonės o ne kokie tais fundamentiniai tyrimai because science. Tai žodžiu, įdeda tave į tokią tvarkingą dėžutę ir sedėk ten kaip varžtelis. Labai įdomi patirtis, priverčianti kitu kampu pažiūrėt į mokslą ir mokslo santykį su realiu pasauliu išlipant iš akademinio šiltnamio, kuriame realiai praleidau visą savo gyvenimą iki išsikraustymo į Freiburgą.

OK OK, čia ne tramvajus, čia vagonėlis ant lyno kuris veža į Schauinsland kalną su kalnakasybos muziejaus šachtomis, tai nu beveik tiek pat cool kaip tramvajai, really ((:
OK OK, čia ne tramvajus, čia vagonėlis ant lyno kuris veža į Schauinsland kalną su kalnakasybos muziejaus šachtomis, tai nu beveik tiek pat cool kaip tramvajai, really ((:
Vienas iš mieliausių, dar faniera iškaltų, senobinių tramvajų, yeah
Vienas iš mieliausių, dar faniera iškaltų, senobinių Freiburgo tramvajų, yeah. O ar žinojote kad Ciuriche yra tramvajų muziejus? Labai geras. Būtinai nuvažiuokit. Tramvajus!

Taigi, per du metus darbe užgyvenau: du studentus, kuriuos pasamdžiau pati, du studentus, kuriuos man permetė vykstant departamento reorganizacijai, vieną techniką mosuojantį veržliarakčiais, vieną didelį ir labai shiny aparatų clusterį, susidedantį iš Evos, Wally (kultūriniai skirtumai – kai kiniečiui pasakai Eva, tai vietoj biblijinių asociacijų gauni multikus) ir beveidžio SPM-3, tris kaktusus, ir vieną Kangaroo paw augalą, kurį jau spėjau ir nužudyt neprilaistymo/sekretorės-perlaistymo/damušimo-rūpesčiu būdu. Prispausta prie sienos parašiau tris marketinginius iš tuščio į kiaurą blabla, iškepėm jau 200+ bandinių (kai kurie iš jų net visai nieko), šiek tiek mokslinių straipsnių, apturėjau didelę garbę kviestinę prezentaciją nitridų konferencijoj Floridoj daryt, ir net jau beveik dažniausiai žinau kada kokį beprasmį popierių reiks pildyt, yeah! Projektas vėluoja kaip nežinau kas, nes kol visus shiny aparatus nuperki ir sumontuoji tai jau žiūrėk pusantrų metų ir nėr. Bet dabar jau lyg viską ko mums reikia turim, cituojant FF dėstytojus “beliko suintegruoti” ((: yeah… good luck with that.

Floridoj post-hurricane Matthew epic road trip spėjom dar ir Kennedy space center aplankyt. Šitas daiktas actually buvo ten, kosTmose. OMG!
Floridoj post-hurricane Matthew epic road trip spėjom dar ir Kennedy space center aplankyt. Šitas daiktas actually buvo ten, kosTmose. OMG! Alien germs!

Na dar laisvalaikiu čia paropinėjam po kalnus o taip pat vynuogynus, pavažiuojam karts nuo karto į Prancuziją beigi Šveicariją… You know, the usual stuff (; Kur bepasisuktum, labai gražu, nežinai žmogus kur dėtis nuo tiek visko aplink. Žieminiai žygiai: 3 vnt, žygiai kur turėjo būt pavasaris, o bet kalnuose staiga tapo žieminiu: 1 vnt, grybų medžioklė: 5 vnt, iš jų 3 net actually su grybais. Iš pradžių su Brangiuoju buvom labai pasimetę kur gi čia tų grybų ieškot, gi kalnų šlaitai labai statūs, ir šiaip viskas visokiais nevykusiais bukmedžiais apaugę po kuriais grybai nelabai veisiasi. Finale dedukcija įvyko pamačius random alaus išvežiojimo sunkvežimį, ant kurio tento puikavosi baravykas, na tai ir nuvažiavom tos alaus daryklos kryptim. Tai jau kitiems metams medžioklės plotai žinomi ((: Tuo tarpu paukščių stebėjimas yra šiek tiek apleistas, apart to, kad miesto upėje gyvena pilkieji garniai ir vandens strazdai ir net kažkokios geltonos kielės, naktį pro langą ataidi iš kalnų pelėdų ūkavimai, o darbe virš lauko skraido rudasis peslys. Arčiausiai paukščių stebėjimo turbūt buvom praeitą pavasarį, kai sužinojom, kad Kaiserstuhl vynuogynuose veisiasi bitininkai ir  mano svajonių paukščiai kukučiai. Tai bitininkus visai neblogai pavyko pamatyt, o kukutį tai tik išgirst, pirmą kartą gyvenime (oh, the excitement). Reiks bandyt dar kartą.

Paukščiukai! Jie ten kažkur (:
Paukščiukai! Jie ten kažkur (:

Speaking of vynuogynai, tai įdomus čia toks kraštas, kur nuo Prancūzijos skiria tik Reinas, tai reiškia, kad vietiniai gyventojai tokie biški ne visai tikri vokiečiai. Labai daug visokių pavasario ir rudens vyno švenčių, aibė vietinių vyndarių, o smagiausia tai aišku kad tie vynuogynai neužtverti, visur galima vaikščioti, pamatyti kuo skiriasi skirtingų rūšių vynuogės, fun fun fun.

Kaip reta žiemiška žiema šiemet (: O kartais tiesiog vietinių vadinamas "industrinis rūkas" iš bioatliekų elektrinės susikondensuoja į nerealų šerkšną, bet aš tai neskiriu which is which.
Kaip reta žiemiška žiema šiemet (: O kartais tiesiog vietinių vadinamas “industrinis rūkas” iš bioatliekų elektrinės susikondensuoja į nerealų šerkšną, bet aš tai nusprendžiau nesigilinti which is which.

Taip, apie ką aš čia… Geriausias naujas išmoktas meteorologinis reiškinys yra inversija, kai nuo kalnų į mūsų slėnį nusileidžia rūkas ir viskas yra totalioj migloj, tuo tarpu biški palipus į kalnus atsiduri virš debesų, kur šviečia saulė ir labai labai toli matosi. Jau du lapkričius iš eilės taip ir buvo. O dar šiemet kaip šilčiausiam Vokietijos miestui, tai kažkaip žiemos nepagailėjo, kol mes per Kalėdas tamsiai ir šlapiai sedėjom Vilniuj, pasirodo Freiburg buvo balta balta kur dairais, naktimis spaudžia net iki kokių -10°C tai čia žinote ne juokai! Rašymo momentu irgi čia šalčiau negu Lietuvoj, kažkodėl. Vietiniai tokie irgi biški pasimetę kas čia kaip. O bet tačiau žiūrėti į baltus laukus o ne pernykštę žolę ir dirvonus yra daug smagiau.

Inversija visame gražume belipant į Blauen viršukalnę. Beveik matosi prancūzų Vogėzų kalnai
Inversija visame gražume belipant į Blauen viršukalnę. Beveik matosi prancūzų pusėje esantys Vogėzų kalnai

Nepaisant to, kad vietiniai kalba labai keistai ir nuolat prieš kažką protestuoja, tai turi jie ir gerų ypatybių aišku. Mieste visi labai draugiški ir atsipūtę, labai daug mėgstančių vaikščiot basomis, labai daug kokybiškų gatvės muzikantų, visi labai stengiasi rūšiuot ar bent jau antrą kartą panaudot kažkokius daiktus – dėl to juos kalnais palieka suverstus ant gatvės, mol kam reiks tas pasiims. Taip jau mūsų namie atsirado greitpuodis, pintas krepšys ir net pora vokiškų receptų knygų. Patys irgi kažką ko nebereik, bet gal dar kas gali panaudot esam išdelioję, tai jau labai oriai jautėmės ((: Krepšį (ir uzboną) tiesa radom kaip tik kai pernai ėjom pasivaikščiot palei Dreisam upę ir netyčia užėjom ant savitarnos gėlių lauko – parašytos kainos, pinigam įmest yra betone giliai giliai kažkokia dėžė paslėpta (na pasitiki žmonėmis, bet ne naivūs gi), skink pats ką nori kiek nori, va dar jums peiliukas. Apsitulpinom tą kartą kaip reikiant, fainai kažkaip kai gali sau susikomponuot šviežiai nuo pievos (: Taip pat geras būdas gaudytis kada kas žydi, nes ten pradedant tulpėm ir narcizais, per bijūnus, irisus ir gladioles viskas pasibaigia saulėgražom, now I know. O tas nuo gatvės gautas krepšys dabar kiekvieną šeštadienį yra pagarbiai nešamas į turgų, kur perkam viską, ką vietiniai ūkininkai moka ir gali užaugint. Džiaugsmo labai daug kiekvieną kartą (:

Eini per miesta - o krepšys, tada o - uzbonas, tada - o, tulpių laukas!
Eini per miesta – o krepšys, tada o – uzbonas, tada – o, tulpių laukas!

Pabaigsiu šį padriką įrašą labai netikėta atomazga, kodėl vis dėlto po dviejų metų tylos aš pasiryžau vėl čia kažką paskrebenti. O gi įvyko tam tikras fazinis virsmas mūsų gyvenime, kai staiga supratau, kad jau matyt mes tikrai pilnai įsiintegravom į vietinę visuomenę – pagaliau įsigijom Tortenbutler tortų nešiotuvą!!! Man atrodo čia yra pagrindinis privalomas buities rakandas kurį turi absoliučiai visi mano Freiburge sutikti vokiečiai. Pastoviai tramvajais ir dviračiais (tramvajus!) visur juos tamposi, dažniausiai pilnus vokiško Käsekuchen, bet nebūtinai. Mano atveju, darbe inicijuoto “bake-off” pyragų kepimo a la konkurso dėka teko išbandyt savo jėgas kepant austrišką klasiką Sachertorte kurio nu niekaip kitaip nebūčiau galėjus transportuoti, ir nors mano tūpa orkaitė buvo labiau nusiteikus kept švedišką Kladdkaka variantą skystu vidum, bet gavosi supermega šokoladinis omg koks tortas, tai nelabai liūdėjau nors ir taškų per daugiausiai negavau. Bet tai va, grįžtant prie Tortenbutler – integracija į naują šalį vis dėlto užtrunka šiek tiek. Bet kai jau pasieki šio keisto daikto pirkimo laiptelį, gali sau oficialiai pasakyt – this is home now (:

Behold! My very own! Der Tortenbutler!
Behold! My very own! Der Tortenbutler! Dabar tai jau tikrai nieks manes nuo vietinių neatskirs, heh, perfect cover.

Vokiškų parašų skaičiavimas

Gera savaitė – šiandien penktadienis 13-a, o rytoj – nuostabioji PI diena, 3.14. Mmmm, pie

Na, kad jau ką tik užpildžiau eilinį vokišką trijų puslapių blanką tam kad gaučiau leidimą savo privačiam tapšnafone sinchronizuoti darbinį kalendorių, galvoju, kol dar atsimenu, reik paskaičiuot kiek kartų uždėjau savo autografą, kiek blankų užpildžiau ir kiek medžių per mane buvo nukirsta per maždaug pirmą mėnesį naujoj šaly ((: Ir visa tai tilpo į vieną sakinį!

Formatas parašai x lapų skaičius vienoje kopijoje

* Gyvenamos vietos registracija, 2×1
* Darbo kontraktas 3×3
* Banko sąskaita 3×4, 2×1 ir dar pora šen bei ten
* Internetinė bankininkystė ar ten kažkas 2×1
* Soc.draudimas 2×2
* Darbuotojo anketa 1×5
* Anketa apie draudimą, mokesčius and stuff 1×2
* Telefono sutartis 3×4, numerio perkelimas 3×2, ir dar 1×1, kodėl gi ne
* Visokie “taip aš išklausiau darbų saugos, elektros saugos, vakuuminių sistemų saugos, antikorupcijos, etikos, ir IT saugos instruktažus” 5×1, 1×10
* Taip, gavau savo ofiso raktą 1×1 ir po to dar kartą 1×1 nes ne tą raktą padavė o po to dar ir spyną keitė
* Komandiruotės prašymas 1×1 (Šveicarija+Lichtenšteinas, whoop)
* Raportas po komandiruotės 1×2
* Prašau leist darbinį kalendorių turėt telefone 1×3 (ir po to reik laukt direktoriaus parašo, srsly)
* Buto nuoma 3×14
* Sutinku, kad dabartinis buto stovis aprašytas teisingai ir taip, gavau 6 raktus and stuff 2×4

Maždaug 38 parašai ir 130 lapai popieriaus, nors turbūt dar popieriaus lapų daugiau prisideda kažkur, nes kartais pasirašai vieną formą, o gauni iš kompanijos 5 lapų sutartį ir dar kopiją to ką pasirašei, varge varge (:

Jei skaičiuot per http://conservatree.org/learn/EnviroIssues/TreeStats.shtml pateiktus duomenis, tai jau būdama Vokietijoj sunaudojau ~1,5% standartinio medžio. Kas gal ir nedaug, bet kai pagalvoji, kiek žmonių keičia darbus, kraustosi į naujas šalis, ypač jei į tokias popierių mylinčias kaip Vokietija tai gaunasi miškas ant miško…

O tuo pačiu metu, kaip bebūtų keista, buto draudimas, internetas ir elektra yra tvarkomi telefonu, diktuoji jiems ten savo banko sąskaitos numerius ir jie patys savarankiškai iš taves po to nuskaičiuoja pinigų kiek jiems reikia, kas yra žiauriai creepy tai dabar nuolat tikrinu balansą sąskaitoje nes toks jausmas kad gali betkam sudiktuot betkieno sąskaitą ir ramiai sau gyvent, brr (:

Pirmas mėnuo Vokietijoje – check!

Guten Morgen, guten Morgen!

Lauke +6.9°C, pučia 1.7m/s vėjas, saulė generuoja 311 W/m^2 (http://www.mif.uni-freiburg.de/stationlive/), vietinė universiteto radio stotis Echo FM groja šaunų reggie apie Freiburg ir šiaip gyvenimas gražus (:

Taip jau pasisuko viskas, kad sausio 26 susipakavau visą savo švedišką turtą (ar tiksliau, tiek kiek tilpo į du lagaminus ir labai-rimtos-mokslininkės-portfelį) ir persikrausčiau į Freiburg im Breisgau – šilčiausią Vokietijos miestą Juodojo miško papėdėje, oh yeah.

O viskas buvo taip: vasaros pabaigoj vyko nitridų konferencija Wroclawe. Vieną dieną pakeliui namo konferencijos dalyvių prikimštame tramvajuje su vienu užsimezgė standartinis pokalbis “Iš kur tu? a.. O aš iš … Kuo užsiimi? – O, kaip įdomu. Aš? Aš darau tą ir aną o konkrečiau tai su skandžio aliuminio nitridu blabla“. Dažniausiai šitoj vietoj keistai į mane pažiūrima, nes nu kam į gražius tyrus Al, Ga ir In nitridus kišt kažkokius brudus tokius kaip skandis ir itris? Bet o tačiau, nuo čia pokalbis biški netikėtai pasisuko “ScAlN, ane? O, geras, mūsų institutas kaip tik pradeda dirbti su šita medžiaga ir dar nelabai turim informacijos. -Tai aš jum galiu atsiųst viską viską, gi negaila, duok kontaktus! -Tralialia kaip gerai, va mano kortele oj jau mano stotelė na tai atia“. Labai geras totally random pokalbis, po kurio papuoliau į Fraunhofer instituto radarą, atsiminė mane kokią savaitę iki “Fraunhofer Attract” granto deadline, spėjom parašyt ir paduot, tada važiavau į Miuncheną projekto mokslinės prasmės apgint ir atsakinėt į visokius human resources do you think you are a good leader blabla klausimus, kažkaip aš juos ten labai aišku sužavėjau ir štai aš jau čia, Fraunhofer Institute for Applied Solid State Physics Freiburge! Da project leader dr shiny ((:

Vis dar bandau suprasti, kad viskas, dabar gyvensim čia, bent jau ateinančius penkis metus. Labai keista buvo palikt Linköpingą ir suvokt kad ten kaip ir nebegrįšiu, nebent aplankyt draugų, tik trumpam, tik į svečius. Dar buvo labai keista kai vasario pabaigoj Brangusis visą visą mūsų turtą kartu su krovikais supakavo į sunkvežimį, ir daugiau Švedijoj jokių daiktų nebeturim ir mūsų švediškų namų niekada nebepamatysiu… Atia Švedija, it’s been fun. Kiekviena šalis turi savų privalumų ir trūkumų, ir per tuos 7 metus radau ir vienų ir kitų, bet tikrai nesigailiu ten kadaise iškeliavus (:

Bet užtat kaip idomu dabar atrasti naują miestą, prisijaukinti jo mažyčiais akmenukais grįstas gatves ir vandens latakus, tramvajus ir spalvotus senamiesčio fasadus, naują butą ir naują darbą! Manau pavyks ir čia kažkokias šaknis suleist, nusprendėm, kad nereikia galvoti apie tai kur teks keliauti po to, reikia gyventi dabar, įsikurti ir jaustis kaip namie. Gal kiekvieną kartą kraustantis tampa vis lengviau?

Aišku, apart romantiško senamiesčio ir kalnų visur aplink yra ir labiau buitiškų reikalų – visokie kvaili vokiški popierizmai ir taisyklės, darbe kitokie tempai ir neįprasta sistema, ryškus kalbos žinių trūkumas ir paprasčiausi bandymai nusipirkti ką nors valgomo ((: Ar žinojote, kad dickmilch yra kaip lietuviškas gabaluotas rūgpienis? Dabar ir mes žinom! O grūdėta varškė pagal vokišką logiką priklauso sūrio skyriuje… Eh… Warum nicht, oder? Na, bent kalbos žinios tai gerėja ne dienom, o valandom, tikrai spaudimas ir poreikis didesnis negu pas švedus (:

We will survive. Genau. Sekantis gyvenimo nuotykis prasideda!..