Duona duonytė

Atsibodo pirktinė! Ir šiaip, Lietuvos skonio pasiilgom (: Taigi, pribrendo momentas patiems pabandyt namie išsikept ruginės duonos. Ta-daam!

Pagooglinau, radau įžymiojo Giedriaus detalius aprašymus kaip gi namie tikro raugo užsiraugt ir ką po to su juo veikt. Vajetau, kokis ten mokslas, mielės kovoja su bakterijom, tai burbuliuoja tai bliūkšta, kartais smirda, kartais ne, reik nuolat maitint… Oho (: bet kai pagalvoji, gi tikrai – gyvas daiktas tai čia tau ne iš miltelių kažiką susimakaluot.

Pirmi kepaliukai: vienas su kmynais, kitas su šaltalankio uogom – parduotuvėje ragavau kažkokios ten super-puper ekologiškos duonos su džiovintais šaltalankiais, patiko skonis, gaila kad radau tik šaldytų uogų pirkt bet vistiek galvoju pabandysiu, o gal? (: Du stiklainiukai raugo ateinančioms kartoms – kaip tik radom ir švediškam žurnale straipsniuką, skiriasi šiek tiek vandens ir miltų santykis, kaip dažnai maitint, ir pan. Bet šiaip abu raugai atrodo ir kvepia vienodai įtartinai ((:

Tiesą sakant tai čia ne pirmas-pirmas bandymas namie duoną kept. Prieš porą metų bandėm, bet tada kažkokias matyt neteisingas instrukcijas susiradom, kurios liepė kepalą miltuose apvoliot, ko pasekoje iškepta duona buvo maždaug akmens minkštumo su neįkandama pluta, o viduj jau tokia tanki tanki, kad turbūt tiktų vakuminės sistemos sandarinimui ((: Tai po to karto bais’ nusivylėm, išsigandom ir ilgai nieko daryt nebandėm. O be to, raugą raugt gyvenant studentų bendrabutyje kažkaip buvo keista, nenorėjom kad smirdėtų kam nors ir pan.

Na tai va. Pagal instrukcijas buvo parašyta kad sudėjus tešlą į formą reik laukt kol iškils dvigubai, ir tada kept. Laukėm, laukėm… Vietoj poros valandų vos ne parą laiko, bet kažkaip taip jau daug nepakilo. Gal dėl to, kad naudojom vien rupius ruginius miltus?

Kairėje – dublis numeris vienas, dešinėje – dublis numeris du.

Nepaisant to, iškepę ir klusniai palaikę drėgnam rankšluosty ir kantriai ataušinę kai paragavom tai širdelės apsalo. Ska-nu-mė-lis!

Kai jau  beveik visą suvalgėm (užtrukom apie savaitę), jau drąsiau užmaišėm antrą tešlą, šį kartą 50/50 rupūs su smulkiais ruginiais miltais. Neiškilo visiškai bet skoniu ir tekstūra nugalėjo pirmąją – tokia drėgna, minkšta, a-tata.. Sekantį kartą tiesiog daugiau tešlos padarysim, žiūrėsim kas bus.

Hm.. Ir ką gi aš tuo visu norėjau pasakyt? Pati nežinau. Gal tiesiog, kad namie kepti duoną yra jėga ir visi turėtų išbandyt. Mes užsikabliavom (: Kur gauti salyklo ir kodėl jo reikia? Užmaišėm dar vieną naują raugą su skysčiu nuo graikiško Feta sūrio. O dar matėm kad galima obuolį į raugą tarkuot, kas bus tada? Jau kaip tik link namų keliauja nauja knyga apie duonas su raugu (švediška, parašė kažkoks orientacininkas-bėgikas-slidininkas laisvalaikiu kepantis duoną ir rašantis apie tai blog’ą. pamanykit tik, pasirodo čia jie irgi žino raugą!), tai reiks visokių išbandyt. Aš tai noriu plikytos. Ir tos kaip kur parduotuvėje ragavau (sudėtyje apart kitų keistų dalykų yra ir žirnių miltų, hm). Ir ciabatos. Ir, ir! (:

Gėris.