Gavau PhD. O ką dabar?

(paskutinė doktorantūros memuarų dalis, prisiekiu, na tikrai, kiek galima?)

Kaip greit bėga laikas ir kaip lėtai rašosi memuarai (: nuo doktorantūros gynimo praėjo jau beveik metai, omg, o aš vis dar bandau atsipeikėt ir suprast, kad viskas – aš nebe studentė. Nelankysiu kursų, nelaikysiu egzaminų, nekaupsiu kreditų. Einant miegot ir atsikėlus nebereiks galvot kaip pabaigti kažkokį studijų etapą ir kaip tai padaryti. Nebegalios studentiškos nuolaidos (: Keista. Kai praktiškai visą savo sąmoningą gyvenimą praleidi ant akademinių laiptų ir štai staiga – viskas. Aš tai padariau. Em… O tai ką dabar? ((:

Na taip, akademiniais laiptais dar yra kur pasilipt – docento kvalifikacija, profesūra. Bet tai jau nieko bendro su studentavimu nebeturi, tiesiog karjera, the grown-up stuff.

Ales Stenar
Ales Stenar – švediškas stonehenge. Žmonės vaizde dėl mąstelio. Apsilankymas Švedijos pietuose turėjo būt dalis PhD dovanos nuo mano katedros, bet kadangi vėjas pūtė iš neteisingos pusės, tai parasparniu (!) pasklandyt nepavyko, teko pasitenkit labai gražiais vaizdais šiaip (: skrydžiai to be continued, turėsiu kažką nuveikt savo naujuose namuose…(dramatiška pauzė) …Vokietijoj!

Tai va. O PhD gynimas iš tikro nebuvo labai baisus. Ypač po visų questų su plaktukais. Aišku, nepaisant to, gynimo dienos rytas prasidejo 5:00, tiesiog nebegalėjau užmigt, didelėm didelėm akim spoksojau į lubas ir omg omg kaip neapsipazorint prieš tautą ((: Švediškas formatas gana paprastas – yra ~30min prezentacijos (tikrai tilpau į kokias 35min!), tada oponentė taršo, maniškė buvo ypatingai smalsi, tai užtruko biški ilgiau negu įprasta, kokios pusantros valandos, tada dar komisijos nariai biški pakamantinėjo kokį pusvalanduką, pora klausimų iš publikos ir viskas. Per daug nesusimoviau, tik vienu metu sinapses užgliučino ir nežinojau ką pasakyt dėl EDX (energy-disperssive x-ray spectroscopy) jautrumo sunkiems/lengviems elementams (duh!), nors net ant viršelio naudoju EDX paveiksliuką, oh the irony.. Komisija eina tartis į slaptą kambariuką, jiems turbūt administratorė slapta neša slaptą kavą ir slaptus keksiukus, o visi kiti alkani nerimaudami stoviniuoja ir padeda iš dežių išpakuot Ikea “Svalka” šampano taures, nes nu ką čia, net jei neduos laipsnio, vis tiek galima ant tuščio skrandžio šampės su čipsais įkalt ((:

Aišku, finale, komisijos nariai matyt neatsilaikę prieš mano žavesį ir neapsakomą išprusimą ir slaptus keksiukus, suprato, kad nieko nebus, ir teks mane pripažint mokslų daktare. Kaip tarė taip ir padarė, buvo labai daug džiaugsmo ir palengvėjimo, kad yes, done, woohoo, šampanas, galima lengviau atsipūst. Gerb. Dr. Shiny in da house!

Vakare party party, kitą dieną išlydėjom palaikymo komandą iš Lietuvos (tėvai ir sesė pagaliau atrado progą aplankyt mane švediškam užkampy) namo, išsikuopėm, nepraėjus nei savaitei susirinkau visas šmutkes iš savo nuostabiojo nuosavo ofiso, išdalinau kaimynams savo vazonus su visokiais happy bean ir kitais augaliukais, gal neištručys. Ką tik išmokai wordpresse linką į ankstesnį įrašą per kažkokią gudrią sistemą įdėt, yay me. Bet aš jau visai nukrypstu. Žodžiu, esmė kad apsigini doktorantūrą ir tave išmeta iš to nuostabiojo burbulo/šiltnamio. Persikraustai į ofisą be langų kur daliniesi nevedinamo oro resursais su dar 4 nelaimėliais. Kur būsi už trijų mėnesių kai pasibaigs kontraktas – no idea. Visi pradeda su tavim kalbėt apie visokius grant proposals, nes nu, iš kažko gyvent tai reikia, welcome to the jungle kur kolega yra tavo konkurentas, bo jei ano projektas gaus pinigų, tai tavo turbūt ne. Eh. Ir tada supranti, kad parašyt ir apsigint tą nelemtą baisiają doktorantūrą buvo niekai. Nes jei jau laiku pasiekei auditoriją, vidury savo prezentacijos nepabėgai, ir neapmėtei komisijos supuvusiais pomidorais tai 99% tikimybė, kad apsiginsi ir daktaro laipsnį gausį, ir gal net kokie 5 žmonės perskaitys tavo disertaciją toliau negu “acknowledgements” puslapis, kur atrandi savo lyrišką pusę, apima nostalgija, ir puoli dėkoti visiems darbartiniams ir buvusiems darbo vadovams, bendraautoriams, nuostabiems kolegoms, laboratorijos santechnikams ir šiaip ak ak kaip viskas buvo fainai tra lia lia ((:

Taip kad jei kas šiuo metu yra pakeliui į daktaro laipsnį ir vietoj to kad dirbtų, kchem kchem, skaito mano blog’ą tai žodž, nesiparinkit, viskas bus gerai, apsiginsit, nėra taip baisu kaip galvojat. Tiksliau viskas yra gerai dabar, džiaukitės kol galit, nes kai pabaigsit na tai ha-ha, pamatysit ((: prasideda nauji patyrimai, naujas požiūris, daugiau atsakomybės ir daugiau kovojimo už išgyvenimą. Kas šiaip tai visai nėra blogai. Tiesiog truputį more complicated.

Kadangi ir taip jau čia sprindžių belenkiek prirašiau, tai apie actual karjeros posūkius – kitą kartą. O, bet kaip džiaugiuos persikrausčius į wordpress (:

Virtualus persikraustymas

Panižo nagai vėl kažką rašyti, gal net reguliariai! Bet blogas.lt jau manes visai nebedžiugina, tai nusprendžiau persikraustyt į kokią patikimesnį ir vis dar neapleistą aparatą…

…Tad tolesnius Shiny nuotykius apie gyvenimą po doktorantūros ir šiaip, o taip pat naują seriją naujų įspūdžių pavadinimu “Shiny goes Deutschland!”, jei dar kam įdomu, rasite SoooShiny.wordpress.com (bo shiny aišku jau užimtas, o vaizduotės trūksta, eh), o taip pat toliau veiks mano labai super duper kietas domenas www.shiny.lt, permes ten kur reikia, magic! (:

Iki, vėžliškasai blogas.lt, ačiū už lietuviškos blogosferos palaikymą, it was fun while it lasted. So long and thanks for all the fish! (c) D.Adams.

 

 Follow my blog with Bloglovin

Disertacija parašyta ir prikalta. Belieka apsiginti.

Čia matot FINLANDija ėmė pasakot kaip aš tapau daktare, pasikėliau, ir neberašau, tai neapsisprendžiu ar patvirtint ar paneigt ((: Bet kadangi Ragnarökas manęs vėl nemyli, ir nusprendė, kad transfer tube turbo pump laikas sustoti būtent tada kai aš vėl kupina įkvėpimo ir entuziazmo grįžau į labę… Reik kažkaip gi laiką prastumt iki pietų. Tai here you go: daktarės memuarai, antra dalis. Pirma dalis čia.

O jei rimtai, tai kai bemosuojant magišku plaktuku, staiga tapo panašu, kad tikrai tuoj baigsiu doktorantūrą ir tapsiu Dr. Shiny, pasidarė kažkaip ir gerai ir baisu tuo pačiu metu. Woo-hoo o gi kaip man tai pavyks?! Bet šiaip tai pagaliau. Nes kažkaip ilgokai aš čia užsisedėjau, su visokiais nutrauktais projektais ir kitais vargais, neatsiejamais nuo fizikinių eksperimentų, kaip kad epiniai mūšiai su Ragnarok ir Jessie. Ir kuo ilgiau kapstaisi, tuo mažiau motyvacijos ir entuziazmo lieka. Tai džiaugiuos, kad pavyko su paskutiniais entuziazmo likučiais pabaigt.

Tai va. Prikalus disertaciją prie medžio belieka trys savaitės pasiruošti gynimui. Ir suorganizuot party-party, su sąlyga, kad vis dėlto gynimas bus sėkmingas (įdomu, ką daro visi tie žmonės kuriems apsiginti nepavyksta, o party-party jau kaip ir suorganizuotas? Oh wait, Švedijoj net dėdė Ūsas gavo PhD, ir patenkintas išvažiavo atgal į Pakistaną… Pusė instituto žiauriai pasipiktino tokiais minkštakeleniais skystakiaušiais komisijos nariais, nes dabar visi Linkopinge gauti PhD diplomai verti lygiai tiek kiek Ūso.). Ai, prieš ginantis, aišku reik išdalint savo disertaciją į kairę į dešinę, kas nori, kas nenori gaut, jų problemos, reik gi kažkaip tais 200 egzempliorių atsikratyt… ((: O dar visiems ir parašai ką nors gražaus ir asmeniško, arba jei jau visai nežinai ką, nes koridoriuj tik pasisveikini, nors ir priklausai tai pačiai division, tai kiss of death yra “good luck with your research”, čia kaip iš Buffy “have a nice summer“. Ir kaip puiku, kad šiuolaikinis jaunimas nifiga nesupras, kas ta Buffy ir prie ko čia vampyrai, bet man tai yra kultinis serialas, kurį aš vėl iš naujo nusprendžiau pažiūrėt ir jau sėdžiu 5-am sezone. Vis dar epic.

Ar nepanašu, kad PhD gavimas stipriai padidina lyrinių nukrypimų kiekį tekste? Turbūt viskas dar ir kažkam kažkaip proporcinga, galėčiau dar ir grafiką kokį nupiešt, bet tai dar labiau nukeliaučiau į lankas, tai reik dabar kažkaip šitą minčių laivą apsukt. Gerai, kad penktadienis, nes šiaip galvotumėt kad visai jau Shiny ku-ku. Bet penktadieniais galima.

Anyway. Prikaliau. Nutirpusia ranka ir prisitrynus mazolius pasirašiau belekiek ten egzempliorių, visiems į pašto stalčiukus sukaišiojau, radau kur maistą užsakyt party-party, sudizaininau nerealius pakvietimus su kolbom and stuff, išsiunčiau visiems, užsiregistravau į visokius portalus su savo kuklia CV nes staiga suvokiau, kad gi tuoj baigsiu čia viską, o ką toliau veikti – neįsivaizduoju, net fancy pancy kompanija man paskambino su darbo pasiūlymu dieną po CV įkėlimo (finale jie pasamdė kažką savo kompanijos viduj, tai nežinau kam man galvą suko), ir visaip kitaip stūmiau laiką, bet galų gale išsisėmė pašaliniai darbai ir teko imtis prezentacijos ir šiaip, dar kartą perskaičiau savo disertaciją, bandžiau sugalvot sau kokių nors gudrių klausimų, ir į juos ieškojau atsakymų, ir visaip kitaip ruošiausi tam baisiajam gynimui… O dienos vis tirpo, ir nesustabdomai artėjo tas lemiamas momentas…

…Irrrrr, paliksiu čia visus kabot dviem piršais už uolos krašto pasikabinus, kol dar per kokius tris mėnesius susikaupsiu trečiai memuarų daliai! Cha, evil me. Ant disertacijos gynimo metinių žiūrėk gal jau viską ir būsiu parašius! Stay tuned!

post-phd
Kaip kompensaciją pridedu gražų paveiksliuką, su įrašu turintį bendro nebent tiek, kad čia rodau kaip atseit “there’s life after PhD” ((:

Magical quest – prikalk disertaciją prie medžio

Dr Shiny in da house, yo. Whassup!

(Daktarės memuarai, pirma dalis)

O buvo taip. Seniai seniai, kai jau norėdavo koks švedas viešai paskelbt kažką baisiai svarbaus, nueidavo ir prikaldavo pranešimą prie oficialaus pranešimų medžio. Ir faktas, kad jau XXI amžiaus antras dešimtmetis baigia įpusėt yra visai ne priežastis tokią ilgametę tradiciją vardu spikning nutraukt. O kadangi negalima kalti belenkaip belenkur ir kada panorėjus, tai turėjau atlikti labai magišką ir sudėtingą quest’ą…

  • Sąlygos pradėti – ofise stovinčios keturios dėžės disertacijų ir liko (tik) trys savaitės iki gynimo.
  • Dvi kopijos disertacijos turi speciales skyles kampe atitinkančias vinio skersmenį.
  • Levelis – aukštas
  • Aplankytų vietų skaičius – didelis
  • Atlygis – plaktukas, vinis, dekano autografas sidabriniu arba auksiniu flomasteriu.

Pasak labai paslaptingo rankraščio, kelionė prasideda institute, tenka paaukoti keturias disertacijos kopijas instituto dievams ir laukti jų malonės. Krauju užrašytas ir fėjų dulkėmis antspauduotas pergamentas per dvi valandas materializuojasi pašto kambary.

Antras pergamentas – žiniuonių tvirtovėje, t.y. Universiteto bibliotekoje. Pirmas NPC – jauna vaidilutė, kuri dar nieko nežino, ir kartu su ja klaidžiojame labirintais, kol randam pagrindinės žiniuonės kabinetą. O bet tačiau, kaip kitaip, pagrindinė žiniuonė dienas leidžia tamsiame rusyje, archyve už sunkių nedegančių ir atominiams sprogimams atsparių durų. Gerai, kad bent neužsirakinus buvo. Žinoma, kaip ir priklauso, žiniuonė yra maždaug 1,4m ūgio babulytė, kuriai visai nesvarbu kokia kalba su ja kalbi ar ką konkrečiai jai sakai. Šypsosis ir veblens švediškai kažką ten sau pozityvaus. Aukoju dar dešimt kopijų disertacijos. Babulytė aktyvuoja savo tūkstančio metu senumo stakles ir spaudžia man pergamentą nr du. Pasirašo fenikso plunksna.

Trečias etapas – nešina dar nenudžiūvusiais raštais ir trimis kopijomis disertacijos, žygiuoju į paslaptingą ir legendomis apipintą Origo tvirtovę kur sėdi visi dekanai ir kitos mistinės būtybės. Pasiklystu tik kokį kartą, runas žemėlapyje ne taip perskaičiau. Pagaliau susipažįstu su technical faculty dekanu. Visai nebaisus, gerai kad šarvus paslėpiau po megztiniu. Prasideda apklausa. Pagrindinė užduotis – per 5 minutes papasakoti ką nuveikiau per paskutinius 6 metus, ir kad tikrai nusipelniau už tai gauti daktaro laipsnį, žmogui neturinčiam fizikos išsilavinimo. Labai tricky užduotis, reik stebėti kai jau akys blausiasi ir tada iškart keist intonaciją, taip ir matai kaip progress bar lenktyniauja su mana-energy. Bet surinkau pakankamai taškų, kad būtų įvyktų magiškų flomasterių skrynios spynos desintegracija. O flomasteriai irgi ne tokie jau ir paprasti, kiekvieno tikimybė kad dar turi savyje aukso/sidabro dulkių permaišytų su vienaragio ašaromis yra maždaug 20%. Šiaip ne taip, didelės imties dėka, statistika nugalėta, parašas uždėtas.

Siaurais tiltais virš bedugnių esu dekano palydima iki plaktukų ir vinių saugyklos. Elfas išvykęs atostogaut, tai tenka pačiam dekanui nerti į po devyniais užraktais paslėptą skladuką ir ištraukt man plaktuką. Įtariu, kad kai plaktukus traukia elfai, tai nuo jų prisilietimo plastmasinė rankena trumpam virsta į riešutmedį, bet dekanas tokių galių neturi. Kad būtų išlaikytas visatos masės ir energijos tvermės dėsniai, viena pasirašyta disertacijos kopija ir visi pergamentai paliekami elfams ant stalo.

Vinis kišenėj, auksu ir sidabru sutepta disertacija kairėje, plaktukas dešinėje ir liuoksi Shiny su tapkėm per pusnis į paskutinę, epinę, questo dalį – susiremti su kadaise sumedžiotu ir nelaisvėje laikomu ažuoliniu Entu. Paskui atslenka ir kraujo ištroškę bei pasilinksminimų alkani kolegos. Prasideda epic battle. Akylai stebint kokiam 30 žmonių būriui reikia ne tik kad nenusimušt pirštų, bet dar ir sukalt visą vinį vargšui Entui tarp šonkaulių per protu suvokiamą laiko tarpą. Ir taip kaliau, ir kitaip, o tas vinis niekaip nenorėjo susmigt iki kaklo. Žinoma, būtų padėję nepamiršt, jog esu kairiarankė, ir nemosuot klišai su dešine kurį laiką. Nes po minutės visiems kaip ir atsibosta, ypač Entui. Typical me. Finale gavau +1566 XP taškų, –60 reputation, +21 intelligence ir atrakinau nauja skill “hammering things”. Belieka tikėtis, kad pravers naujoj karjeroj…

Na, o kai jau questas įvykdytas, tai instituto smuklėje kaip ir privaloma visus dalyvius prigirdyt portveinu ir duot ką nors skanaus pavalgyt, tai aš nebūčiau aš, ir prie savo violetiniai-žalio disertacijos viršelio priderinau nuostabios spalvos šokoladinius muffinus su burokėliais bei žalios arbatos milteliais pagardintus obuolinius muffinus, labai adaptuotus iš čia. Nieks aišku nepastebėjo kol nepasakiau, bet tada iškart atgavau savo +60 reputation.

Ir staiga atėjo toks Suvokimas, kad čia jau rimtai epochos pabaiga ir niekaip neišsisuksiu, teks tuoj gintis disertaciją. This just got real. The end.

Tiesa, po prikalimo užtruko kokią savaitę atsigaut ir susikaupt ruošimuisi pačiam disertacijos gynimui ((: Bet apie tai – daktarės memuarų antroje dalyje, jau greitai!

Follow my blog with Bloglovin

Paskutinio bandinio prakeikimas

Good news, everyone – pagaliau žinau, kada ginsiuos doktorantūrą, valio! Whoop-whoop, it’s happening! Oponentė – check, auditoriją užrezervavau (o tai kas kad keturis mėnesius iš anksto), na beliko tik pačia disertaciją parašyt ((: Na bet šiaip tai jei kas Linkopingo apylinkėse malsitės ***2014-02-21***, tai nepasididžiuokit ir užsukit paklausyt ką aš ten vapėsiu ir kaip nuo oponentės ginsiuos. Ta-daah, omg omg.
Aišku, žinant kaip man viskas sekasi, ir kadangi dabar pasigyriau, tai būtinai kas nors nueis velniop, nespėsiu logikškų straipsnių parašyti, oponentę užsnigs, aš laptopą su visa disertacija numesiu nuo laiptų dieną prieš spausdinant, prezentacijos metu įsijungs gaisro aliarmas, ir t.t. Tampu worst-case scenarijų generavimo eksperte ir specialiste. Gal kam reikia? Nebrangiai.

On the not so bright side – paskutiniam straipsniui damušt trūksta trijų bandinių. Tik trijų suvargusių bandinių! Paskutiniai-paskutiniai-paskutiniai bandiniai, po kurių nebereiktų eit į labę ir stresuot po 3 valandas non-stop, juos užauginus pradėtų 24/7 šviesti saulė, per kalėdas ant eglių suptųsi kukučiai, na ir tiesiog giesmės skambėtų kur bepasisukčiau. Ir aišku, kaip žinia, pasak 99% senovės išminčių, actekų legendų ir druidų runų, ir šiaip Merfio dėsnių, kuo arčiau pabaigos, tuo labiau nesiseka, kol galų gale iš vis net aparatai neįsijungia ((: Atrodo, man iki tos stadijos jau nebetoli:

Jau pradedu pamest skaičių, bet berods trečią kartą bandau pabaigt. O gal ir ketvirtą, vienas šen-ten.

Pirmą kartą taikinys įskilo (iš šiaip pirmą kartą gyvenime taikinys įskilo, jeigu ką) ir tiesiog numirė, teko atidarinėt mieląjį Ragnaroką. O Ragnaroko atidarymas tai irgi, žinote, projektas, beveik savaitės trukmės. Nes po atidarymo, po to tenka ilgai pumpuot, krūvą visokių daikčiukų numontuot, pastatyt turbo mega “orkaitę” aplink (nors pyragus ne kiekvieną kartą kepam, bet atrodo va taip), kept tris dienas tris naktis, po to kol atvėsta ir vėl visus daikčiukus atgal užmontuoji tai dar pusantros dienos prabėga.

Na gerai, atidarėm, uždarėm, pakepėm, sutvarkėm. Paleidžiu naują taikinį pasiplazmint apsivalymui, ogi po pirmų 15 minučių iš kažin kur apibyra visokiom mini-šiukšlytėm ir užtrumpina. Telekinezės jėgų pas mus katedroj niekas neturi, tai ką, reiktų vėl atidaryt. Kadangi šis procesas vyko tamsų ir liūdną sekmadienio vakarą, prisipažinsiu – entuziazmas ir visos viltys kažkur dingo, rankos nusviro, ir sakiau aikit sau, I need a break, nedarysiu nieko, einu rašyt disertacijos ir kita prasminga veikla užsiimt, tegu kolegos dirba, kurių taikiniai neapibyrėję ir jiems viskas labai gerai sekasi.

Mėnesiuką pailsėjau, pamiršau tą gūdų nevilties jausmą, vėl atidarėm, pakeitėm išsibaigusius taikinius, šiukšlytes nuvalėm, vėl uždarėm, vėl numontavom, vėl kepėm, vėl sumontavom, vėl visą savaitgalį kalibracinius bandinius kepiau kaip blynus, viskas buvo super. Bet va kai jau vėl bandžiau padaryt tuos labai nelemtus tris paskutinius tai aišku – sklendė užsikirtinėja, plazma ilgiau 5 minučių nesilaiko, na tikrai, beliko tik kad koks dujų vamzdis pratrūktų ar šiaip kas užsidegtų.

Tai va. Išvados tik tokios, kad empiriniu būdu patikrinau prakeikimo efektyvumą. Jis tikrai veikia! (adaptuota iš magnetinio jogurto reklamos (c) Aistros pramušti). Ir jei net iš trečio karto trys bandiniai nesigauna, be to kiekvieną kartą bėdų vis daugiau ir jos prasideda vis greičiau, tai ar verta bandyt dar kartą? ((: Belieka rast labai išradingą būdą kaip be jų apsieit rašant straipsnį, taip kad niekas nepastebėtų…

Galvoju, reik gal dar moksliškiau prakeiksmo tyrimą iliustruoti, here you go.

Bet šiaip tai pagrinde norėjau pasirodyt, kad gyva ir pasigirt, kad jau visai nebedaug liko iki kol galėsit visi mane vadint dr.Shiny :] yah! su tuo save ir sveikinu.

Ah tie smaližiai švedai

Praeitą savaitę traukdama iš orkaitės septintą skardą pyragėlių su rabarbarais pagalvojau, kad gi niekada nerašiau apie švedišką Friday cake ir bendrai apie Fika fenomeną (: Šventas reikalas, ne kitaip! Švedai sugebėjo kavos pertraukėlę pakelt į 10 lygį ir dar su visokiais power-upais apšlakstyti. Tai va. Fika. Kiekvieną dieną, maždaug 9 ir 15 val gyvenimas universitete trumpam sustoja, nei vienos administratorės ar techniko nerasi jų darbo vietose, tas pats galioja visiems gatves tvarkantiems, namus statantiems ir tiesiog bet kokį darbą kolektyve dirbantiems, na ir paprasti mirtingieji tokie kaip doktorantai irgi jei eksperimentai nesvyla tai čiumpa savo puodukus, prisipila kavos ir bėga socializuotis tam skirtoje vietoje. Kada jie spėja dirbt, nežinau, nes neužilgo po fikutės 11val jau žiūrėk ir pietauti laikas, o 16 valandą ramiai šiaušia namo. Realiai, labai pravartu įsiminti tikslias valandas kuriomis kas mėgsta fikint žmonės su kuriais turi reikalų, nes kaip taisyklė, jei jau fikini 14:30, tai visą gyvenimą ((: o jei tuo metu taip jau ištiko, kad esi mieste tai tiesiog garbės dalykas eit į kavines, nuo to ir pavadinimas kilo, nes kažkodėl ankščiau “Fika” reikšdavo kavinę.

Jei fika vyksta 100% taip kaip priklauso sekant 18 amžiaus tradicijas, tai būtinai prie kavos bus dar ir kokių sausainių ar kitų saldžių kepinių. Bet ne per daug. Oriai. Po vieną sausainį per žmogų, nei daugiau nei mažiau ((: Gi turi būt tvarka, pagaliau!

Pagrindinė problema – kad taip įlenda į žodyną ir sąmonę tas dalykas, kad jau nebesakai “einam arbatos išgert”. Vietoj to mes, kalbos komisijos neprižiūrimi švediški lietuviai, išdidžiai tariam “einam pasifikint” ((: Baisu, baisu su tais barbarizmais. Niekaip neiškrapštysi. Jei tik atsiduri situacijoj kur gersi karštus gėrimus ir vartosi saldžius pyragus tai kitaip niekaip ir nebegali pavadint.

Aišku, antra problema – padidėjęs saldumynų vartojimas. Man atrodo prie cukraus priprantama. Nes prieš atvažiuojant į Švediją man skaniausias tortas buvo rukyta dešra, o dabar jau tikrai dažnai save pagaunu pagalvojant “kad taip ką saldaus sumaumojus”, vargeli… They got me. Man atrodo iš dalies norint pažabot tą kasdieninį sausainių ir pyragų triauškimą ir atsirado išvestinė tradicija – Friday cake. Na, gali būt ir Monday cake, ir Wednesday cake, nesvarbu, kiekviena kartu besifikinanti (see what I did just there? užkrėsiu ir jus) grupė nusprendžia kurią dieną bus rimto pyrago, taip kad už savaitę užtektų. Sudaro tvarkarštį kada kas atsakingas. Ir nedrįsk praleist savo eilės, raudonuosi dvi savaites ir visi ilgam atsimins kaip tu savo pagrindinę, pagrindinę! pareigą apleidai, nedorėli. Turėsi nešt atsiprašymo pyragą ((: Tai va, taip ir gyvenam nuo pyrago iki pyrago, ir lauki kol technikui fika pasibaigs kad galėtų kokį vamzdį pataisyt.

Grįžtant prie pradžioj paminėtos septintos skardos pyragėlių – taip, buvo mano eilė vaišinti 40-50 žmonių būrį. Mūsų katedra baisiai didelė, tai mes net du atsakingus už pyragą turim kiekvieną savaitę, kitaip nei tų 7 skardų neužtektų ((: Iš tikro, kas man patinka šitoj tradicijoj tai proga išbandyt jėgas su didesniais kiekiais pyragų ir šiaip kažką naujo iškept. Nes suvartojimui namie, na taip, gali iškept viską ką kur skanaus nužiūrėjai, bet tai tada visai į rutulį su diabetu pavirstum. O dabar va ir į darbą nuneši ir dar patiems lieka, bet ne per daug. Dažniausiai aš iškepu vieną didelę skardą ko nors su obuoliais ar kitais vaisiais ar uogom (kažkada skaičiavau apvalios formos plotą, ir lyginau su stačiakampės formos plotu ir matematiškai išvedžiau kad receptus reik daugint iš 2-4 kartų), bet kažkaip šį kartą pagalvojau kad pyragas neįdomu, reik kažką kito išbandyt. Ir kaip tik mano mėgstamas smittenkitchen.com publikavo tuos pyragėlius. Ir dar su rabarbarais. Ir nuotraukos tokios gražios…

Kalbant apie gražias nuotraukas – nors nušauk, žiauriai nemoku “skaniai” nupaveiksluot maisto. Ypač kai esu iki ausų tešloje ir jau penkta skarda orkaitėje, ir tik tada pajuntu norą įamžinti šitą reikalą. Kaip gerai kad dabar pilnas telefonas visokiu “Vintage camera” kur po spec efektais ir klišom spalvom galima užmaskuoti savo nemokšiškumą ((: Dar pridedi picasa collage mozaiką ir voilá, revoliucija mano maisto fotografijoje, ye! Viršutiniame dešiniajame paveiksliuke trūksta poros trejeto pyragėlių, jie tapo mano vakariene, o taip pat reikėjo gi pakalibruot proceso parametrus, he-he. Ir velnias, tik dabar pastebėjau tą tešlos buožgalvį ((: žavingas

Šiaip viskas gavosi kaip ir neblogai, tik darbo daug. Tešlą ir rabarbarus paruošiau dieną prieš (ačiū dievui, kokia aš protinga), bet vistiek po to tris valandas ten kočiojau, montavau ir šakute kraštus spaudžiau ((: Originalus receptas pasak autorės duoda 24 kvadratinius pyragėlius. Padvigubinau visus kiekius ir dariau apvalius su stikline nes neturiu kvadratinės formelės. Gavosi 82 pyragėliai – jergutėliau – vat jums ir septynios skardos, teko palikt dalį namie ((: sukausi kaip fabrike. Rabarbarų įdaro liko belekiek, tepam ant batono ir šlamščiam, bo labai skanus. Creamcheese įdaras gavosi labai skystas ir visai taip gražiai stangriai nesilaikė kaip priklauso, gal ten reikėjo mikseriu išplakt? Nes man pusė šaukštelio ant tešlos klestėjus tas kremas per sekundės dalį pavirsdavo į didelę apvalią balutę. Pirmos skardos kažkaip porą minučių nedakepiau (gerai kad paragavau!), tai rekomenduočiau kept iki kol jau taip gerai apskrudę atrodo. Bet skonis buvo geras, ypač tešlos ir ypač patiks tiem kas mėgsta rūgštų rabarbarų įdarą. Bendradarbiai valgė, atgal nespjovė, ir po antrą net kaikurie ėmė. Geras ženklas, muset. Man kažkuo priminė vaikystę, ypač antrą dieną kai pagulėjo uždaryti dežutėje ir biški apminkštėjo. Na, tik buvo skanesni prieš suminkštėdami.

O šiaip begamindama tai tik svajojau, kaip būtų faina, jei šis kartas, kai mano eilė atitempt pyrago, būtų paskutinis, ir kad kai naują tvarkaraštį sugeneruos aš jau būsiu dr.shiny (: Ne dėl to, kad nepatinka kept, o dėl to kad jau būtų laikas pabaigt, kiek galima. Na, kaip sako svajot nedraudžiama, darau ką galiu, tai jei metų bėgyje tą pavyks įvykdyti bus labai gerai. Tokia puikia pozityvia gaida ir pabaigsiu!

PS Visiškai ne į temą – ar yra dar kas nors, kas naudoja windows live writer ir per jį publikuoja į blogas.lt sistemą naudojant visokius ten fancy pancy xml atom rpc šmpc thingy? Nes man anksčiau (t.y. prieš metus, du) veikė, o dabar kažkaip nebe. Ir linką lyg teisingą parašau, http://shiny.blogas.lt/xmlrpc.php?rsd nužiūrėjus, ir viską, bet sako 405 Method not allowed. Suggestions?

Potencinės duobės ir kiti džiaugsmai

Aha, gyva dar. Surprise! Šiemet per FiDi (yeeeeee, buvau FiDi vėl, omg kaip gerai buvo, valio!) sutiktas kolega labai nustebino kad vis dar kartais kartais čia apsilanko ir paskaito, tai va jau visą mėnesį iš galvos neišeina mintis kad, kaip čia taip, reik turbūt parašyt kažką, gi turiu net vieną ištikimą skaitytoją tikrai ((:  Bet pagrinde, nebekyla ranka kažką aprašinėt. Ne dėl to, kad tapau, kaip Salomėja, geresne, bet šiaip ta kasdienybė labai kasdienybiška, ypač kai ilgiau pagyveni vienoj vietoj ir darai vis tą patį. O jei kas ir sukelia kokį virptelėjimą, tai greitas brūkštelėjimas feisbuke išsprendžia problemą greitai ((: taip kad ačiū, kolega fizikas, už kinetinę energiją.

Paskutinis įrašas – beveik lygiai prieš metus, kai apsigyniau savo ilgai trokštą, lauktą ir gamintą licenziatą. Geras toks momentas buvo, nuo pečių biški nerimo nuvirto, apturėjau savo 15 minučių šlovės, very nice. Bet va visą savo sužadinimą išrelaksavau tada gana greitai ir vėl nusiritau į eksperimentines potencines duobes bandydama kažką naujo ir įdomaus padaryti – juk reikia dar ir doktorantūrą apsiginti kol visai nepražilau! Deja Ragnarök taip matyt ir nenusprendė manes pamėgti – tai turbomolekulinis siurblys nusibaigia, užsakai naują – vibruoja ir su aparatūra rezonuoja, galų gale teko pakabint ant guminio vibration damper, na dabar tai aišku pff, ledas. Bet laiko daug susigaišo (: Pataisai siurblį – ogi taikinių sklendės pradeda strigt. Pataisai sklendes – magnetrono varžtai sriegius sugadina ir vakuumas blogas patampa. Nuo praeitos savaitės – vakuumas puikus, sklendės veikia, bet užtat bandinio sukimas stringa ir kažkodėl plazmos racetrack nesimetriškas ant aliuminio. Vargeli vargeli. Na ir taip toliau be galo be krašto. O būna, atrodo, viskas veikia bet bandai augint ploną sluoksnį, o užaugini baisiai šūstrus nanorods kokius bendradarbis jau senai bando padaryt ((: jam džiaugsmas, o ką man daryt? O ir su tais nanorods – tada pavyko, o šiandien bandžiau pakartot, ir aišku kad ne taip viskas, kur tau.

Gal karmos taškų neužsidirbom ir kai pyragą kepėm Ragnaroko kaitinimo karkase… Pripasakojo bendradarbis kaip jo doktorantūros laikais tokias nesąmones darydavo tai sugalvojom pakartot. O ką, termopora rodė viduj 160°C, puikios sąlygos. Pusė pastato pakvipo vanile, o pyragas beje žiauriai skanus gavosi, normalioj orkaitėj toks niekad drėgnas ir minkštas man nesigauna ((: eh.

Na kaip nors su tais eksperimentais.. Iš licenziato duobės išsikapsčiau tai ir dabar kažkaip pabaigsiu, gi visai nedaug liko – pora straipsnių ir galiu gintis. O neišlipsiu, tai tuneliuosiu! ((:

Kas čia dar tokio per metus įsimintino įvyko. Buvau dar kartą Japonijoj! Šį kartą lankiausi šiaurinėje Hokaido saloje, bazavausi Sapporo, kur ~1970 vyko žiemos olimpinės žaidynės. Žemė nedrebėjo, tai palyginus su pirma kelione viskas buvo labai ramu. Konferencija IWN2012 buvo super duper stimuliuojanti ir įkvepianti, pirmą kartą jaučiausi kad aš su savo keistais sluoksniais esu beveik į temą ((: Susitikau pagaliau tokią kietą britų mokslininkę kurios iki šiol tik pavardę ant straipsnių matydavau, jeeee. Pasijaučiau kaip kokia paauglė fanė ((: Ji man sako “hi, I’m …”, o aš tokia visa išskydus “Hi, I knoooooow”, įskaitant googly eyes. Gal labai neapsigėdinau, po to biški surimtėjau ir visai gerai padiskutavom. Pati Hokaido sala šiek tiek nuvylė, nes ten japonai atsikraustė gyvent tik ~1850 metus, asimiliavo vietinius čiukčius, su amerikonais pasikonsultavo kaip namus statyt, kad šaltas žiemas ištvert, ir pastatė tokį miestą-miestą – jokių senobinių šventyklų, gyvena ir tiek. Na, maistas žinoma kaip visada puikus, pusryčiam valgyti miso sriubą yra jėga, ir t.t., bet pirmą kartą jaučiausi labiau Japonijoj (: Labiausiai patiko vieną vakarą iki 2 nakties staugti karaoke su konferencijos dalyviais (balsas galutinai sulūžo per vidurį Whitney Houston baladės) ir valgyt sushi nuo konverio, kur tau matant atneša naują žuvį, visi parėkia pasidžiaugia ir ją greit sukapoję jau siunčia lėkštutėse visiem norintiems. Dar labai turbo šokolado muziejus, kuris pats iš saves gal ir nieko labai ypatingo, bet jo kieme kas pusę valandos viskas kas gali pradeda judėti, skleist garsus ir pūst muilo burbulus, sensory overload 1000% ((: jeeeeee. O šiaip milijonas kadrų iš šitos kelionės – čia. Kaip tik nesenai skaičiau straipsnį kažkur apie visų skaitmeninių progresų dėka atsiradusį šiuolaikinio žmogaus poreikį viską dokumentuot fotografuojant į kairę į dešinę ir kaip tame begaliniame triukšme visiškai nesvarbių kadrų pasimeta tikroji dokumentika.. Tikrai taip. Nors, aš savo 0,5kg sveriantį fotoginklą vis rečiau ir rečiau išsitraukiu. Darbe užtenka telefono, jei kažkur reik kokį aparatą nufotgrafuot. Kenčia tik paukščių stebėjimas minant dviračiu į darbą – pamatai kažką tolumoj tai pati išsirenki kas ten buvo, nes su telefu tai nelabai ką pritrauksi ((: Nu bet gi Japonija! Gal daugiau niekada ten neatsidursiu, o pavartyt nuotraukas karts nuo karto labai smagu.

Must do in Sapporo – nueiti suvalgyti bliūdą ramen noodle tokioj mažoj mažoj Ramen alley gatvelėj, kad net į viršų akis pakėlus pamatai tik visokius ventiliacijų vamzdžius tarp pastatų.

Kažkaip tie metai tokie ilgi, bet tuo pačiu ir tokie trumpi atrodo…Lyg ir daug visko spėji nuveikt, bet lyg irnieko neįvyksta, confusing. Dienos viena į kitą susilieja (: Na bet pavadinime pažadėjau ir apie kitus džiaugsmus parašyt.. (pasikrapšto galvą) Ką čia tokio, pozityvaus, pabaigai pridėti? O vestuvės skaitosi? [: He he, ta-daaah. Nors niekada nebuvau iš tų, kuriai apsiženyt yra kažkoks gyvenimo tikslas, pasiekimas ar nuopelnas ir savivertės pakėlimo objektas, vaikystėj niekada nepiešiau savo svajonių suknelių ir kitaip niekada šita tema nekliedėjau, bet, o gi, kai Brangusis bepuoląs ant kelių iš kišenės traukia dežutę su žiedu ir klausia tokius didelius klausimus, manding, labai paglosto širdį (: Pradinis kuklus planas “išgersim prie bažnyčios šampės ir užteks” kažkaip ėmė ir kaip sniego gniūžtė nuo kalno paleista apsirutuliojo biški daugiau negu galvojom, supratau, kam reikalingas pinterest puslapis ir t.t., prisipirkau visokių idiotiškų žurnalų ir labai stengiuosi nepavirsti į bridezilla, na bet manau tą gražų liepos šeštadienį viskas bus labai gerai nors net neabejoju kad pliaups lietus ir bus kokių net +10°C, arba kepins saulė ir bus +40°C, mašinai pakeliui į ceremoniją sprogs padanga, prie altoriaus susivelsiu, o vakare butinai apsipilsiu raudonu vynu, kitaip ir būt negali. Bet jei eisit pro šalį tai užsukit bent jau ant šampės ((: To be continued, maybe, nes čia baisiai girly tema, o kaip žinia Shiny nėra labai girly person. Dar išgasdinsiu ir tą paskutinį likusį skaitytoją ((: