Kaip žemė Tokijuj drebėjo arba surrounded by men in black

Na ir išsirink tu man vieną dieną Tokyo aplankymui būtent tada, kai viską nusprendė sudrebint tos nelemtos besislankiojančios tektoninės plokštės…

Japoniją aplankiau ISPlasma2011 konferencijos proga, didžiai atstovėjau prie savo pirmo rimto posterio, prieš konferenciją spėjau aplankyt Kyoto, pasigrožėt žydinčiom vyšniom aplink Nagoya pilį, pastebėt paukščiukus parke, ir likusią vieną laisvą dieną iki skrydžio atgal išlekiau greituoju Shinkansen traukiniu Tokyo pamatyt, gi reik padaryt “check” (: Dar ir pro Fuji kalną praskriejau, pasisekė su oru tai įamžinau susirietus prie vagono durų po kažkokiu kolega-turistu prancūzu.

O pats Tokijus nepatiko… Dar ir iki drebėjimo nepatiko. Valandą blaškiaus aplink stotį beieškodama kur gi koks didžiulis informacijos centras milijonams turistų. Matyt nemadingi tokie, bet šiaip ne taip radau kažkokią kamurkę pagaliau. Paaiškėjo, kad Imperial Palace penktadieniais nedirba. Pati kalta kad anksciau nesusiziurejau, bet realiai vistiek tik tą dieną laisvą turėjau, tai nieko nebūtų pakeitę.

Na gerai, sulindau į metro ir iškeliavau seniausios budistų šventyklos Sensoji (Asakusa). Check.

Po to atėjo laikas aplankyt Akihabara rajoną – žymus tuo kad neišpasakytas kiekis elektronikos parduotuvių, ir atseit kainos geresnės nei Europoj. Radau Brangiajam jo išsvajotą Nikon D7000 (:

Na tai va tam Akihabara rajone beklaidžiojant, nagrinėjant žemėlapį informacijos biure ir pradėjo po truputį žemė vibruoti. Pirma galvojau, kad gal koks traukinys pro šalį važiuoja, ar ką, tuo labiau aplink nesimatė jokios kitų žmonių reakcijos. Ale bet drebėjo drebėjo, ir vis stipriau ir stipriau, ir žiūriu jau iš tarnybinių patalpų visi pradėjo lyst, žiūriu į lauką – kaip skruzdelės žmonės iš pastatų pabiro. Aš atsistojau tvarkingai po biuro įėjimo stakta ir apsimečiau, kad žinau ką darau. Kratė stipriai. Aplink buvo tylu, jokių klyksmų, pagrindinis garsas sklido nuo drebančių pastatų, lyg daug skardų traškančių. Vaizdas neapsakomas ir neaprašomas ir net protu nesuvokiamas, kai matai belekiek-aukščius viens kito atžvilgiu siūbuojančius, kaip drebučių tortas (apie tą ir galvojau, kai išsižiojus stebėjau). Būčiau buvus mažiau išsižiojus, būčiau pradėjus filmuot, bet dašuto tik pagrindiniam smūgiui praėjus, tai nepavyko nieko uždokumentuot, tai nekokia iš manes žurnalistė. Taip va taip va.

Drebėjimas keistas dalykas. Kai po kojom tau viskas juda, ir apsidairai, ir bandai suvokt kad ne tik tau vienai juda, bet ištisas Žemės plutos gabalas makaluojasi, tai tikrai sunku nupasakot koks jausmas. Neaprėpė mano smegenys šio įvykio mąsto, kaip įmanoma aprėpt faktą, kad ne tik tavo rajone, bet visa sala dreba? Milijonai žmonių jaučia tą drebėjima vienu metu. Fantastika.

Buvo baisu, bet kadangi pastatai liko stovėt, niekas nuo jų nenukrito, tai labai nepanikavau. Minia atrodė rami, bent jau niekas neklykavo ir nelakstė paniškai, visi labai susikaupę, rimti, isitempę ir kas turėjo telefonus, matyt bandė susisiekt su artimaisiais. Pasijautė, kaip japonai juodą spalvą mėgsta:

Pastovėjau dar po ta stakta kurį laiką, žiūriu kad nieko nevyksta, visi kiti irgi tik stovi. Kai pradėjo žmonės po truputį judėt, pajudėjau ir aš, ratais pasiblaškiau nesugalvodama, ką gi dabar reik daryt. Bebūnant kažkokioj parduotuvėlej dar karta papurtė, vėl visi išėjo po staktom kas į vidų buvo grįžę, bet šį kartą jau menkiau.

Po to sugalvojau, kad turbūt apie pakilimą pasižvalgyt į Tokyo Tower nereik net galvot, ir iš vis laikas baigt turistaut, reik keliaut atgal į Nagoya. Metro ir traukiniai sustojo, ties autobuso stotele kaip mat išsirikiavo baisybė žmonių, tai pasiklausinėjau kuria kryptim centrinė stotis ir pajudėjau… Kartu su puse miesto gyventojų turbūt… Net nekilo abejonių, kad einu teisinga kryptim, nes visi ėjo ten pat.

Daugiau Tokijo nuotraukų – čia. Bet po drebėjimo tai nelabai daug ką befotografavau.

Pasiekiau stotį per kokį pusvalanduką, pakeliui mačiau porą išdužusių langų, keletas gaisrinių pralėkė pro šalį, bet tuo ir apsiribojo, tai net negalvojau kad čia kažkas labai rimto įvyko… Naiviai nuėjau iki bilietų kasos ir sakau man prašom vieną bilietą į Nagoya. Cha… Optimistė. Kasininkė sako “Earthquake today. No shinkanshen”. Hm.. Galvoju, ką gi dabar daryt? Radau traukinių informacijos postą, kur šiek tiek geriau angliškai kalbėjo, tai pasake kad sorry, bet šiandien turbūt jokie traukiniai niekur nevažiuos. O kad man skrydis ateinantį rytą, tai jau mažai kam rūpėjo. Stotis prisikimšus, visi sėdi ant laiptų ir šiaip patogiai įsitaisę, tai jau kai pradėjau dairytis pagalvojau kad atrodo įtartinai panašu į ruošimasi ten ir nakvoti ((: Pasijautė, ant kiek aš nesuvokiu kas yra žemės drebėjimas, nes man net minties nebuvo kad dėl to turi nevažiuot traukiniai, ir greitkeliai uždaryti (naiviai klausiau ir apie tarpmiestinį autobusą… cha antrą kartą). Na gerai. Ką toliau? Pavaikščiojau po stotį ir pamačiau didžiulę minią žmonių vienoj vietoj susigrūdusią, galvoju eisiu ir aš pažiūrėsiu, gal kokia informacija ar kas. Kaip paaiškėjo, visi apspitę televizorių. Tik pamačius gaisrus ir cunamio nuplautus kaimus pradėjo man į smegenis skverbtis kad viskas čia ne taip paprasta ir padrebėjimas nebuvo toks jau kasdieninis…

Jau tada nejuokais sunerimau ir nusprendžiau kad vistiek neturiu ką veikt, tai eisiu geriau aš interneto paieškot ir saviškiams pranešt kad aš gyva. Šiaip labai nesmagu buvo būt vienui vienai, nesuprantant kalbos ir nuolatinių pranešimų per garsiakalbius, telefonas mano Japonijoj neveikia (nes pas juos jau senai nebe GSM), grynų kišenėje koks 1500 jenų (kas atitinka maždaug 45 litus – ne daug jei tektų nakvot ir dar valgyt ir dar maža kam), bankomatai neveikia, nejaponiškom kortelėm aplamai mažai kur atsiskaityt įmanoma, nieko nepažįstu, nu žodž, lost in translation visiškas.

Internetą radau šiaip ne taip, ir net nemokamą, pasirodo pasiuntė mane į turistų centrą kuris visai neakivaizdžioj vietoj. Bet tada bent saviškius nuraminau, turbūt visiems baisiau negu man buvo, kol aš kaip dievo avinėlis klaidžiojau nežinodama kas vyksta (: Tam informacijos biure pasibaigus mano nemokamam internetui paprašiau pažiūrėt, o gal jau shinkansen važiuoja, ir akurat – paleido liniją link Osaka (ta kur man reikia), valio! Bėgte į stotį, gavau bilietą, įsigrūdau į traukinį, atsisėdau vagone, kur man nepriklauso (yra skirti trys vagonai nerezervavusiems), nes daėjau iki ketvirto vagono vidurio ir pamačiau kad jau toliau eilutė. Na, bet nieks manes neišsodino, prisikimšo traukinys vyrukų juodais kostiumais ir išvažiavom. Nemačiau daugiau nei vieno europietiško veido aplink, tai gana vienišas jausmas. Kelionė truko dvigubai ilgiau negu priklauso, matyt važiavo lėčiau iš atsargumo, bet jau nieks nebuvo svarbu, džiaugiaus tik kad važiuoju ir nereiks miegot stoty (: Tiesa, oro uostas iš kurio turėjau skrist yra pastatytas ant dirbtinės salos, tai dar truputį buvo neramu, ar jis vis dar egzistuoja, kadangi neturėjau labai daug informacijos kur cunamiai smogė, na bet pasirodo tas Japonijos kraštas nepaliestas, tik patį drebėjimą jautė (kaip nepajausi, kai visa sala paskutiniais skaičiavimais pasislinko 2,5 metro)

Grįžus įsijungiau japonišką tv, 10 kanalų ir visi aišku tą patį rodo. Siaubas. Košmaras. Baisu. Cunamis – nesustabdomas, greitis milžiniškas, brr. Negalėjau patikėt tuo ką matau ir negalėjau suvokt, kaip man žiauriai pasisekė ir kad labai lengvai atsipirkau ir kad iš vis, palyginus su jų problemom tai man iš vis nėra kuom skūstis. Labai gaila visų žuvusių, praradusių draugus ar artimuosius, praradusių namus. Daug sugriautų gyvenimų.. O dar kai pradėjo atominių elektrinių stogai skrist į dangų, tai iš vis net nebėr ką sakyt. Sekmės jiems atsistatant, iš tikro tai juk civilizuota šalis, pripratę prie drebėjimu (kad ir ne tokių didelių), tai tikiu kad išsikapstys. Viskas bus gerai.

Jeigu dar kada keliaučiau į Japoniją (ar kokią kitą seismiškai aktyvią žemės vietą) tai pasirūpinčiau, kad turėčiau: 1. toj šaly veikiantį telefoną, 2. daugiau grynų pinigų, 3. kažkokio “emergency” maisto, na bent šokoladuką ar obuolį ir vandens, nes šį kartą buvau visiškai absoliučiai neapsirūpinusi.

Tai va tokie mano neypatingi, bet sunkiai pamirštami įspudžiai… (: Vis dar virškinu informaciją ir bandau suvokt kad buvau TEN. Nesiseka.