Disertacija parašyta ir prikalta. Belieka apsiginti.

Čia matot FINLANDija ėmė pasakot kaip aš tapau daktare, pasikėliau, ir neberašau, tai neapsisprendžiu ar patvirtint ar paneigt ((: Bet kadangi Ragnarökas manęs vėl nemyli, ir nusprendė, kad transfer tube turbo pump laikas sustoti būtent tada kai aš vėl kupina įkvėpimo ir entuziazmo grįžau į labę… Reik kažkaip gi laiką prastumt iki pietų. Tai here you go: daktarės memuarai, antra dalis. Pirma dalis čia.

O jei rimtai, tai kai bemosuojant magišku plaktuku, staiga tapo panašu, kad tikrai tuoj baigsiu doktorantūrą ir tapsiu Dr. Shiny, pasidarė kažkaip ir gerai ir baisu tuo pačiu metu. Woo-hoo o gi kaip man tai pavyks?! Bet šiaip tai pagaliau. Nes kažkaip ilgokai aš čia užsisedėjau, su visokiais nutrauktais projektais ir kitais vargais, neatsiejamais nuo fizikinių eksperimentų, kaip kad epiniai mūšiai su Ragnarok ir Jessie. Ir kuo ilgiau kapstaisi, tuo mažiau motyvacijos ir entuziazmo lieka. Tai džiaugiuos, kad pavyko su paskutiniais entuziazmo likučiais pabaigt.

Tai va. Prikalus disertaciją prie medžio belieka trys savaitės pasiruošti gynimui. Ir suorganizuot party-party, su sąlyga, kad vis dėlto gynimas bus sėkmingas (įdomu, ką daro visi tie žmonės kuriems apsiginti nepavyksta, o party-party jau kaip ir suorganizuotas? Oh wait, Švedijoj net dėdė Ūsas gavo PhD, ir patenkintas išvažiavo atgal į Pakistaną… Pusė instituto žiauriai pasipiktino tokiais minkštakeleniais skystakiaušiais komisijos nariais, nes dabar visi Linkopinge gauti PhD diplomai verti lygiai tiek kiek Ūso.). Ai, prieš ginantis, aišku reik išdalint savo disertaciją į kairę į dešinę, kas nori, kas nenori gaut, jų problemos, reik gi kažkaip tais 200 egzempliorių atsikratyt… ((: O dar visiems ir parašai ką nors gražaus ir asmeniško, arba jei jau visai nežinai ką, nes koridoriuj tik pasisveikini, nors ir priklausai tai pačiai division, tai kiss of death yra “good luck with your research”, čia kaip iš Buffy “have a nice summer“. Ir kaip puiku, kad šiuolaikinis jaunimas nifiga nesupras, kas ta Buffy ir prie ko čia vampyrai, bet man tai yra kultinis serialas, kurį aš vėl iš naujo nusprendžiau pažiūrėt ir jau sėdžiu 5-am sezone. Vis dar epic.

Ar nepanašu, kad PhD gavimas stipriai padidina lyrinių nukrypimų kiekį tekste? Turbūt viskas dar ir kažkam kažkaip proporcinga, galėčiau dar ir grafiką kokį nupiešt, bet tai dar labiau nukeliaučiau į lankas, tai reik dabar kažkaip šitą minčių laivą apsukt. Gerai, kad penktadienis, nes šiaip galvotumėt kad visai jau Shiny ku-ku. Bet penktadieniais galima.

Anyway. Prikaliau. Nutirpusia ranka ir prisitrynus mazolius pasirašiau belekiek ten egzempliorių, visiems į pašto stalčiukus sukaišiojau, radau kur maistą užsakyt party-party, sudizaininau nerealius pakvietimus su kolbom and stuff, išsiunčiau visiems, užsiregistravau į visokius portalus su savo kuklia CV nes staiga suvokiau, kad gi tuoj baigsiu čia viską, o ką toliau veikti – neįsivaizduoju, net fancy pancy kompanija man paskambino su darbo pasiūlymu dieną po CV įkėlimo (finale jie pasamdė kažką savo kompanijos viduj, tai nežinau kam man galvą suko), ir visaip kitaip stūmiau laiką, bet galų gale išsisėmė pašaliniai darbai ir teko imtis prezentacijos ir šiaip, dar kartą perskaičiau savo disertaciją, bandžiau sugalvot sau kokių nors gudrių klausimų, ir į juos ieškojau atsakymų, ir visaip kitaip ruošiausi tam baisiajam gynimui… O dienos vis tirpo, ir nesustabdomai artėjo tas lemiamas momentas…

…Irrrrr, paliksiu čia visus kabot dviem piršais už uolos krašto pasikabinus, kol dar per kokius tris mėnesius susikaupsiu trečiai memuarų daliai! Cha, evil me. Ant disertacijos gynimo metinių žiūrėk gal jau viską ir būsiu parašius! Stay tuned!

Kaip kompensaciją pridedu gražų paveiksliuką, su įrašu turintį bendro nebent tiek, kad čia rodau kaip atseit “there’s life after PhD” ((:

Magical quest – prikalk disertaciją prie medžio

Dr Shiny in da house, yo. Whassup!

(Daktarės memuarai, pirma dalis)

O buvo taip. Seniai seniai, kai jau norėdavo koks švedas viešai paskelbt kažką baisiai svarbaus, nueidavo ir prikaldavo pranešimą prie oficialaus pranešimų medžio. Ir faktas, kad jau XXI amžiaus antras dešimtmetis baigia įpusėt yra visai ne priežastis tokią ilgametę tradiciją vardu spikning nutraukt. O kadangi negalima kalti belenkaip belenkur ir kada panorėjus, tai turėjau atlikti labai magišką ir sudėtingą quest’ą…

• Sąlygos pradėti – ofise stovinčios keturios dėžės disertacijų ir liko (tik) trys savaitės iki gynimo.
• Dvi kopijos disertacijos turi speciales skyles kampe atitinkančias vinio skersmenį.
• Levelis – aukštas
• Aplankytų vietų skaičius – didelis
• Atlygis – plaktukas, vinis, dekano autografas sidabriniu arba auksiniu flomasteriu.

Pasak labai paslaptingo rankraščio, kelionė prasideda institute, tenka paaukoti keturias disertacijos kopijas instituto dievams ir laukti jų malonės. Krauju užrašytas ir fėjų dulkėmis antspauduotas pergamentas per dvi valandas materializuojasi pašto kambary.

Antras pergamentas – žiniuonių tvirtovėje, t.y. Universiteto bibliotekoje. Pirmas NPC – jauna vaidilutė, kuri dar nieko nežino, ir kartu su ja klaidžiojame labirintais, kol randam pagrindinės žiniuonės kabinetą. O bet tačiau, kaip kitaip, pagrindinė žiniuonė dienas leidžia tamsiame rusyje, archyve už sunkių nedegančių ir atominiams sprogimams atsparių durų. Gerai, kad bent neužsirakinus buvo. Žinoma, kaip ir priklauso, žiniuonė yra maždaug 1,4m ūgio babulytė, kuriai visai nesvarbu kokia kalba su ja kalbi ar ką konkrečiai jai sakai. Šypsosis ir veblens švediškai kažką ten sau pozityvaus. Aukoju dar dešimt kopijų disertacijos. Babulytė aktyvuoja savo tūkstančio metu senumo stakles ir spaudžia man pergamentą nr du. Pasirašo fenikso plunksna.

Trečias etapas – nešina dar nenudžiūvusiais raštais ir trimis kopijomis disertacijos, žygiuoju į paslaptingą ir legendomis apipintą Origo tvirtovę kur sėdi visi dekanai ir kitos mistinės būtybės. Pasiklystu tik kokį kartą, runas žemėlapyje ne taip perskaičiau. Pagaliau susipažįstu su technical faculty dekanu. Visai nebaisus, gerai kad šarvus paslėpiau po megztiniu. Prasideda apklausa. Pagrindinė užduotis – per 5 minutes papasakoti ką nuveikiau per paskutinius 6 metus, ir kad tikrai nusipelniau už tai gauti daktaro laipsnį, žmogui neturinčiam fizikos išsilavinimo. Labai tricky užduotis, reik stebėti kai jau akys blausiasi ir tada iškart keist intonaciją, taip ir matai kaip progress bar lenktyniauja su mana-energy. Bet surinkau pakankamai taškų, kad būtų įvyktų magiškų flomasterių skrynios spynos desintegracija. O flomasteriai irgi ne tokie jau ir paprasti, kiekvieno tikimybė kad dar turi savyje aukso/sidabro dulkių permaišytų su vienaragio ašaromis yra maždaug 20%. Šiaip ne taip, didelės imties dėka, statistika nugalėta, parašas uždėtas.

Siaurais tiltais virš bedugnių esu dekano palydima iki plaktukų ir vinių saugyklos. Elfas išvykęs atostogaut, tai tenka pačiam dekanui nerti į po devyniais užraktais paslėptą skladuką ir ištraukt man plaktuką. Įtariu, kad kai plaktukus traukia elfai, tai nuo jų prisilietimo plastmasinė rankena trumpam virsta į riešutmedį, bet dekanas tokių galių neturi. Kad būtų išlaikytas visatos masės ir energijos tvermės dėsniai, viena pasirašyta disertacijos kopija ir visi pergamentai paliekami elfams ant stalo.

Vinis kišenėj, auksu ir sidabru sutepta disertacija kairėje, plaktukas dešinėje ir liuoksi Shiny su tapkėm per pusnis į paskutinę, epinę, questo dalį – susiremti su kadaise sumedžiotu ir nelaisvėje laikomu ažuoliniu Entu. Paskui atslenka ir kraujo ištroškę bei pasilinksminimų alkani kolegos. Prasideda epic battle. Akylai stebint kokiam 30 žmonių būriui reikia ne tik kad nenusimušt pirštų, bet dar ir sukalt visą vinį vargšui Entui tarp šonkaulių per protu suvokiamą laiko tarpą. Ir taip kaliau, ir kitaip, o tas vinis niekaip nenorėjo susmigt iki kaklo. Žinoma, būtų padėję nepamiršt, jog esu kairiarankė, ir nemosuot klišai su dešine kurį laiką. Nes po minutės visiems kaip ir atsibosta, ypač Entui. Typical me. Finale gavau +1566 XP taškų, –60 reputation, +21 intelligence ir atrakinau nauja skill “hammering things”. Belieka tikėtis, kad pravers naujoj karjeroj…

Na, o kai jau questas įvykdytas, tai instituto smuklėje kaip ir privaloma visus dalyvius prigirdyt portveinu ir duot ką nors skanaus pavalgyt, tai aš nebūčiau aš, ir prie savo violetiniai-žalio disertacijos viršelio priderinau nuostabios spalvos šokoladinius muffinus su burokėliais bei žalios arbatos milteliais pagardintus obuolinius muffinus, labai adaptuotus iš čia. Nieks aišku nepastebėjo kol nepasakiau, bet tada iškart atgavau savo +60 reputation.

Ir staiga atėjo toks Suvokimas, kad čia jau rimtai epochos pabaiga ir niekaip neišsisuksiu, teks tuoj gintis disertaciją. This just got real. The end.

Tiesa, po prikalimo užtruko kokią savaitę atsigaut ir susikaupt ruošimuisi pačiam disertacijos gynimui ((: Bet apie tai – daktarės memuarų antroje dalyje, jau greitai!

Follow my blog with Bloglovin

Ah tie smaližiai švedai

Praeitą savaitę traukdama iš orkaitės septintą skardą pyragėlių su rabarbarais pagalvojau, kad gi niekada nerašiau apie švedišką Friday cake ir bendrai apie Fika fenomeną (: Šventas reikalas, ne kitaip! Švedai sugebėjo kavos pertraukėlę pakelt į 10 lygį ir dar su visokiais power-upais apšlakstyti. Tai va. Fika. Kiekvieną dieną, maždaug 9 ir 15 val gyvenimas universitete trumpam sustoja, nei vienos administratorės ar techniko nerasi jų darbo vietose, tas pats galioja visiems gatves tvarkantiems, namus statantiems ir tiesiog bet kokį darbą kolektyve dirbantiems, na ir paprasti mirtingieji tokie kaip doktorantai irgi jei eksperimentai nesvyla tai čiumpa savo puodukus, prisipila kavos ir bėga socializuotis tam skirtoje vietoje. Kada jie spėja dirbt, nežinau, nes neužilgo po fikutės 11val jau žiūrėk ir pietauti laikas, o 16 valandą ramiai šiaušia namo. Realiai, labai pravartu įsiminti tikslias valandas kuriomis kas mėgsta fikint žmonės su kuriais turi reikalų, nes kaip taisyklė, jei jau fikini 14:30, tai visą gyvenimą ((: o jei tuo metu taip jau ištiko, kad esi mieste tai tiesiog garbės dalykas eit į kavines, nuo to ir pavadinimas kilo, nes kažkodėl ankščiau “Fika” reikšdavo kavinę.

Jei fika vyksta 100% taip kaip priklauso sekant 18 amžiaus tradicijas, tai būtinai prie kavos bus dar ir kokių sausainių ar kitų saldžių kepinių. Bet ne per daug. Oriai. Po vieną sausainį per žmogų, nei daugiau nei mažiau ((: Gi turi būt tvarka, pagaliau!

Pagrindinė problema – kad taip įlenda į žodyną ir sąmonę tas dalykas, kad jau nebesakai “einam arbatos išgert”. Vietoj to mes, kalbos komisijos neprižiūrimi švediški lietuviai, išdidžiai tariam “einam pasifikint” ((: Baisu, baisu su tais barbarizmais. Niekaip neiškrapštysi. Jei tik atsiduri situacijoj kur gersi karštus gėrimus ir vartosi saldžius pyragus tai kitaip niekaip ir nebegali pavadint.

Aišku, antra problema – padidėjęs saldumynų vartojimas. Man atrodo prie cukraus priprantama. Nes prieš atvažiuojant į Švediją man skaniausias tortas buvo rukyta dešra, o dabar jau tikrai dažnai save pagaunu pagalvojant “kad taip ką saldaus sumaumojus”, vargeli… They got me. Man atrodo iš dalies norint pažabot tą kasdieninį sausainių ir pyragų triauškimą ir atsirado išvestinė tradicija – Friday cake. Na, gali būt ir Monday cake, ir Wednesday cake, nesvarbu, kiekviena kartu besifikinanti (see what I did just there? užkrėsiu ir jus) grupė nusprendžia kurią dieną bus rimto pyrago, taip kad už savaitę užtektų. Sudaro tvarkarštį kada kas atsakingas. Ir nedrįsk praleist savo eilės, raudonuosi dvi savaites ir visi ilgam atsimins kaip tu savo pagrindinę, pagrindinę! pareigą apleidai, nedorėli. Turėsi nešt atsiprašymo pyragą ((: Tai va, taip ir gyvenam nuo pyrago iki pyrago, ir lauki kol technikui fika pasibaigs kad galėtų kokį vamzdį pataisyt.

Grįžtant prie pradžioj paminėtos septintos skardos pyragėlių – taip, buvo mano eilė vaišinti 40-50 žmonių būrį. Mūsų katedra baisiai didelė, tai mes net du atsakingus už pyragą turim kiekvieną savaitę, kitaip nei tų 7 skardų neužtektų ((: Iš tikro, kas man patinka šitoj tradicijoj tai proga išbandyt jėgas su didesniais kiekiais pyragų ir šiaip kažką naujo iškept. Nes suvartojimui namie, na taip, gali iškept viską ką kur skanaus nužiūrėjai, bet tai tada visai į rutulį su diabetu pavirstum. O dabar va ir į darbą nuneši ir dar patiems lieka, bet ne per daug. Dažniausiai aš iškepu vieną didelę skardą ko nors su obuoliais ar kitais vaisiais ar uogom (kažkada skaičiavau apvalios formos plotą, ir lyginau su stačiakampės formos plotu ir matematiškai išvedžiau kad receptus reik daugint iš 2-4 kartų), bet kažkaip šį kartą pagalvojau kad pyragas neįdomu, reik kažką kito išbandyt. Ir kaip tik mano mėgstamas smittenkitchen.com publikavo tuos pyragėlius. Ir dar su rabarbarais. Ir nuotraukos tokios gražios…

Kalbant apie gražias nuotraukas – nors nušauk, žiauriai nemoku “skaniai” nupaveiksluot maisto. Ypač kai esu iki ausų tešloje ir jau penkta skarda orkaitėje, ir tik tada pajuntu norą įamžinti šitą reikalą. Kaip gerai kad dabar pilnas telefonas visokiu “Vintage camera” kur po spec efektais ir klišom spalvom galima užmaskuoti savo nemokšiškumą ((: Dar pridedi picasa collage mozaiką ir voilá, revoliucija mano maisto fotografijoje, ye! Viršutiniame dešiniajame paveiksliuke trūksta poros trejeto pyragėlių, jie tapo mano vakariene, o taip pat reikėjo gi pakalibruot proceso parametrus, he-he. Ir velnias, tik dabar pastebėjau tą tešlos buožgalvį ((: žavingas

Šiaip viskas gavosi kaip ir neblogai, tik darbo daug. Tešlą ir rabarbarus paruošiau dieną prieš (ačiū dievui, kokia aš protinga), bet vistiek po to tris valandas ten kočiojau, montavau ir šakute kraštus spaudžiau ((: Originalus receptas pasak autorės duoda 24 kvadratinius pyragėlius. Padvigubinau visus kiekius ir dariau apvalius su stikline nes neturiu kvadratinės formelės. Gavosi 82 pyragėliai – jergutėliau – vat jums ir septynios skardos, teko palikt dalį namie ((: sukausi kaip fabrike. Rabarbarų įdaro liko belekiek, tepam ant batono ir šlamščiam, bo labai skanus. Creamcheese įdaras gavosi labai skystas ir visai taip gražiai stangriai nesilaikė kaip priklauso, gal ten reikėjo mikseriu išplakt? Nes man pusė šaukštelio ant tešlos klestėjus tas kremas per sekundės dalį pavirsdavo į didelę apvalią balutę. Pirmos skardos kažkaip porą minučių nedakepiau (gerai kad paragavau!), tai rekomenduočiau kept iki kol jau taip gerai apskrudę atrodo. Bet skonis buvo geras, ypač tešlos ir ypač patiks tiem kas mėgsta rūgštų rabarbarų įdarą. Bendradarbiai valgė, atgal nespjovė, ir po antrą net kaikurie ėmė. Geras ženklas, muset. Man kažkuo priminė vaikystę, ypač antrą dieną kai pagulėjo uždaryti dežutėje ir biški apminkštėjo. Na, tik buvo skanesni prieš suminkštėdami.

O šiaip begamindama tai tik svajojau, kaip būtų faina, jei šis kartas, kai mano eilė atitempt pyrago, būtų paskutinis, ir kad kai naują tvarkaraštį sugeneruos aš jau būsiu dr.shiny (: Ne dėl to, kad nepatinka kept, o dėl to kad jau būtų laikas pabaigt, kiek galima. Na, kaip sako svajot nedraudžiama, darau ką galiu, tai jei metų bėgyje tą pavyks įvykdyti bus labai gerai. Tokia puikia pozityvia gaida ir pabaigsiu!

PS Visiškai ne į temą – ar yra dar kas nors, kas naudoja windows live writer ir per jį publikuoja į blogas.lt sistemą naudojant visokius ten fancy pancy xml atom rpc šmpc thingy? Nes man anksčiau (t.y. prieš metus, du) veikė, o dabar kažkaip nebe. Ir linką lyg teisingą parašau, http://shiny.blogas.lt/xmlrpc.php?rsd nužiūrėjus, ir viską, bet sako 405 Method not allowed. Suggestions?

Viso gero, Mingo, labas, Ideal Comfort!

Kaip “akademikė”, vis dar naujus metus skaičiuoju ne kalendorinius, o tarp vasaros atostogų (: Tai ta proga visus sveikinu su artėjančiais naujais metais, valio! Čia Švedijoj veiksmas prasideda jau šiandien, tuntai naujų Erasmus studentų plūsta iš visų pusių.. Bet čia tik šiaip lyrinis nukrypimas, kurio prasmė bus įrašo pabaigoje, hoho, kokia intriga ((:

O iš tikro viskas čia apie tai, kad savo jau deja papuvusį ir deja labai klebantį ir deja traškantį geležinį žirgą vardu Mingo pakeičiau į kiek naujesnį ir mažiau supuvusį dviratį nevaizdingu vardu “Ideal Comfort”. Senai laikas buvo… Garbingai atitarnavo man 4 metus, visko kartu matėm ir patyrėm, bet kai jau pedalai klypuoja, pavaros nelabai junginėjasi, sėdynę varnos suvalgo ir šiaip nebedžiugina ir remontuot nebeapsimoka tai ką padarysi, tenka keist (:

Prisiminkim kartu, koks gi puikus šitas aparatc buvo.. Aišku, pagrindinis akcentas buvo labai shiny skambutis (:

Seni seni naivūs pažadai apie naują rubriką čia: Shiny goes Mingo part 1, part 2. Iš tikro tai buvo tų žygių daug ir įvairių, pritrūko tik valios pasipasakot (: O kiek visokių nuotykių kartu! Kritau du kartus, nuo vieno skrydžio randai iki šiol, o kitas buvo toks sulėtintas juokingas virst-čiūūūūžt-šliopt-čiūūūūt ant apledėjusio posūkio kad tik šiaip smagu prisimint. Žiemą išbandytas. Per pavasarines pūgas irgi. Ir tikrai būna žieminės dviračių padangos su geležiniais dygliukais! Rimčiausi žygiai buvo 40 km ir 70 km (including blynų kepimas), apart visokių šiaip eilinių grybavimų ar nuvažiavimų pasimaudyt. Didžiausia nuoskauda buvo kai rajono vaikai nuspardė galinę lempą ir važinėjau be jokio nugarinio atšvaito. Didžiausia intriga – kažkas šią žiemą pavogė jį iš dviračių sandėliuko, bet kadangi matyt per lievas pasirodė pabandžius važiuot, tai kitą dieną atsirado neprirakintas prie namo vėl…  Moralas: nepirkit spynų-trosų, geriau U formos spyna ir negalvokit, kad jei prie dviračių saugyklos prieit reik magnetinio rakto, tai jie saugūs (: Remontai per tą laiką buvo “net” du (keitė šuniukus ir tiesino ratą), tai sakyčiau dar labai gerai prasisukau.

Tuom odę Migo ir pabaigsiu, tegu jis ir sekančiam šeimininkui daug džiaugsmo ir nuotykių atneša, pereikim prie naujo super puper ak ak ak Ideal Comfort (nu su pavadinimu tai pramazino kūrėjai, kai palygini su aplink riedančiais visokiais Nishiki Bombardier arba Giant Boulder 600 ar Tritonais…). O buvo viskas taip!

Čia staiga įvyksta nukrypimas/priminimas į įrašo įžangą mininčia naują Erasmus “sezoną”.

Baisiai mėgstam priimt svečius (khem-khem, užuomina visiems dar nedrįsusiems apsilankyt), tai kai vienam šviežiam KTU studentui prireikė nakvynės porai naktų, tai ir priėmėm (ant labai patogios ir talpios sofos, khem-khem antrą kartą). O studentas nepasimetęs visai, pačia pirmą dieną pats pirmas projektas buvo nusipirkt dviratį. Nusipirko sėkmingai, o kai pamačiau kad tokį net visai padorų ir nenudrengtą gavo, pagalvojau kad gi tikrai, ko aš miegu, reik bėgt pirkt kažką kol nauji studentai nenušlavė visko kas juda. Vienam rusy asortimentas nelabai patiko, nukeliavom į kitą parduotuvę, kur brangesni ir naujesni. Ir ten pamačiau… Woosh! Patiko iš pirmo žvilgsnio (: Naudotas 3 metus, bet kaip kažkoks “pabandymams” skirtas, tai nelabai nukankintas, ir bais’ šviežiai atrodantis. Čiupau iš karto, pardavėjas net sutiko Mingo paimt ir padaryt nuolaidą, tai du zuikiai vienu šūviu. Gerai kad netikrino kaip pedalai kliba, gal nebūtų sutikęs ((:

Ta-daaah

Nuotrauka viso grožio ir mano džiaugsmo neatskleidžia, bet o kad jūs matytumėt koks gražus matinis rėmas. Atrodo kaip naujas praktiskai. Ir kaip smagiai važiuoja, tyliai minasi, ir kaip pavaros lengvai persijungia ir netgi visos veikia! U-la-la. Aišku tie paskutiniai džiaugsmai tai sukelti gana ilgo važinėjimo su visokiais Mingo garso ir judesio spec.efektais, net buvau pamiršus kad būna kitaip.

Aplipintas visokiais lipdukais rėmas, a la va šitas (nors realiai tai cia cituojant kažkokį dviračių forumą “A fancy-sounding name for the ordinary tubing used to build cheap bicycle frames.” – bet svarbiausia kad fancy!)

Ir net parašyta jog sukurtas ir surinktas Europoj, ne šuns pypas taip sakant! ((: Pagooglinus paaiškėjo kad čia graikiškas daiktas, įdomu kaip atlaiko žiemas, bet jei jau tris metus Švedijoj atbuvo ir dar važiuoja tai turėtų būt viskas gerai.

Žodžiu, lakstau kaip vėjas, džiaugsmo pilnos kišenės, ir kai priparkuoju prie namų tai ir tik atsikėlus ir prieš miegą bėgu pro langą žiūrėt ar dar stovi savo vietoj… Tfutfutfu,tris kartus bar bar bar i medį (:

Nauji nuotykiai, traumos ir įspudžiai await us in da future!

Nuotrupos kasdieninės, balandis-gegužė

O gi tikrai, jau gegužė! Kaip greitai bėga laikas (: Tuoj vasara!

Pastebėjau, kad feisbukas yra blogis – tuom, kad anksčiau kai kas įvykdavo įdomaus pirma mintis būdavo “O, į blog’ą parašysiu!”. O dabar, pakeiti statusą ir viskas… Tai ka bepasakot? Bet va šiaip ne taip, pritaupiau visokių niekelių, kam nepatinka nerišlūs įrašai su daug skirtingų nesusijusių įvykių – geriau neskaitykit (:

• Aną ketvirtadienį kartą gyvenime valgiau obuolį važiuodama dviračiu! Ou-je! Aš sužavėta savo gabumais ((: Iš tikro tai skubėjau namo nes jau buvo 20:00, bet tuo pačiu ir valgyt jau labai norėjau… Bet nenusiverčiau! Tiesa, nepaisant to, kad Švedijoj vos ne kasdien minu dviratį jau nuo 2007 metų, vis dar nemoku važiuot be rankų, ir nuo vairo drįstu atitraukt tik dešiniąją (gi kairė svarbesnė)… Be rankų tik sapnuose važinėju ir vis būna mintis, o tai kaip dabar atgal tas rankas prie vairo nutiest?
• Kalbant apie dviračius, tai išklibo mano mielojo Mingo pedalai, kas reiškia klypt-klypt girgžt-girgžt kiekvienam apsisukime, pradeda erzint. Gal reiks kokį naujesnį metalinį žirgą susirast? (: Vasara turėtų būt geras laikas tam, kadangi visi erasmus išvažiuoja ir atsikrato savo transporto priemonių, tai gal bus neblogas pasirinkimas. Woosh. Mingo 2, Turbo X! ((:
• Mano nuostabusis ofiso augaliukas “Happy Bean” visai nugeltonavo, lapų galiukai pajuodo, kiti apskritai nukrito, ir atrodo ne-kaip. Tai tris žalias šakeles nulaužiau, sumerkiau į vandenį, pradėsiu iš naujo (: Įtariu kad tiesiog vazonėlis jau per mažas pasidarė. Aišku, normalus žmogus gal persodintų visą augalą, bet aš, panelė “sodininkė” pagalvojau, kad paprasčiau į tą patį puodą mažiukus sukišt… Apsimetu, kad matyt tokia normali šio augalo gyvavimo trukmė… Užteks kankint (:
• Tęsiant apie sodininkystės džiaugsmus, tai pagaliau pribrendom ir nusipirkom virtuvės palangei pailgą cinkuotą vazoną prieskoniams and stuff. Jau auga bazilikai, čiobreliai ir kalendra. Ką turėjau tą pasėjau, neišdygo tik meirūno lysvė, nors galiu prisiekt – vakar įžiūrėjau ten naują mikrodaigelį, tai gal ir bus! Pats aukščiausias sodininkavimo lygis bus jei įvaldysim dar ir balkoną – viena bendradarbė sugeba ir salotų ir morkų visokių užsiaugint, tai kuom aš prastesnė?

Vakar “nuėmiau” pirmą derlių – nuskyniau 8 baziliko lapelius ir paslėpiau karštuose sumuštiniuose, mmm (: Nuotrauka jau tampa šiek tiek neatitinkanti tikrovės, nes auga viskas ne dienom, o valandom!

• Aišku, balkone bent kolkas kažkaip nedrąsu sodint, maža ką, gal ims ir užsnigs vėl? Žinau, Lietuvoj irgi snigo, bet tik kai savo akim pamatai gegužės mėnesio pūgą tik tada ir sureaguoji kaip reikiant (:

(“pavogiau” iš Brangiojo, printscreen nuo feisbuko, hah)

• Kurybinės kančios rašant savo pirmąjį tikrą mokslinį straipsnį (jaunystės kūryba Lietuvos fizikų žurnalui nesiskaito) – pagaliau! Ir pagaliau būsiu pirma autorių saraše (reik dviejų straipsnių kur aš pirma arba antra, kad apsigint pusę doktorantūros)! Norim kad priimtų į Journal of Applied Physics, tai čia tipo kietai, jeigu ką (: Tik labai jau sunkiai į priekį stumiuosi, reik aprašyt TEM paveiksliukus, tai pajaučiau kad žodyno tam trūksta. Na, bet kaip nors! Vienas netikėtas džiaugsmas – kadangi prireikė tuos visus paveiksliukus klijuot į vieną, stumdyt, skales perpiešinėt ir panašiai, gavau į darbinį kompą Photoshop CS5 licenziją, pirmą kartą legaliu naudojuosi gyvenime (gėda, žinau, bet gi brangus, o man dažnai nereikia). Šakės, kaip daug visko pasikeitę… O ir šiaip aš jau beveik pripratus prie nemokamo Paint.NET, tai dabar viską vos ne iš naujo tenka. Bet tai vaje kaip smagu! Taip ir niežti nagus ne rašyt o kokį meną daryt (žr. daržo nuotraukas). Procrastination visu pajėgumu.
• Per Velykas Švedijoj laisvadienių gaunasi nuo ketvirtadienio iki pirmadienio – kalnas! Ta proga jau atidarėm nakvynės palapinėje sezoną, labai romantiškai su Brangiuoju nužygiavom į absoliučiai middle of nowhere esančią pelkę/buvusią aviacijos šaudynių pratybų vietą, kur artimiausias autobusas – už 10 km ir savaitgaliais važiuoja kartą į dieną ir visą naktį klausėm per miegus pempių, gervių o svarbiausiai – tetervinų skleidžiamų garsų. ŠAKĖS kaip jėga buvo. O diena miške tylu tylu, kai palygini kas ten naktį dedasi, vaje. Aišku tie +2° gal ir nebuvo labai laikas pradėt nakvot miške… Bet užsitempus vilnonę kepurę ant nosies buvo visai pakenčiama. Žiūroną dar kart išbandėm, matėm kaip tetervinai viens prieš kitą uodegas išpūtę šokinėjo, vai vai.

Nuotrauka, kur daug vaizdo – maksimaliai su mano 20x fotiko zoomu pritraukta (: labai įsižiūrėję galit pamatyt keturis taškučius – va ten yra tie paukščiukai ((: Iš viso kokių dvylika suskaičiavom. Keisčiausiai atrodė vienišas tupintis liaunam medely, labai jau netiko jam ant šakos būt, daug gražiau šie paukščiai atrodo ant žemės. Daugiau visokių nuotraukų: pirma diena, antra diena

• Grįžau augint bandinių ir daryt eksperimentų į senąjį didįjį Ragnarök, my good old friend! Jessie šiuo metu okupuotą žmonių auginančių visokius ten bismuto oksidus, tai mano nitridams ten ne vieta, deguonis tfu tfu tfu, blogis (: Tai va, dabar senai pamiršti seni gliukai, nauji “know-how”, vaje kiek adrenalino (: šiandien vieną bandinį pamečiau (blogai pritvirtinau bet pastebėjau kad kabaliuoja jau kai valandą laiko kaitinau, tai teko atvėsint, o po to kol ištraukinėjau tai ir prapuolė safyro gabaliukas), bet vieną šiaip ne taip pavyko užaugint, tikiuos sėkmingai. Labai pasimiršta įgūdžiai per 2-3 metus, šakės, tai gerai kad yra kolegų instrukcijos ant sienos pakabintos…
• Tai va, žygiuoju atgal į laboratoriją, paruošiu bandinį rytojui ir sąžinės graužimui prigriebus porą mokslinių straipsnių apie panašius dalykus, tam atvejui, jei prieš miegą kils įkvėpimas ir bus jėgų skaityt ne science-fiction (šiuo metu braunuosi per 1000 lapų Neal Stephenson “Anathem” – cyberpunk, kvantinė mechanika ir filosofija viename!) ir tada jau keliausiu namo (: Kaip smagu kad nebetemsta anksti, bet vis dar negaliu priprast ir laike nebesigaudau!

Jei iki čia perskaitė kas nors, tai džiugu ((: ačiū už dėmesį, gero vakaro ir laukite tęsinio…

Pavasario vėjai

…jau atpūtė žibučių (: Uuuu, valio! Dabar jau tikrai pavasaris!

Na, antras požymis turbūt tai kad švedai be maikių jau ant suoliukų deginasi ir būtinai ką nors vakarais kepa. Bet čia ne apie tai (:

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”… (Iš H.Radausko “Gėlė ir Vėjas”)

O jau kalbant apie vėjus, tai gerai įsipūtę čia pas mus buvo, 2-3 savaites iš eilės, kartais vos paeit buvo įmanoma, ką jau kalbėt apie važiavimą dviračiu. Tai šiaip pralinksmino vaizdai, iš ko pažinsi, kad vėtra siaučia. Lietuvoj vėjas medžius varto, o Švedijoj – dviračius… ((:

Su pavasariu!

Triušiai

Kaip žinia, kinų nauji metai vakar buvo. Pas mus gana didelis įvykis, kadangi labai daug kolegų iš tų tolimų kraštų, kur visiems tai pagrindinė metų šventė (: Jei pažįsti bent vieną kinietį, taivanietį, ar tailandietį tai neišvengiamai žinai ir apie jų naujus metus. Labai linksmai trečiadienį (išvakarėse) visi vakare žiūrėjo į laikrodžius, kada jau čia jau jau jau! Tai vieniems buvo 17:00, kitiem 18:00, tai ir sveikino visi vieni kitus pagal savo gimtasias laiko juostas ((: atrakcija.

Na o bet mane asmeniškai labiausiai nustebino visų jų reakcija kai linkėjau “Be a good rabbit” (gudriau nesugalvojau, sorry) – pasirodo jų akyse europiečiui čia labai aukštas išprusimo lygis žinot kad a) kinų kalendoriuje yra gyvūnai pagal metus b) žinot kokio gyvūno metai bus. Išbandžiau net su 4 kolegom, visi vienodai nustebo ir pasijaučiau pakilus jų akyse ((: Visi klausinėjo, kaip čia taip ir kodėl aš žinau apie tuos triušio metus, tai net nežinojau ką sakyt. Kažkaip kai Lietuvoj augi tai visada prieš naujus metus per kokias žinias pasako kieno metai bus, visi žino kieno metais gimę.. Ir iš kur mes tokie išprusę?

Niekad anksčiau nebuvau pagalvojus, kad žinojimas apie kada kokio gyvūno metai yra kažkoks ypatingas apsišvietimas.. Bet matyt bent Švedijoj tai nelabai kas domisi tokiais dalykais. Keista (: Ar aš ir lietuvių kontingente mažuma?

Tokie va gilūs filosofiniai klausimai kankina prieš savaitgalį…

Pozityviai apie sniegą

Labai patiko pamatyta idėja apie tai, kad reik pasistengt lapkričio 11 pablog’int ką nors pozityvaus (: Nors ir šiaip mažai bambu savo įrašuose (tikiuosi), bet pastaruoju metu taip mažai iš vis rašau, kad nepakenks ir oficialiai pozityviai parašliavot.

Meanwhile in Linköping… Ogi prisnigo pas mumis! Ir ne bet kaip. Įsivaizduokit, lapkričio 9 diena, o lauke – 10-20cm sniego, pusto, vaje. Orų prognozę žinojau iš anksto, ir kad laukiau, kad laukiau… Sulaukiau!!! Yeah ((:

Nežinau kaip jums, bet man tai sniegas – nuostabus dalykas. Jis toks baltas ir fainas ir net nepikta kai į akis krenta, ar sušlapina drabužius, vistiek šimtą kartų geriau negu betkoks lietus (išskyrus tą vasarinį trumpalaikį). Aplink iškart šviesiau ir smagiau. O jei dar saulutė išlenda, ak ak… Visas pasaulisl svajingai sustingsta tiesiog. Sulendi į savo šiltą žieminę šubą ir girgždini nepramintais takeliais.

Na, saulėto sniego pagaut nespėjau, nes mano laboratorija be langų, o ten pastaruoju metu sėdžiu kasdieną visą dieną, bet užtat labai smagiai pūgą amžinau namie iš balkono ant trikojo fotoginklą pamovus.

Aš tai bailiukė, bet kiti ir dviračiais mynė sau kaip niekur nieko… Bet man daug smagiau eit ramiai ir grožėtis vaizdais (:

Aišku, pasidžiaugėm tris dienas ir užtenka, rytoj jau žada viskas ištirpti… Bet labai malonu buvo prisimint, kokia gi ta graži žiema ir jau pradėt planuot ateities slidžių žygius. Dar labai noriu kokį rimtą senį besmegenį sumontuot ir iš tikro tai baisiai senai nesimėčiau su niekuom gniūžtėmis. Baigiu suvaikėt nuo mokslų matyt ((:

Dabar tai jau viskam pasiruošus, yeah!

Pavojinga ta fizikos doktorantūra. Visur elektra, susipynę laidai, chemikalai, aštrūs kampai, slystantys iš rankų veržliarakčiai, kolegos darantys pavojingus eksperimentus su dujomis ar sprogmenimis. Praeitais metais vieną kolegę gana stipriai pakratė, nes kol ji varžtus ant magnetrono atsukinėjo, kitas kolega srovę paleido jos nepastebėjęs. Tai nuo to laiko visi bais’ susirūpino darbuotojų saugumu, to pasekoje pradėjo organizuot visokius kursus (: Tai vis kažkas gero iš blogo.

Don’t do this at home… Kas nutinka kai sprogsta paprastas buitinis anti-vabalinis purškalas

Pasišokinėdama užsiregistruoju vos tik kokį naują kursą paskelbia, tai jau apturėjau pirmosios medicininės pagalbos kursą (įskaitant širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą), saugumo dirbant su elektra (nors tas tai prastas buvo, atėjo dėstytojas pasakot kaip įžemint skalbimo mašiną, tik po to kai nuvedėm parodyt kas mūsų laboratorijose darosi išsižiojo susipratęs jog visai neaktualiai pezėjo bendro pobūdžio dalykus, kurie mums nepadės),  ir net priešgaisrinį instruktažą. Jėga, kai pagalvoji, maža kada gali tokie dalykai praverst…

Pirmoji pagalba, širdies masažas ir dirbtinis kvėpavimas: išmokau heimlicho manevrą (kai kažkas paspringsta), sužinojau ką daryt jei paspringsti, o aplink nieko nėra (galima kėdės atlošą panaudot ant jo užgriūnant), tvarstyt žaizdas, paguldyt be sąmonės esantį žmogų į stabilią padėtį, ir pirmą kartą gyvenime supratau koks sunkus darbas yra širdies masažą daryti – buvo gera treniruotė, visi ten kad pumpavom, kad pumpavom, prakaitas per kaktą riedėjo.

Labai įdomiai iš tikro treniravomės širdeles masažuot, kiekvienas gavom po individualų manekeną vardu Mini Anne, nors man labiau į kokį mini Albertą buvo panašu. Jei teisingai paspaudi, yra garsas, o taip pat oras į plaučius nepapuola, kol teisingai galva neatversta. Tai dabar turiu namie numestą, kad kilus nesutramdomui norui galėčiau išsitraukt, pripūst ir prisimint įgūdžius ((: Gal kam reikia?

Taip pat išmokau klijuot butaforinius elektrodus ir spaust “mygtuką” ant kartoninio defibliriatoriaus ir kartoniniu telefonu surinkt 112 ir kviest pagalbą ((: Buvo biški komiška rėkaut visiems kartu, bet šiaip aš suprantu, kad net ir treniruojantis su kartoniniais aparatais galima smegenis išmokint teisingai reaguot į tokią situaciją jei iš tikro atsitiktų, nepasimesčiau ir bent kažką bandyčiau padaryt. Wooshwoosh. Ir visai ne ten kur per filmus klijuoja (:

Na o priešgaisrinė apsauga tai aišku iš vis smagumas neišpasakytas. Pirmą kartą gyvenime laikiau rankose gesintuvą ir juo naudojausi pagal paskirtį.

Darėm va taip. Visi iš eilės ėjom ir gesinom degantį benziną.

Dar išbandėm gesinimo techniką kai degantį daiktą uždengi nedegiu audeklu, kad uždusint ugnį neduodant deguonies. Atrakcija ((:

Nors kyšo iš po kepurės snapo tik nosis, bet čia aš, čia aš! Įdomu, kiek jau kartų ta sofa buvo padegta…

Na ir šiaip pasiklausėm apie dūmus, skirtingus gesintuvus, žiūrėjom filmukus kaip dega kambarys kai durys uždarytos, ir kai atidarytos, nugi baisus skirtumas tikrai. Taip kad jei papulsit į gaisrą, tai prieš bėgdami lauk dar pasistenkit uždaryt duris, kad mažiau deguonies liepsna gautų, gal mažiau žalos pridarys. Na, o pabaigai gaisrininkai paliko efektingiausią demonstraciją – kas atsitinka, jei degantį aliejų (pvz virtuvėje per ilgai palikus puodą ar keptuvę ant viryklės) užpiltume vandeniu. NIEKADA NIEKADA taip nedarysiu (ir jūs nebandykit). Vos ne sprogimas, baisu kiek dūmų ir liepsnos fontanų, brr. Geriausia išeitis – dengti dangčiu tik ir laukt kol užges.

Tai va. Po tokių kursų kaip minimum savaitę laiko vaikštai žmogus ir dairaisi ar tik kur nelaimės nėra, kad pritaikyti savo naujai įgytus sugebėjimus ((:

Švediškų rinkimų ypatumai

Gi gavau progą prabalsuot švediškuose rinkimuose čia neperseniausiai. Neleido į parlamentą rinkt (renka tik turintys Švedijos pilietybę), bet apskrities ir savivaldybės pasirinkimuose galėjau pasireikšt (visi ES šalių nariai arba jei jau ilgai gyveni Švedijoj), how cool is that! (: Totali atrakcija!

Biški keisti tie rinkimai, kažkaip anksčiau nebuvau pagalvojus kad kiekvienoj šaly taip gali skirtis, maniau visur viskas vienodai

Rinkėjo pažymėjimas – atėjo paštu, nieko pasirašyt nereik

Išankstinis balsavimas – pilna visam mieste vietų kur gali prabalsuot iš anksto, net universitete buvo, niekur registruotis nereikia ir niekam pranešt irgi nereikia

Pats balsavimas – čia didžiausia nuostaba buvo – nėra vieno balsavimo biuletenio, vietoj to ateini ir pamatai va tokį vaizdą:

Taigi, aiškinu sistemą – ateini prie stalo, pasiimi tris tuščius vokelius. Na, mano atveju du vokelius nes už parlamentą balsuot negaliu. Į kiekvieną vokelį įdedi po lapelį su pasirinktos partijos pavadinimu ir gali pažymėt (arba nežymėt) kandidatus. Baltas lapelis – savivaldybės rinkimai, mėlynas – apskrities, geltonas – parlamento. Pievos kažkokios. Lapeliai sudėti viešai, ir šiaip tą lapelį jau gali būt iš anksto atsinešęs nes kai rinkimini spamą siunčia visos partijos tai tų lapelių ir rekomendacijų ką žymėt tau betkiek prikiša. Kol nenuėjau balsuot tai galvojau tie lapukai šiaip informaciniai, o pasirodo kad tikras dokumentas ((: šakės. Kalnai makulatūros.

Tai va, sukiši savo lapelius į vokelius, vokelio vienam krašte yra skylutė kad matytusi kokios spalvos čia balsavimas ir paduodi dedei, kuris patikrina tavo rinkėjo pažymėjimą ir sudeda balsą į dėžutę.

Tiesa, mes ėjom balsuot iš anksto (bo sekmadienį ir taip yra ką veikt), tai gal dėl to taip viskas nekonfidencialiai, Brangusis prisiekinėja kad sekmadienį gali biški slapčiau tuos lapelius pakuot niekam nematant, na bet vistiek kažkokia keista sistema. Ir labai jau lengva (prabunda lietuviškas sukčiavimas) pirkt balsus – padavei rinkėjui jau pripildytą lapuką ir viskas. Keista keista keista (:

Apart to, tai nežinau kaip jums, bet man sudalyvavus kokiuose nors rinkimuose atsiranda toks pakylėjimo ir pilietiškumo jausmas ((: patiko. Nelabai aš čia gaudžiaus jų partinej sistemoj (nors biški labiau aišku kur kokia kryptis, palyginus su LT), bet belekaip tai juk nebalsuosi, pasiskaičiau šiek tiek, susigalvojau porą aspektų kurie man svarbūs tai manau kad už normalius prabalsavau. ((: Ir šiaip, kažkaip kai pats sudalyvauji sprendimuose, tai pradedi labiau sekt kas vyksta. Priedo, įgijau teisę bambėt jei dabar savivaldybė ar apskritis kokią nesamonę sugalvos padaryt… Yeah! ((:

Va tokie vat politiniai nuotykiai. O šiaip baisiai daug darbo (valio!) ir nėr kada rašyt (: